Politikos aktualijos

Grybų karas viduržiemyje – 5

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

5.Politinės maitos dvokas

Net  nusipurčiau – „Seimas yra mėšlas“. Tuos žodžius pasakė ne koks nors politinis nevėkšla, o Seimo narys Saulius Stoma, ir televizija tuos kartojo visą savaitę.

Pirma mintis buvo – sušukti Sauliui Stomai: „Tai ko, ponuli,  tūni tame mėšle, ko, dorasai berneli, neini namo?“

O jei neini, vadinasi, tame mėšle yra gera, nes šilta, kaip ką tiktai padėtame karvės blyne, kuriame, kaip tas anekdoto žvirblelis, sušyli ir pradedi čirkšti, nes čirkšti šiandien yra madinga…

O gal iš tikrųjų jis toks, tasai mūsų išrinktasis seimas – mėšlas?

Mano ilgametis pašnekovas Julius Veselka tą Sauliaus Stomos pasakymą pakomentavo savaip – o kam, girdi, gera mėšlyne? Ogi sliekams ir visokiems kirminams, kurie ten veisiasi tuntais, o yra juk mėšlyno gyvių, kurie turi net sparnus, ir jie, tokie gyviai, vadinami mėšlavabaliais arba žemaitiškai – šūdvabaliais…

Taigi šūdvabalių seimas?

Tada būtų nesusipratimas žodį seimas rašyti iš didžiosios raidės.

Bet, kaip kaimo vaikas, žinau, kad mėšlas yra naudingas dalykas – juo tręšiama dirva, kad išaugintų geresnį derlių.

Nesvarbu ko – rugių, miežių ar avižų.

Mums reikia gerų derlių.

Taigi mėšlas nėra visai blogas dalykas, tuo pačiu ir kirmėlės, ir sliekai, ir šūdvabaliai, kurie minta mėšlu ir tame mėšle suranda sau prieglobstį…

Tarp visų šitų gyvių ir mūsų valdžia, kurios ištakos, kaip žinome, – seime ir jo užkulisiuose?

Tautos dauguma ją peikia ir niekina, nes ji, šita mūsų valdžia, savo ruožtu niekina Tautą, tai yra žmones, nors ikirinkiminėse kalbose žegnojasi, kad valdžia turi tarnauti žmogui, o ne žmogus valdžiai.

Šiandien Lietuvoje tokia situacija, kad nei valdžia tarnauja žmogui, nei žmogus tarnauja valdžiai. Atrodo, nulis lygus nuliui, tačiau žmogus negali priversti valdžią jam tarnauti, o valdžia turi jėgos priversti žmogų tarnauti jai – jei netarnausi, paleis į tave vandens patranką arba gumines kulkas…

Tai, tarp kita ko, – proto mankštai.

Bet štai Vakarai, girdėjau, giria premjerą Andrių Kubilių už visus darbus, kuriuos mes esme linkę peikti, o oficialioji Amerika, sako,  net pagyrė už tai, kad jis kastruoja senatvės pensijas.

Buvau nustebintas – valdžia atima iš žmogaus, ką jis per savo gyvenimą uždirbo, ir kas jam buvo kitų valdžių duota, ir tai yra gerai?

Vakarams elitinis protas susimaišė?

Paskui susipratau – juk ne Vakarams, bet man protas susimaišė.

Juk Stalinas gyrė Antaną Sniečkų ir jo partinę aplinką, kad savo iniciatyva, be Kremliaus nutarimų, trėmė lietuvius į Sibirą, ir už tai Lietuvos valdžiai skyrė ar ne dešimt tūkstančių lengvųjų automobilių daugiau, nei Estijai…

Tada viskas aišku…

Benaršydamas po internetą užtinku Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro, o dabar Europos parlamento žmogaus Justo Vinco Paleckio straipsnį apie pensijų mažinimą Europos Sąjungos valstybėse, kaipo kovos su pasauline finansine krize priemonę.

