Politikos aktualijos

Signatorija

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Gerokai sujauktą mūsų valstybės politinę marmalynę sujaukė Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, klubo vardu išliejusi nuoskaudą, kurią sužadino Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Nepriklausomybės akto signatarai Kovo 11-osios proga negaus jokio valstybės apdovanojimo.

Pasirodo, signatarai buvo įsitikinę, kad jie yra nusipelnę Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju Kryžiumi, kuriuo yra apdovanoti tik šeši iškilūs lietuviai, tarp jų poetas Justinas Marcinkevičius ir kardinolas Audrius Juozas Bačkis.

Dabar į eilutę turėjo sustoti 124 Aktą pasirašiusieji Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir dar trys jų bendraminčiai, kurių parašo po Aktu nėra – jiems signataro titulas suteiktas už nuopelnus Aktui…

Beje, pasaulyje nėra valstybės, kurioje būtų suteikinėjamas signataro titulas – taigi arba esi signataras, arba nesi…

Čia jaučiu pareigą paaiškinti, kas per gyvas gyvis yra signataras.

Tarybinis tarptautinių žodžių žodynas sako, kad signataras yra pareigūnas, prispaudžiantis antspaudą.

Bostone išleistoji išeivijos  Lietuviškoji enciklopedija tvirtina, kad signataras – tai asmuo, drauge su kitais  pasirašęs kurį nors pagrindinės reikšmės aktą.

2001-aisiais išleistasis lietuviškasis tarptautinių žodžių žodynas, kurį sudarė Valerija Vaitkevičienė, be kitų šio žodžio reikšmių, pateikia ir tokią: signataras – tai liudininkas, prispaudžiantis antspaudą prie testamento ar sutuoktinių dokumento, arba asmuo, pasirašantis kokį nors susitarimą ar pareiškimą“.

Tai, tarp kita ko – proto mankštai. 

Taigi signatarai – ne kokie nors gyvi šventieji. Tarp mūsų signatarų, žinoma, ir Birutė Valionytė, ir Audrius Butkevičius, po Akto pasirašymo spėjęs pasėdėti už grotų, ir Virgilijus Juozas Čepaitis, rinkėjų atšauktas iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kaip slaptasis tarybinio saugumo agentas Lietuvoje, ir dar vienas kitas toks, labai panašus į jį…

Yra tarp jų ir netgi cigarečių kontrabandininkas, sulaikytas pasienyje su draudžiamu kroviniu…

Taigi marga margos Lietuvos signatorija…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė jai išdrįso pasakyti labai paprastą dalyką – tie ordinai, kurių taip užsigeidė signatarai, valstybės iždui kainuotų maždaug milijoną, o jei tiksliau – 970 tūkstančių litų. O, kaip žinome, Lietuvoje finansinis badmetis, iždas tuščias, valstybė ties bedugne, mažinamos pensijos ir motinystės išmokos, kas savaitę į bedarbių luomą pereina po penkis ir daugiau tūkstančių sveikų it ąžuolas vyrų ir moterų, į svečias šalis emigravo daugiau kaip pusė milijono lietuvių, ir emigrantų srautas nemažėja.

Ir šitokiame fone signatarams užkabinti ordinų beveik už milijoną litų?

Ar ne per didelė prabanga?

Prezidentė išvardija, ką tie signatarai yra gavę – paskyras tarybiniams lengviesiems automobiliams, prestižinius žemės sklypus bet kuriame Lietuvos mieste, tarp kitų ir sostinėje, niekur nedirbantiems – renta, kuri daug didesnė nei senatvės pensija, todėl sveiki ir drūti signatarai dažniausiai niekur nedirba – gal nesugeba nieko kito kaip signatoriauti, o gal paprasčiausiai neturi supratimo, kad gyvas žmogus turi dirbti ir užsidirbti, o ne kaip elgeta laukti išmaldos…

Ak, jie nusipelnę gyventi geriau…

Gal ne gyventi, o parazitauti?

Ir už tai Vytauto Didžiojo ordinas?

