Politikos aktualijos

Šeštadienio ese

Nepriklausomybės atodūsiai

Juozas IVANAUSKAS

Taip, tai tik gilus atodūsis vieno iš tų, kurie susirinks Kovo 11-ąją ant Tauro kalno, Vilniuje: „Nėra ko džiūgauti!.. Naktimis nemiegojome, stovėjome Baltijos kelyje, taip džiaugėmės ir viliamės ateitimi… O ką mes šiandien turime? Bene skurdžiausia šalis Pabaltijyje, kur skriaudžiami pensininkai, šimtai tūkstančiai bedarbių, dar daugiau lietuvių emigrantų, priverstų blaškytis po platųjį pasaulį!.. Tikrai, liūdna. Ta proga siūlau ant Tauro kalno pastatyti didžiulį kryžių ir užrašyti: per 20 nepriklausomybės metų nukryžiuota Lietuva!..“

„Žinoma, dabar Lietuvoje jau ne ta situacija ir ne tas jausmas, visai ne toks pakilimas, koks buvo Kovo 11-ąją, prieš 20 metų!.. Bet aš, kaip pilietis, esu patenkintas, kad turime nemažai darbo. Kaip žinia, visuomet galima rasti svarbių, neatliktų darbų, o ypač dabar!..

Be abejo, mes suklydome galvodami, kad štai pabuvome susikibę rankomis Baltijos kelyje, pasileidome ir laisvės problema jau išspręsta. Tačiau tikrosios problemos būtent tada ir prasidėjo, kai mes išsiskirstėme ir nieko neveikdami, visai nesipriešindami, leidome įsitvirtinti Lietuvoje oligarchinei valdymo sistemai!..“ – JDJ lyderis, advokatas Kęstutis Čilinskas

„Būt su šita valdžia – reiškia, pritart jos daromoms niekšybėms. Niekšybėms!.. Kiaulystė – būtų, netgi, per menkas žodis visa tai pavadinti. Kaip elgiamasi su smulkiais verslininkais? Kaip elgiamasi su pensininkais, su kitais, kuriems išmokų reikia? Su kūrėjais, menininkais?.. Genocidas, genocidas!.. O valdžia rimtu veidu, atseit, čia viskas gerai. Tai ką, aš turiu su jais eit ir pritart?!..“ – aktorius Regimantas Adomaitis, atsisakęs oligarchinės valdžios oficialaus kvietimo paminėti Nepriklausomybės Jubiliejų Seime ir Prezidentūroje, tačiau dalyvausiantis JDJ organizuojamame Kovo 11-osios mitinge ant Tauro kalno, Vilniuje.

Kažin ar begalima buvo dar labiau pasityčioti iš lietuvių kovos už laisvę ir nepriklausomybę idealų, šimtmečiais puoselėjamų Tautos vertybių, dvasingumo ir moralės, nei kad dabar, sukūrus oligarchų-politikų klanų valdomą valstybę, pasak Kęstučio Čilinsko,  tą „oligarchinį milžiną su supuvusiom kojom“, kurio pamatinės „vertybės“ – korupcija, melas, protekcionizmas, konformizmas – toliau yra garbinamos pačiu aukščiausiu valdžios institucijų bei klaninės teisėsaugos lygmeniu?!..

Gili sisteminė krizė, kurioje šiuo metu murkdosi visa Lietuva, nors ir bandoma pridengti  globalios finansinės-ekonominės krizės skraiste, iš esmės, nieko bendro neturi su taip vadinama pasauline krize, kadangi vietinės valdžios funkcionierių pastangomis du dešimtmečius kurtoje ir tebepuoselėjamoje oligarchinėje valstybėje jokiais atsitiktinumais net nekvepia, viskas čia dėsninga, itin tampriai susiję, vėlgi, pačiu aukščiausiu – politiniu,  ideologiniu,  idėjiškai ir moraliai degradavusių Lovio partijų tarpusavio sutarimu, darniai, pakaitomis grobstant mūsų valstybę ir skurdinant Tautą.

Pačios stambiausios finansinės – korupcinės aferos, pradedant nuo Williams iki LEO, tame tarpe, oligarchinių monopolijų atsiradimas, komercinių bankų griūtis bei rimtos teisėsaugos problemos, – juk visa tai neatsirado Lietuvoje savaime, nenukrito mums tiesiai iš dangaus, o buvo  sukurtos su valdžios institucijų „palaiminimu“, prisidengiant „kolektyvine atsakomybe“, ir metų metais puoselėjamos savųjų „patriotų“, godžių ir savanaudžių vietinių politikierių rankomis, ydingais įstatymais įsiteisinusių žemės persikėlimus, apsidalinusių rentomis, besaikėmis politinio „elito“ privilegijomis, įvairiais priedais prie solidžių atlyginimų, bei užsitikrinusių sau ir gausiam palikuonių – oligarchinių „tradicijų“ tęsėjų – perėmėjų ratui ilgametę puotą maro metu!..

Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį užaugusi naujoji dvidešimtmečių karta gali, nebent, tik įsivaizduoti ar susapnuoti tą visuotinę euforija bei tautinio Atgimimo dvasią, kurios apimti bei pakylėti  jų šaunūs tėveliai pradėjo savo vaikelius ir leido užgimti šiems „laisvės ir nepriklausomybės kūdikiams“ Marijos Žemėje!.. Deja, šių nepriklausomybės vaikelių bręstančios sielos jau nuo pat mažumės buvo traumuojamos, kadangi buvo ir tebėra verčiamos murkdytis idėjiškai degradavusios partinės nomenklatūros pagimdytame visuotiniame mele, kuris be perstojo, dieną-naktį skleidžiamas ir tiražuojamas politikų-oligarchų klanams parsidavusios, 2K sistemai ištikimai tarnaujančios nacionalinės žiniasklaidos kanalais. Šis melas palaikomas bei sustiprinamas oligarchinės valdžios institucijų dosniai finansuojamomis viešųjų ryšių akcijomis, brangiai apmokamų „ekspertų“ išvadomis, politologų-lopatologų pastangomis pučiant miglą žmonėms į akis ir plaunant milijonus „drąsios Lietuvos“ įvaizdžio mozaikos dėlionėms – iš tuščio į kiaurą… Todėl mes galime tiktai spėlioti, kokia nuo mažens dezinformuojamos jaunuomenės dalis ir per kokias kančias, kliūtis bei dūmų uždangas, galų gale, atras savo kelius į tiesą!..

Pasėję ilgesį ir gėlą viduriniosios kartos idealistų romantikų širdyse pastarieji du dešimtmečiai gerokai praretino jų gretas. Daug kas jau iškeliavo Anapilin ir ilsisi palaimingoje ramybėje, o tie likusieji Tautos didžiavyriai, įkalinti savo kontempliacinėje vienumoje,  tiktai  dūsauja, stebisi ir niekaip atsistebėti negali, panašiai kaip Poetas Justinas Marcinkevičius dvidešimt gyvenimo metų (o gal net ir ilgiau?..) augintoje KNYGOJE – „PAŽADĖTOJI ŽEMĖ“, bandantis įminti mįslę – kodėl čia viskas taip nutiko:

„Taip, mes jau ne tie, kurie buvome prieš dvidešimt metų. Kas taip pakeitė mus, padarė nepažįstamais? Yra tik vienas toks galingas daiktas: nuosavybė. Ypač grobiamoji. Puolėm prie jos grąžinimo, privatizavimo ir paprasčiausio grobimo. Įrašėm į Konstituciją 23 straipsnį: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymas“. Puiku. Kad būtų dar stipriau ir puikiau, mūsų politinėje retorikoje netikėtai atsirado epitetas „šventa“. Jis liudija naują tikrovę, kai neteisėtai įsigijęs nuosavybės bijo, nenori jos prarasti, tad uždeda ant jos kaip antspaudą: šventa.

Toliau jau nėra kur eiti. Užtat kiek jau metų vaikšto koks nors kaimo žmogelis, siekdamas susigrąžinti jam priklausančią žemę, kurią kažkas jau privatizavo ar kaip nors kitaip užgrobė. Gal jau kitur ją persikėlė – šventas daiktas turi būti šalia“.

Ir tai tėra dar vienas Nepriklausomybės ATODŪSIS, prasiveržęs iš gyvo lietuvių literatūros klasiko, didžiojo humanisto, poeto Justino Marcinkevičiaus krūtinės, subrandintas jo gyvenimiškosios patirties ir kūrybos, grindžiamos Tautos išmintimi, morale, šimtmečių nugludintomis vertybėmis, skleidžiantis nūdienos tamsos ir melo karalystėje vis tą pačią, amžinąją Šviesą ir Tiesą, kuri įausta ir Vinco Kudirkos tautiškoje Giesmėje, vardan kurios liejo kraują mūsų garbūs senoliai, politiniai kaliniai, rezistentai, disidentai, šalę sovietmečio gulaguose, aukoję savo gyvenimus bei gyvybes kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę!..