Ponas vardija, kurių valstybių parlamentai ir jų vyriausybės pensijų nemažino. Tarp šitokių nesusipratėlių – Bulgarija, Rumunija, Estija, Vengrija, Airija, Ispanija, netgi Graikija.

Lenkai, pasirodo, šiemet jau nutarę didinti senatvės pensijas, o Latvijos Konstitucinis Teismas pripažinęs antikonstituciniu jųjų parlamento priimtą įstatymą dėl visuotinio pensijų iškastravimo, ir dabar latvių valdžia krapšto pakaušį, galvodama nesugalvodama, kaip grąžinti savo tautiečiams tai, ką iš jų įstatymiškai atėmė…

Permetęs akimis straipsnį, sumaniau jį atsispausdinti, bet staiga jis dingo man iš akių ir nebeatsirado…

Supratau – įsikišo cenzoriai ir jį paslėpė nuo lietuvio akių, kaipo politiškai kenksmingą: juk Andrius Kubilius, girdamas Latvijos Seimą, kuris pasišovė sumažinti pensijas, nė puse žodžio neužsimena apie jų Konstitucinio Teismo sprendimą…

Kažkaip nepatogu šitam finansiniam išminčiui ir tai, kad ne visos Europos valstybės žudo savo pensininkus, ypač dar dirbančius, nes tų valstybių vadovai supranta, jog, sulaukęs pensinio amžiaus, žmogus dirba ne iš gero gyvenimo – dirba, nes jam trūksta pinigų duonutei kasdienei, kadangi krizės metu viskas brangsta, o kuris  pinigų grabui lyg ir turėtų, dirba todėl, kad dirbti jis yra įpratęs, nes ir menkame darbe randa dar likusio gyvenimo prasmę, kurios netektų nebedirbdamas – tada liks gyventi dar gyvam apsikabinus karstą ar antkapį…

Mūsų mėšlyno gyviai šito nesupranta ir nenori suprasti.

Toji mūsų valdžiukė ypač nekenčia dirbančių pensininkų ar jaunų motinų, kurios, augindamos vaikiuką, susiranda kokio nors darbelio – tada pensiją ar socialines išmokas apmokestinamos net iki septyniasdešimt procentų…

Tai kas belieka žmogui?

Nesuprantu ir negaliu suprasti, kodėl valdžiukė taip nori atpratinti žmogų nuo darbo ir morališkai sunaikinti tuos, kurie bando priešintis šitokiai valdžios pozicijai…

Dabar prakalbo, kad pensinį amžių pratęs iki 67 metų.

Kam bepratęs, jei dabar pensininkus savo įstatymais varo iš darbo, o išvarytąjį kas, sakykime, 2012-aisiais į darbą bepriims?

Tas pats, anot parlamentaro Sauliaus Stomos, į mėšlą pavirtęs seimas, progresiniu mokesčiu apmokestindamas pensijas, buvo pažadėjęs sustoti ties 650 litų riba – šitų politinių tešlagalvių manymu šitiek užtenka, kad senas žmogus galėtų normaliai pragyventi mėnesį, tai yra, kad galėtų susimokėti už šiltą ir šaltą vandenį, už buto apšildymą, jei tas butas komunalinis, už vaistus, jei serga, o, anot gydytojos Filomenos Taunytės, irgi pensininkės, tas dar ne senis, kuris, peržengęs šešiasdešimties metų slenkstį, neturi bent šešių ligų, iš jų gal daugiau kaip pusę – mirtinų…

Aš jau nekalbu, kad ir pensininkas yra žmogus, kuris nori nueiti į teatrą pasižiūrėti naujo spektaklio, nes jaunystėje tai buvo pratęs daryti, užsukti į knygyną pasižiūrėti įdomesnės knygos, kurių dabar išleidžiama daugybių daugybė, o bibliotekos negauna pinigų joms nusipirkti, kad galėtų pasiūlyti skaitytojui…

