Politikos aktualijos

Šeštadienio ese

Kaip Andrius Kubilius su Gediminu Kirkilu „Kitokią Lietuvą“ kūrė…

Juozas IVANAUSKAS

„Betgi Lietuva yra namai visiems. Visi turime ne tik sutilpti joje, bet ir realizuoti čia save, savo gyvenimą. Per darbą, veiklą, kūrybą. Mes negalime išsilakstyti po Europas ir Amerikas – kam tada Lietuva, kam nepriklausomybė? Tikru patriotu aš laikau žmogų, sąžiningai dirbantį savo darbą ir netrukdantį kitam dirbti. Gyvenantį iš savo darbo. Daugeliu atvejų sunkiai gyvenantį. Tačiau nevagiantį, neplėšiantį, nežudantį. Toks žmogus garsiai nešaukia apie savo meilę Lietuvai, bet, kilus pavojui, eina prie televizijos bokšto ar AT rūmų. Lietuva yra jame kaip savaime suprantama vertybė. Tik dėl jos kenčia jis įvairius nepriteklius. Tačiau tiki: sutvirtėsime, liausimės kvailioję, prašviesėsime, nustosime ieškoję priešų, išmoksime valdyti valstybę, reformuoti savo ūkį mieste ir kaime…

Tai štai: eidami paskui šitą žmogų, eidami su juo, mes ir ateisime į ramesnius kūno ir dvasios namus. Kuo daugiau bus ta kryptimi einančių, tuo greičiau ateisime.“          Justinas Marcinkevičius – PAŽADĖTOJI ŽEMĖ

Kai dainuojančios revoliucijos metais kūrėsi Sąjūdis, tuo metu apsvaigusiems nuo aklo patriotizmo  bangos  tautiečiams atrodė, kad mums visiems pakeliui ir visų tikslas vienas – laisva ir nepriklausoma Lietuva, Tėvynė mūsų, ta didvyrių žemė… Tas saldus žodis „LAISVĖ“ (daug kas dar ir šiandien gerai prisimena Erikos Masytės atliekamos širdį draskančios dainos  posmus – „O tu stovėk, kaip stovi LAISVĖ!..), lyg milžiniškas, kerinčio grožio, spalvotas oro balionas, praskriejęs virš daugiatūkstantinės minios galvų, iš nuostabos daug kam užgniaužė kvapą, kol toldamas pavirto aguonos grudeliu, ištirpstančiu beribėje dangaus žydrynėje…

Kol vieni tik žiopčiojo iš nuostabos, trispalvės euforijos pakylėti į iki tol neregėtas tautinio Atgimimo aukštumas, o kiti skandavo „Landsbergis-Lietuva“, treti, patys nuovokiausieji, racionalaus, ciniško proto subjektai, inkorporuoti į Sąjūdį iš KGB struktūrų, sovietinės partinės nomenklatūros elitas, ideologai bei karjeristai, buvo kur kas įžvalgesni, apsukresni už tuos „paplaukusius“ idealistus romantikus, susiruošusius žygiui į Tautos poeto Justino Marcinkevičiaus apdainuotą „Pažadėtąją Žemę“. Jie žvelgė kur kas toliau. Šiems bestuburiams funkcionieriams nepriklausoma Lietuva tebuvo dar vienas šansas, patogus įrankis prasibrauti prie valdžios lovio tam, kad galėtų vogti iš valstybės, vogti tai, kas priklauso Tautai.

O kadangi norinčių vogti buvo gana daug, tai bemat Lietuvoje prisisteigė dešimtys naujų partijų partijėlių. Kiekvienas ambicingesnis vadeiva, kuriam „politikos darymas“ virto pelningu bizniu, savotišku verslo planu, siekdamas išpešti kuo daugiau naudos, subūrė sau ištikimų „chebrokratų“ gaujas, pavadindamas  partija, kurios strateginiu tikslu tapo valdžios siekimas bet kokiu būdu ir bet kokia kaina!..

Štai tokiu gėdingu būdu baigėsi mūsų kova už laisvę ir nepriklausomybę, Lietuvai vaduojantis iš penkis dešimtmečius trukusios sovietmečio vergovės pančių!.. Už tai dabar turime visai kitokią realybę, 2K – „Kitokią Lietuvą“, kuri galėjo prisisapnuoti nebent košmariškame sapne, skaudančia galva užsnūdus kur nors patvory dainuojančios revoliucijos metais: politinių-oligarchinių klanų valdomą valstybę su tvirtai įsišaknijusią antikonstitucine, partininės nomenklatūros sąrašų rinkimų sistema,  valstybę, kurioje klesti korupcija, lobsta oligarchai, sparčiai auga nedarbas, emigracija, valstybę, sunkiai sergančią teisinio nihilizmo vėžiu!..

