Politikos aktualijos

Skaitytojai rašo Juliui VESELKAI

Neleiskime išparduoti Lietuvos

Ona ŽEMAITYTĖ , mokytoja iš Švėkšnos

Pirmiausiai perskaitau Jūsų, gerbiamas Juliau, straipsnius „Laisvame laikraštyje“. Paskutinio straipsnio („Tikslas – išparduoti Lietuvą“, Nr.5) mintys senokai neramina ir mane, tačiau nenorėčiau sutikti su anksčiau Jūsų kaltinimais Lietuvos piliečiams dėl rinkimų, tai yra dėl netinkamo pasirinkimo.

Ir štai kodėl.

Manau, kad ir Arūno Valinsko partijos skubotas sukūrimas, ir Aleksandro Sacharuko jungimasis su Gedimino Vagnoriaus partija yra kažkokios priešiškai veikiančios jėgos darbas. Gal tai galėtume pavadinti atsitiktinumu, jei nežinotume, kokiu būdu po Sausio 13-osios Gediminas Vagnorius atsirado premjero poste. Netikiu, kad studijuodamas ekonomiką, jis nežinojo apie Europoje ir JAV ūkių stambėjimą. Veikdamas ypač paspartintais tempais, per vienerius metus jis sugebėjo išardyti stambius ūkius, supriešinti Sąjūdžio sutelktą visuomenę.

Prie jo prasidėjo turto dalybos, kurios tebesitęsia ir dabar. Pirmiausiai stambūs ūkiai, prisimename, išskaidyti – padalinti į atskirus gabalus, toliau sekė žemės privatizavimas – tai yra žemės dalybos tarp dar likusių žemės savininkų ir jau pensininkų jų vaikų ir nieko bendro su žeme ir senelių namais nebeturinčių anūkų.

Šis auksaburnis sugebėjo net 80 procentų valstybės turto, anot valdžią iš jo perėmusio Adolfo Šleževičiaus, išdalinti už investicinius čekius, tai yra – veltui. O ir bankų sukūrimą jo vyriausybė organizavo netikusiai (prisimenu, kaip tada radijo laidoje, berods, deputatas Audrius Rudys aiškino, kad valstybė dėl to turės daug bėdų), tačiau balsavimo buldozeris suveikė.

Prisiminus ir tai, kad antrojo jo premjeravimo laikais buvo pradėtas „Mažeikių naftos“ privatizavimas, galima numatyti, kodėl jis vėl veržiasi į valdžią – dar liko neišparduotų žemių ir miškų. Įdomu, kad ir toks „patriotas“ Antanas Terleckas susigriebė – labai aktyviai pasisakė prieš jo antrąjį patekimą į Seimą, ypač į vyriausybę…

Bet balsavimo buldozeris suveikė…

Tų mūsų žemių pavertinimas „šventa nuosavybe“ ir išdalijimas net anūkams buvo didelė afera (Rytų Vokietijoje, man sakė, visuomeniniai ūkiai liko neardyti, taigi palikti sveiki, tik pagal susitarimą sumokėtas atlygis žemių savininkams, kurie per brangiai neužsiprašė).

Blogai, kai miestas ima spręsti kaimo problemas, jo net neatsiklausęs, su juo net nepasitarę, problemos iš visų pusių neišnagrinėjus…

Deja, deja…

Gaila, gana didelis procentas mūsiškių anūkų per daug pamėgo pinigus (jei jau mergužėles-lelijėles pardavinėja užsieniui – ko nedaro net Lietuvos čigonai, tai ką jau bekalbėti apie protėvių taip gintą mūsų žemę). Kai kurie iš jų (girdėti, net signatarų vaikai) jau važinėja po Lietuvą ir supirkinėja didžiausius mūsų žemės plotus – praturtės po 2011-ųjų, kai valdžia leis Lietuvos žemę pardavinėti Vakarams, o Vakarai, turėdami maišus pinigų, tas mūsų Lietuvos žemeles supirkinės, nes mūsų ūkininkų kišenės tuščios, ir jie tų žemių įpirkti neišgalės…

Taigi problema veja problemą ir gimdo naujas problemas.

Jau vien nagrinėjant mokyklų ir mokinių skaičiaus mažėjimą Respublikoje per 20 nepriklausomybės metų, galima sakyti, kad vyksta spartus tautos genocidas, ypač suaktyvėjęs po pono Kubiliaus daromų reformų, apkarpant socialdemokratų Tautai duotas motinystės pašalpas.

Kas beliks iš mūsų Lietuvos dar po 20-ties metų?

Gal visai nebeliks Lietuvos?

Mano pirmojoje darbovietėje (kaimo septynmetėje mokykloje)  1954 metais mokėsi daugiau kaip šimtas mokinių. Ta mokykla prieš dvidešimt metų buvo padaryta dešimtmete, o dabar tos dešimtmetės vietoje tik pradinė mokykla, kurioje mokosi vos 32 vaikai…

Kur išėjo Lietuva?