Žodžiu, žmogus, kol gyvas, nori gyventi ir turėtų turėti teisę gyventi, kaip ir valdininkas, save vadinantis elitu…

O kas lieka senam žmogui iš tų 650 litų, jei vien už normalaus butuko apšildymą šią žiemą tenka pakloti mažiausiai 400 litų, kad, valdžiai pražioplinus Ignalinos atominę elektrinę, reikia trečdaliu brangiau mokėti už elektrą, o toji valdžia dienos metu, prisirašiusi sau  patogių įstatymų, lenda tau į kišenę ir traukia iš jos paskutinius grašius?

Valdžia – kišenvagė, kuri turi teisę bet kada lįsti žmogui į kišenę?

Kas negerbia senatvės, tas negerbia savo krašto istorijos ir išminties – neprisimenu, kas tai pasakė, o gal man pačiam šovė tokia mintis į galvą, tačiau tai yra tiesa.

Stoviu eilutėje prie pensijos ir klausaus – senutė porina senutei: „Nusipirkau akinius, kad galėčiau skaityti, du šimtus suplojau, ir tris mėnesius turėjau susilaikyti nuo daug ko“…

Šitokia mūsų senatvė.

Kol dar gyveni dviese, tai dar šiaip ne taip gali verstis. O kai belieki vienas ir vienišas it pirštas?

Valdžiukė apie tokius negalvoja – braukia per kaklą savo dalgiu visiems vienodai – it nerūdijančio plieno robotas

Tau lieka tik viena išeitis – eiti į kapines ir pasikarti…

Tai, žinoma, irgi ne mano mintys – tos pačios pensininkės, kuri nusipirko akinius, kad galėtų paskaityti kokioje nors bibliotekoje, nes televizoriaus žiūrėti jau nebegali – per daug brangiai kaštuoja elektra…

Kad pataupytų vandenį, senutė pasakoja, parsinešanti į trobą kibirą sniego…

O vasarą sniego tai nebus!

Ir skaudus atradimas: pasirodo, mažai Europoje valstybių, kurių  vadovai šitaip nekęstų savo žmonių…

Baisiausia, kad šitas dirbtinis žmonių skurdinimas dėl to, kad būtų galima kuo greičiau vietoj lietuviško lito įsivesti eurą…

Taigi socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas apsižiūrėjo ir nusprendė, kad 650 litų per mėnesį senam žmogui yra prabanga, todėl ir tie 650 litų turi būti apmokestinti, o savo ištikimiems pavaldiniams, kurie pagamina tokias išmintis, tuo pačiu skiria solidžias išmokas…

Šitaip daro ne jis vienas – ir kitų ministerijų vadovai, netgi pats Andrius Kubilius savo premjeryne.

Iš kokių pinigų tos priemokos – ar ne iš nurėžtų pensijų?

Taigi iš vienų atima – kitiems, tai yra, saviems, atiduoda…

Ak, ponas Jankauskas, atsidrabstęs švarką, aiškina, kad bus apmokestinami tik dirbančių pensininkų 650 litų…

Taigi, jeigu tu miršti iš bado (650 litų pensija yra mirtininko pensija), tai ir mirk toliau ir nebandyk užsidirbti duonos abišalei ar kokiai papildomai bulvelei, o jei bandysi užsidirbti, tų pinigėlių vilko dalį iš tavęs pasiims valstybė…

Ir sotūs iki apsirijimo ponai bando įrodyti savo teisybę, o, anot Lenino, nėra tokios tiesos, kurios nebūtų galima įrodyti…