Ir kaip gi mes galėjome leisti, kad į valdžią prasibrautų savanaudžiai populistai, „padovanoję“ Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui sisteminę valdymo krizę, su pajuokos bei paniekos objektu virtusiu Seimu, oligarchų klanams tarnaujančią Vyriausybę, palaikomą neva su tais pačiais klanais kovojančia Prezidentūra?!..

Jungtinio demokratinio judėjimo inicijuota, tai kylanti, tai vėl atslūgstanti, antroji – antioligarchinio Sąjūdžio banga, pažadinusi pilietiškumo ambicijas visuomenėje, sugeneravo įvairių pakraipų visuomeninius, politinius-nepolitinius judėjimus, pilietinius institutus bei profsąjungas konsoliduotis, vienytis kovai už Konstitucijoje deklaruojamas demokratijos vertybes, matyt, kelia šiokį tokį nerimą oligarchinės valdžios viršūnei. Šis nerimas verčia valdžią imituoti „nacionalinius susitarimus“ su taupymo diržais smaugiamais tautiečiais. Pasitelkdama įvairias taktines gudrybes, parsidavėlius valentinavičius, viešųjų ryšių „specialistus“, provokatorius,  apsišaukėlius ir netikrus pranašus, Vyriausybė mielai taiko daugybę kartų išbandytą principą „Skaldyk ir valdyk!“.

Tad nieko nuostabaus, kad oligarchinės valdžios strateginiu taikiniu tapęs JDJ, vos šiam užgimus, jau buvo bandomas sukompromituoti, infiltruojant į jį įvairaus plauko funkcionierius, tesiekiančius sau vienadienės naudos.

Kaip ir galima buvo tikėtis, dviejų žiniasklaidos vertelgų – Kęstučio Pūko bei Giedrės Gorienės pakinkyto Trojos Arklio invazija į besikuriantį Jungtinį demokratinį judėjimą, pseudopatriotų kai kurie taktiniai manevrai bei neišvengiamas svetimkūnio, pasivadinusio „Kitokia Lietuva“ atskilimas nuo JDJ medžio kamieno, tebuvo kelių apsukrių, savanaudžių oligarchinės sistemos  funkcionierių, besidangstančiu pigia populistine retorika, nevykęs bandymas sukompromituoti JDJ lyderį teisininką Kęstutį Čilinską  ir pasišildyti rankas prie valdžios lovio!..

Galbūt, čia vertėtų stabtelėti ir pabandyt išsiaiškinti: kas gi iš tikrųjų yra „Kitokia Lietuva“ ir kas tie „kitokialietuviai“?

Matyt, kai ką nustebinsime pristatydami visuomenei „Kitokios Lietuvos“ krikštatėvį – premjerą Andrių Kubilių. Pasirodo, šis garbus ponas – ryškus „kitokialietuvis“!.. Dar prieš penketą metų, tuometinis Seimo opozicijos ir konservatorių lyderis  Andrius Kubilius iškėlė „Kitokios Lietuvos“  idėją.

Praktikoje ji buvo įgyvendinama kaip „2K“ koalicija, tai yra, valdančios partijos lyderio Gedimino Kirkilo ir opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus sąjunga. Pagrindinis šios sąjungos vaisius buvo šimtmečio afera, vadinamasis LEO projektas, išsunkęs iš Lietuvos energetikos ir biudžeto keletą milijardų litų, įstūmęs šalį į gilią ekonominę krizę, tačiau ypač naudingas Lovio partijų biudžetams.  Po to, kai visuomenė ėmė piktintis LEO projektu, Andrius Kubilius pasitraukė nuo tuometinio premjero Gedimino Kirkilo ir viešai ėmė versti visą bėdą ant jo pečių.

Tokiu būdu paaiškėjo, kad „Kitokia Lietuva“ – tai savanaudžių „gudragalvių“ išsunkiama Lietuva, o „kitokialietuvis“ – tai tas, kuris išspaudžia iš kitų, ką gali, o po to apdergia juos ir pasitraukia.

Beje, Andrius Kubilius yra parodęs ir dar viena „kitokialietuvio“ įsimintiną pavyzdį.