Vienas tokių šviesuolių, pašventusių savo gyvenimą Lietuvos išlaisvinimui iš sovietmečio okupacijos, iš totalaus melo vergovės, buvęs politkalinys-mirtininkas Liudas Dambrauskas, deja, taip ir nespėjęs pasidžiaugti ilgai brandintais Laisvės ir Nepriklausomybės vaisiais, prieš palikdamas šią „ašarų pakalnę, buvo priverstas konstatuoti:

„Kovo 11-osios Aktas kai kam buvo „naujo gyvenimo“ pradžia. Liūdniausia, kad ta pradžia daugelis tikėjo. Tuo metu buvo nuodėmė galvoti, kad po nepriklausomybės, demokratijos ir laisvės skraiste kuriasi politinių savanaudžių valstybė.

Kalbant apie Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio 15 metų sukaktį reikia nepamiršti, kad pati Sąjūdžio idėja buvo kilni, tačiau tos idėjos įgyvendinimas pateko į organizuotų nusikaltėlių rankas. Aukščiausios Tarybos, vėliau persivadinusios Atkuriamuoju Seimu, deputatai, save įvardiję nepriklausomybės signatarais, be gėdos jausmo save apdovanojo žemės sklypais, ordinais. Prie naujos valstybės vairo stoję vadovauti buvę sovietinės nomenklatūros aktyvistai gana „vieningai“ veikė.

Lietuvos gyventojų skurdinimas vyko, galima sakyti, oficialiai. Išpūstos, atseit pateisintos valdininkų algos, sukūrimas įstatymų, leidžiančių privatizaciją atiduoti į vagių ir aferistų globą, suteikimas komerciniams bankams plačių teisių teikti paskolas be tikros garantijos, kad paskolinti pinigai bus grąžinami. Vadinamieji „naujieji“ patriotai ėmė viską, kas įmanoma, privatizuoti. Praktiškai, tai tapo apsukrių „politikierių“ pasipelnymo technologija, liaudies kalboje vadinama „prichvatizacija“.

Taip buvo sunaikintas, išparduotas, paprastų Lietuvos žmonių sukurtas visuomeninis turtas. Pelningi strateginiai valstybės pramonės objektai atsidūrė užsienio kapitalistų rankose. Žinoma, pasinaudojo ir savi aferistai, kurie, prilindę prie valdžios lovio, „sėkmingai“ griovė normalios valstybės pagrindus. Todėl džiaugtis kažkokiais laimėjimais netenka. Per tą laikotarpį paaiškėjo, kad einama prie valstybės sunaikinimo“.

Štai tokios Lietuvai pasišventusių, taurios sielos žmonių godos, persipinančios, papildančios, palaikančios viena kitą, ir, deja, visaip slopinamos atšiaurioje nūdienos realybėje, be gailesčio nublokštos į šalikelę, trypiamos savanaudžių „patriotų“, dešimtmečiams priskretusių prie valdžios lovio,  už paskuboms suraitytą parašą Kovo 11-osios Akte apdovanotų žemės sklypais, rentomis, ordinais…

Akivaizdu, jog postsovietiniu laikotarpiu įsikerojusi  partinė nomenklatūra su milžinišku biurokratiniu aparatu – itin palanki terpė korupcijai bei šešėliniams sandėriams.  Tariamo „Rezistento Nr.1“ viešai skleidžiama demagogija ir ciniškas melas, išniekinęs Vasario 16-osios Akto Signatarų namų dvasią, tepalaikomas ir garbstomas 2K politinės sistemos – „oligarchinio milžino išpuvusiomis kojomis“, matyt, dar ne greitai bus atmestas aukščiausios valdžios institucijų bei teisėsaugos,  o tik eilinį kartą suviešės visomis chameleono spalvomis šių metų kovo 11-ąją, minint Nepriklausomybės Jubiliejų,  politiniam „elitui“ pasipuikuoti skirtuose renginiuose bei iškilmėse – Seime, Prezidentūroje, netgi, Vilniaus Katedroje!..

Bet, ačiū Dievui, šį kartą Tauta jau turi iš ko rinktis. Kiekvieno laisva valia apsispęsti su kuo jam pakeliui: su oligarchine valdžia, prigludus prie TV ekranų, arba, pasekus aktoriaus Regimanto Adomaičio pavyzdžiu, Kovo-11-ąją, vidurdienį, užkopti į Tauro kalną, Vilniuje, kur vyks JDJ rengiamas Nepriklausomybės mitingas?!..