Tą, beje, parodė gyvenimo praktika…

Kažkokia Audronė Morkūnienė, beje, ekonominės kibernetikos  specialistė, patarinėjusi prezidento pareigas ėjusiam Valdui Adamkui socialiniais klausimais ir, matyt, patarusi šiam neskaičius pasirašyti visas naktines šito politinio mėšlyno, vadinamo seimu, įstatymų pataisas socialiniais klausimais, ką jis viešai prisipažino ir padaręs, taigi ta pati ponia, jau kaip ministro Donato Jankausko viceministrė, aiškina, kodėl reikia šitaip daryti – girdi, šitų 650 litų apkarpymas per metus duos iki 6,5 milijono litų ekonomijos…

O kokį mėnesinį atlyginimą gauna ponia Morkūnienė ir socialdemokratų kilmės konservatorius, Prezidentės išmestas iš ministrų ir sulaukęs tarnybinio paaukštinimo seimo mėšlyne Rimantas Dagys?

Kodėl jiedu nesolidarizuojasi su 650 litų per mėnesį gaunančiais pensininkais?

Kodėl už tūkstantį valdiškų, tai yra biudžetinių litų perkasi tarnybines rankines, kaip darė tas mano paminėtas Rimantas Dagys, kai buvo ministras, o kitas panašaus sukirpimo ministras –  netgi tarnybinį kostiumą?

Tai, žinoma, retoriniai klausimai, nes į juos ir šitie, ir panašūs į juos padarai neatsakys – tik nusuks savo kiauliškas akis į šalį.

Į žmonių akis jie nežiūrėti.

Iki seimo rinkimų…

Negaliu suprasti, kodėl jie šitaip nekenčia Lietuvos ir jos žmonių? Visų valstybių vadovai rūpinasi savo krašto žmonėmis, o šitie, žmonėmis aš jų negaliu pavadinti, yra gatavi tam žmogui iš burnos paskutinį kąsnį išplėšti.

Genocidu šito nenorėčiau pavadinti – mes juk ne armėnai ar žydai, mes juk – lietuviai, todėl patys ėdame vienas kitą. Dar Sąjūdžio laikais atsirado anekdotas: „Koks skaniausias šioje Žemėje patiekalas?“ – „Lietuviena tautiškame padaže“…

Taigi nenoriu viso to, kas vyksta Lietuvoje, pavadinti senų žmonių genocidu, tačiau kito žodžio nerandu.

Gal surasiu…

Man tai primena pokario metus, kai pradėjo kurtis kolūkiai. Žemininkai nenorėjo į juos eiti. Tada jie buvo pastatyti prieš gelžbetonio sieną: arba į kolūkį, arba buožiniai mokesčiai. Neišsimokėsi – ūkį išbuožins, žemę, padargus ir gyvulius atims, o žemininką su visais vaikeliais – į Sibirą, taigi pas baltąsias meškas…

Valdžia tada turėjo tikslą – sukolūkinti Lietuvą.

Kokį tikslą turi dabartinė valdžia, šitaip užspaudusi pensininkus? Dar baisiau nuskurdinti Lietuvą, nes jau iki šitų prakeiktų reformų kas penktas Lietuvos gyventojas gyveno žemiau skurdo ribos?

Kiek tokių skurdžių atsirado po šitų kubilinių reformų?

Valdžia šito neskaičiuoja, nes bijo skaičiuoti, nes pamatys absurdą, o opozicijos nėra, kuri galėtų imtis šito darbo…

Iš kitos pusės, o kas imsis – kubilinė valdžia girdi tik save, klausosi tik savęs.Tai ne valdžia, o arogantiškas šachmatininkas, žaidžiantis pats su savimi ir besidžiaugiantis savo neeilinėmis pergalėmis…

O vis kita – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas…

Todėl dedasi keisti dalykai.

Iki Naujųjų metų moteris gaudavo 1200 litų pensiją ir dar dirbo. Tas mėnesinis priedas prie pensijos – 120 litų. Ta suma ir būdavo deklaruojama Sodroje. Sausio pabaigoje moteris gauna Andriaus Kubiliaus, Irenos Degutienės, Donato Jankausko ir visos tos politinės šutvės patobulintą pensiją – 300 litų…

Taigi už tai, kad uždirbi 120 litų, tau valdžia atima 900 litų.