Kai teisininkas Kęstutis Čilinskas laimėjo rinkimus į Seimą prieš Viktorą Uspaskich ir, nors ir nepartinis, atėjo į konservatorių frakciją, Andrius Kubilius naudojo Kęstučio Čilinsko vardą partijos reklamai ir vis kartojo, kad Lietuvai reikia daugiau Čilinskų!.. Bet kai tik Kęstutis Čilinskas ėmė protestuoti dėl LEO sandorio, „kitokialietuvis“ Andrius Kubilius viešai ėmė šmeižti Kęstutį Čilinską, teigdamas, kad jis  tarnauja blogio jėgoms.

Toliau seka kur kas žemesnės grandies „kitokialietuviai“, palyginus su konservatoriškuoju rykliu, tai tik smulkios žuvelės – Kęstutis Pūkas ir Giedrė Gorienė – ištikimi Andriaus Kubiliaus pasekėjai!..

Kaip žinia, „Pūko“ radijo ir televizijos savininkas Kęstutis Pūkas, kaip ir „kitokialietuvis“ Andrius Kubilius, buvo sudaręs savotišką sąjungą su Kauno miesto savivaldybe ir buvo geros nuomonės apie ją, kol savivaldybė žiniasklaidos savininkui mokėjo šimtus tūkstančių litų už tos „geros informacijos“ skleidimą. Bet kai tik Kauno miesto savivaldybė buvo finansiškai išsunkta ir nebeturėjo iš ko mokėti Kęstučiui Pūkui, jis iš savivaldybės sąjungininko tapo jos priešu ir pradėjo nuolatinę puolimo kampaniją!..

Kęstučio Pūko bendražygė Giedrė Gorienė buvo geros nuomonės apie „Laisvą laikraštį“, kol buvo savotiškoje komercinėje sąjungoje su šiuo leidiniu ir kol jis buvo Giedrei Gorienei finansiškai naudingas. Na, o vėliau, pasitaikius tinkamai progai, trenkė durimis, apdergė Laisvo Laikraščio  redaktorių Aurimą Drižių ir įsteigę – Karštą komentarą“.

Abu, tiek Kęstutis Pūkas, tiek ir Giedrė Gorienė, matyt, jautė, kad jų žiniasklaidos priemonėms trūksta pilietiškumo, todėl ir įstojo į Jungtinį demokratinė judėjimą (JDJ), o savo skyrių pavadino, žinoma, „Kitokios Lietuvos“ vardu!..

Jie abu gyrė savo laidose bei laikraščio puslapiuose JDJ ir jo pirmininką, teisininką  Kęstutį Čilinską, fotografavosi su juo, dalyvavo mitinguose, skambino kartu su juo varpeliais, „žadindami Tautą“. Žodžiu,  stengėsi kuo daugiau išnaudoti JDJ ir jo pirmininko autoritetą savo žiniasklaidos verslo reklamai bei savo politiniams tikslams.

Tačiau vieną gražią dieną teisininkas Kęstutis Čilinskas viešai pareiškė: tie JDJ nariai, kurie atėjo į JDJ savanaudiškais tikslais, turėtų gerai pagalvoti, ar jiems iš tikrųjų verta likti JDJ?..

Ponas Kęstutis Pūkas ir ponia Giedrė Gorienė, be abejo, suprato jiems taikomą užuominą (juolab kad prieš tai LL buvo atspausdintos ir kelios mano publikacijos, demaskuojančios Kęstučio Pūko ir Giedrės Gorienės važnyčiojamą klastingąjį Trojos Arklį!..), ir beregint išstojo iš JDJ. Atlikę šią taktinę rokiruotę, jiedu  įsteigė „Kitokios Lietuvos“ organizaciją, toliau skelbiasi narsiais kovotojais už „Kitokią Lietuvą“, o jų valdomoje bei kontroliuojamoje žiniasklaidoje teisininkas Kęstutis Čilinskas iš teigiamo herojaus tapo purvais drabstomu asmeniu. Tai akivaizdžiai patvirtina ir vienas po kito neseniai pasirodę du šmeižikiški straipsniai ponios Giedrės Gorienės „Karštame komentare“ – „Ar Kęstutis Čilinskas – iš tiesų nuskriaustųjų gynėjas?“ ir „Apsimelavęs advokatas Kęstutis Čilinskas apskųstas Advokatų tarybai“ – (KK, Nr. 117-118).

Tad kuo gi šių „gudragalvių“ sufabrikuota „Kitokia Lietuva“ skiriasi nuo normalios Lietuvos? Galbūt tuo, kad čia veikia klastingojo Trojos Arklio principas: prisigerinti, pasinaudoti (valstybe, savivaldybe, žmogumi), išsunkti, numesti ir apdergti!..