Ir kur jinai išeina?

Tas kelias, kuriuo Lietuva išeina iš Lietuvos, kiekvienam aiškiai matyti.

Neasfaltuokime to kelio, ponia Vyriausybe…

Per Prezidento ir Europarlamento rinkimus neteko išgirsti nė žodžio apie kaimą ir žemės ūkį apskritai. Į Seimą nepateko nė vienas žemdirbys. Ir ne tik į šitą Seimą. Į Europarlamento deputatus siūlyti veik vieni merai ir labiausiai korumpuoti žemėtvarkininkai.

Kaimas Seime neatstovaujamas.

Nors mūsų Respublika yra mėsos-pieno gyvulininkystės zonoje, tačiau dėka Europos Sąjungos paramos, didžiuma ūkininkų verčiasi augalininkyste, nes tai pelningiau. Bet juk buvo metų, kai prilijus jie negalėjo nuimti derliaus, ir jis supuvo, o žolės, ypač mano rajonas, turime apsčiai, tad, išmokus gaminti šienainį, yra puikiausios sąlygos galvijams auginti. Karvutė juk ir didžiausiu sunkmečiu buvo valstiečio maitintoja, tačiau ištroškusių nepasotinamų pelnų pardirbėjų ir prekybininkų dėka galvijų Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Gal tik veršelių paklausa didžiulė – suskaičiavau net 25 skelbimus rajono laikraštyje, kur skelbiamasi veršiukų supirkinėtojai. Net žemės ūkio ministras padejavo, kad šiemet labai sumažėjo veršelių eksportas į Izraelį – tarsi nežinotų, kad tuos veršelius tiktai karvutės „gamina“.

Tad be karvių ūkio neturėsime ir veršelių – jie iš dangaus, kaip kruša, nekrenta…

Didelė Lietuvos nelaimė buvo ir tebėra mūsų ponijos išgalvotas žemių kilnojimas iš vietos į vietą. Ypač prie miestų ir miestelių. Šito nebuvo galima leisti, bet kaip nelesi, jei ponas prašo, o Seimas turi teisę priimti bet kokį įstatymą, kad ir labai nenaudingą ir valstybei, ir žmogui. Tai labai suskaldė žemės masyvus. Mano kaimynas, beje, pensininkas, atsikėlė 3,5 ha žemės, ir ta žemė susideda iš vienuolikos gabalų įvairiose vietose.

Kaip tokiomis sąlygomis ūkininkauti?

Rasta, atrodo, protinga išeitis – žemių konsolidavimas. Tai reikalinga, tačiau ne tam, kad šitaip sukonsoliduotą mūsų žemę būtų patogiau parduoti užsieniečiams…

Tai prisidėtų prie tolesnio lietuvių tautos naikinimo.

Neišpardavinėkime Lietuvos, nors Vakarai šito ir labai norėtų ir už tai girtų.

Miškai nuo seno Lietuvoje buvo valstybės nuosavybė, tačiau jų jau labai daug išdalinta už žemę, taigi valstybinių miškų plotai, taip lietuvių puoselėti, yra smarkiai sumažėję, o dabar siūloma visus juos išparduoti, o tai reiškia iškirsti ir išvežti į užsienį.

Šito negalima daryti – miškai yra visų mūsų turtas, todėl jų išpardavinėjimas yra visų mūsų apvogimas.

Į pamarį, kur dar daug valstybinių žemių, ateina verslo žmonės, kurie net čia ūkininkaujančius išsinuomotoje iš valstybės žemėje ūkininkus stumia lauk. Pamaryje jau šeimininkauja naftininkai, kuriuos vilioja tik mūsų žemės gelmės ir aukso turtai juose..  Kintiškiai dar bando kovoti su jais, kartu kovodami ir už marių švarą.

Bet ar ilgai kovos?

Žemės ir miškų išpardavimas užsieniečiams – tai būti ar nebūti čia Lietuvai ir lietuviui dar po 20-40 metų. Šito daryti negalima, ir doras lietuvis, jei tokių dar yra valdžioje, šito neturėtų leisti. Reikia daryti viską, kad tai neįvyktų.

Tuo labiau, kad ir Europos Sąjunga programuoja kuo daugiau žmonių apgyvendinti kaimuose, tam skiriamos nemažos lėšos. Tai turėtų būti daroma ir mūsų Lietuvoje.

Atsisukime veidu į kaimą, ir gyvenimas pasidarys gražesnis.

Skaudu, tačiau daugėja bedarbių – kas mėnesį po kelis tūkstančius. Tai nelaimingi žmonės – turi sveikas ir darbščias rankas, o joms darbo nėra, o kai nėra darbo, tai nėra ir lėšų pragyvenimui. Gal pasiūlykime bedarbiams valstybinių žemių, gal suteikime jiems beprocentę ar net negrąžintiną paskolą įsikūrimui, kas buvo daroma tarpukario Lietuvoje – sakysim, savanoriams.

Išsaugokim Lietuvą – Tėvynę mūsų.