Iš ko tada gyventi?

Ponia Audronė Morkūnienė aiškina – patys  pensininkai turi pasiskaičiuoti, kiek jiems sumažėjo pensija…

Tai kam tada valstybės aparatas, kuriam už darbą mokami didžiuliai pinigai?

Ponas Jankauskas pasiguodžia – netobuli įstatymai…

O kas juos, tuos netobulus įstatymus, išperėjo ir išperi? Kas už jų gamybą gauna solidžias algas ir dar solidžius priedus prie jų? Kas tuos įstatymų projektus teikia seimui, kurį Saulius Stoma, manau, teisingai pavadino mėšlu?

Ogi tas pats Donatas Jankauskas ir kiti, į jį baisiai panašūs, neturintys supratimo, kad įstatymas turi būti pagamintas be apstatymo, kad įstatymas yra raidė, kurios kitaip neištarsi.

Jei nesugebi sukurti tokių įstatymų, tai mauk namo, kiaušius apsižergęs. Jei to pats nesusipranti, duris tau parodyti turi kažkas kitas…

Tas mėšlas, anot Sauliaus Stomos?

Dabar politiniai kastratai sukuria tokius įstatymus, o seimo mėšlynas juos vienbalsiai priima, prezidentas paleidžia į gyvenimą, o kai tas įstatymas pradedamas įgyvendinti, pasirodo, tai yra baisus niekalas, kad nei ministras, nei seimo pirmininkas, nei prezidentas nebeišmano, ką daryti – tas įstatymas tuntais varo jaunas motinas į už grotų, prokurorai į kalną krauna baudžiamąsias bylas, ir to proceso jau niekas negali sustabdyti…

Ar bent vienas tokių įstatymų kūrėjas atsidūrė už grotų?

Ne, jie visi sėdi šiltose valdžios kėdėse – netgi seimo mėšle, o už grotų atsiduria jaunos motinos, priverstos palikti vienišus savo vaikučius…

Išsigimusių bestijų valdoma valstybė – ką begali pasakyti…

Kaip toje valstybėje turi jaustis pensininkas, laiku negaudamas netgi to, ką ir valstybės mėšlo apvogtas dar turi gauti?

Jam nieko nelieka – tiktai keikti šitą valstybę ir šitokią jos valdžią.

Blogai, kai šitaip.

O blogai todėl, kad Sodrą sužlugdė ir toliau žlugdo Andrius Kubilius ir jo politinė šutvė, užpernai žmonių išrinkta į valdžią. Jei tiksliau – jo bukaprotiškos reformos, už kurias, beje, balsavo ir Saulius Stoma, kuris dabar tuos įstatymus patobulinusį seimą vadina mėšlu…

Ne vienam, suprantama, gali kilti klausimas: kodėl šitaip atsitiko Lietuvoje, pasitinkant Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį?

Į šitą klausimą bene teisingiausiai bus atsakęs Vytautas Landsbergis, viešai pareikšdamas, kad „Kubilių keikia tie, kurie į valstybę žiūri kaip į kolūkio sandėlį“.

Tik ponas nepaaiškino, kas yra šito mūsų valstybės sandėlio vedėjas – ar tik ne Andrius Kubilius, kuris ir arogantiškas, ir pasipūtęs, ir girdintis tik pats save, ir iš vieno atimantis ir kitam duodantis…

Normaliame kolūkyje tokių sandėlininkų, beje, nebuvo…

O kai prisiminėme Respublikos Nepriklausomybę ir Aukščiausiosios Tarybos deputatus, pasirašiusius po šituo istoriniu Aktu, todėl save pasivadinusius signatarais, tai būtų nepatogu nepaminėti jųjų, tų signatarų, audringų aimanų, kilusių praėjusią savaitę.

Dėl ko apsiraudojo mūsų signatarai – dėl senukams apkarpytų pensijų, dėl siautėjančios Lietuvoje korupcijos, dėl mėšlynu paversto Tautos seimo, dėl nekompetentingų ministrų ir kitokių valdovų, dėl tyčiojimosi iš žmonių ir jų vijimo iš Lietuvos svetur duonos ieškotis?

Ne, visai ne dėl to.

Dėl viso to, ką išvardijau ir ko neišvardijau, jiems neskauda – jiems baisiausiai suskaudo širdį, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, jog jubiliejaus proga jiems ant sprando neužkabins Vytauto Didžiojo ordino, kuriuo per dvidešimt nepriklausomybės metų apdovanoti tik šeši iškilūs lietuviai…

Dabar tarp iškiliausių turėtų atsistoti 123 tikri signatarai ir trys įtraukti į signatarų sąrašą, kurių parašo ant Akto nėra…

Prezidentė signatarams priminė, kad jie už parašą po Nepriklausomybės atkūrimo aktu gavo teisę nusipirkti tarybinį automobilį, kai kas nusipirko ir du, jie galėjo lengvatine tvarka įsitaisyti pirmarūšį žemės sklypą bet kuriame Lietuvos mieste, o dabar turi teisę gauti solidžią rentą, kelis kartus viršijančią senatvės pensiją…

Ne, duok jiems Vytauto Didžiojo ordiną. Neduos – rengs piketą prie prezidentūros, organizuos apkaltą Tautos išrinktai Prezidentei?

O jei tikrai surengs?

Aš tuo visai nesistebėčiau.

Nes jie, kaip ir visa šiandienė valdžia, mato tik save ir kalbasi tik su savimi ir apie save. Visa kita jiems neegzistuoja.

Man kažkodėl atrodė, kad Signatarų klubas prieš atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį pasiūlys Prezidentei, Vyriausybei ir Tautai kažką didingo, svarbaus, ypatingo, dešimtmečių dešimtmečius prisimintino ir įeinančio į krašto istoriją – sakysim, pagaliau užbaigti priešų paieškas ir pradėti normalų gyvenimą.

Bet ne – duok jiems Vytauto Didžiojo ordiną, o tai valstybės iždui arba, kaip įprasta sakyti, mokesčių mokėtojams atsieitų beveik milijonas litų, o jei tiksliau – 970 tūkstančių litų.

Jei neduos, tai neis ir į Nepriklausomybės atkūrimo minėjimą?

O juk tie pinigėliai yra atimti ir iš pensininkų, ir iš jaunų  motinų, ir iš vaikų – taigi iš nueinančiosios ir ateinančiosios kartos.

Toksai signatarų pasielgimas vėl suskaldė tautą – vieni sako, kad jie šito nusipelnė, kiti – kad ne, nes jie atsakingi už tai, kas po Nepriklausomybės akto pasirašymo prasidėjo parlamente, o paskui ir visame krašte – Tautos skirstymas į savus ir priešus, į juodus ir baltus, todėl išaugo aukščiausi nesantarvės kalnai ir buvo išrausti giliausi grioviai, o patsai parlamentas skilo į dvi dalis ir buvo sukurta parlamentinė rezistencija.

Beje, signatarai ar jų grupės ir iki šiol neapkenčia vieni kitų…

Toks mūsų valstybės pamatas…

Tad nėr ko stebėtis, kad šitoks sukežęs visas mūsų valstybės pastatas, iš kurio lietuvis priverstas bėgti lauk ir ieškoti užuovėjos svečiuose kraštuose

Straipsnių ciklo Grybų karas viduržiemyje pirmoji dalis Gedimino sugrįžimas , antroji dalis  Atia, demokratija , trečioji dalis – Lietuva be Vygaudo Ušacko , ketvirtoji dalis – Ėjimai_žirgu