Klubo prezidentė Birutė Valionytė atšauna, jog jie nusipelnę gauti daugiau, nes, matai, sugriovė Tarybų Sąjungą…

Tarsi jie, tie mūsų signatarai, būtų sukvietę į Belovežo girios tarybinės nomenklatūros vilą Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos prezidentus ir padiktavę jiems dokumentus, kurie ten buvo priimti ir kurie reiškė Tarybų Sąjungos galą…

Ką jau ką, o susireikšminti mes jau išmokę – dešimtukui…

Taigi ėmė štai Birutė Valionytė su Audriumi Butkevičiumi ir sugriovė Tarybų Sąjungą…

Bet – stop!

Įsivažiavau!

Todėl užsukime į Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salę. Kovo 11-oji. Skaitomas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Skelbiamas vardinis balsavimas. Už Aktą iš 133 išrinktų deputatų balsavo 124, prieš nebalsavo nė vienas, šeši susilaikė (lenkai).

Po audringų aviacijų atsistoja Virgilijus Juozas Čepaitis, kaip minėjome, tarybinio saugumo Lietuvoje slaptas agentas, ir taria šitokį žodį: „Aukščiausioji Taryba! Ši dieną XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų vasario 16-oji. Todėl siūlau aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos  Pirmininkui ir Tarybos sekretoriui, bet ir visiems, dalyvavusiems balsavime“.

Tie žodžiai buvo palydėti plojimais.

Tada buvo pradėti rinkti parašai po jau priimtu aktu, už kurį balsavo 124 deputatai.

Taigi svetimos valstybės slaptosios tarnybos agento paraginti pasirašė po parlamente jau priimtu dokumentu – ir už tai šiandien reikalauja Vytauto Didžiojo ordino?!!

Taigi reikalauja Vytauto Didžiojo ordino už tai, kad rinkėjai juos išrinko Aukščiausiosios Tarybos deputatais?

Paradoksų paradoksas!

Reikėjo išeiti į gatvę, ir kiekvienas sutiktas lietuvis po šituo dokumentu būtų padėjęs savo parašą.

Tarp kitų ir tie, kurie vėliau žuvo prie televizijos bokšto, Medininkuose ir kitur – taigi Nepriklausomybės aktą aplaistė savo krauju…

Jiems tiktai antkapių marmuras?

Kita medalio pusė: Tauta išrinko vieningą ir solidarią Aukščiausiąją Tarybą, o į ką toji Taryba pavirto, pasirašius Nepriklausomybės atstatymo aktą?

Pavirto į širšių lizdą, kur vienos grupuotės puolė kitas, vieni deputatai niekino kitus. Tame Signatarų seime (taip jį pavadinčiau)  prasidėjęs skirstymas į juodus-baltus, į raudonus-žalius ir kitokius, persimetė ir į gražiai Sąjūdžio susivienytą Tautą. Iš politinio gyvenimo buvo išbraukta kita nuomonė, į opoziciją buvo žiūrima kaip į valstybės priešus, ir ji faktiškai buvo uždrausta. Šitoks irzlus Signatarų seimas pagaliau skilo pusiau – juodieji signatarai liko posėdžiauti parlamento posėdžių salėje, o baltieji, susibūrę  po Vytauto Landsbergio vėliava, pasivadino parlamentine rezistencija.

Parlamentinė rezistencija prieš ką?

Prieš Tautą, kuri išrinko šitokią Aukščiausiąją Tarybą?

Taip žlugo Tautos vieningai išrinktas ir daug žadėjęs Lietuvai Signatarų Seimas.

Ką jis paliko Lietuvai?

Baisiai sujauktą rinkimų sistemą, atribojusią Tautą nuo valstybės valdymo – ir šiandien Tauta turi teisę rinkti tik pusę Seimo, o kitą Seimo dalį uzurpavo partijos, ir toji Seimo dalis, anot Sauliaus Stomos, pavertė valstybės parlamentą į mėšlą.

Ar ne baisu?

Dar baisesnė situacija savivaldybėse – jas visiškai uzurpavo partijos ir nuo jos darbo Tauta nustumta visiškai.

Tie uzuropatoriai išsijuosę aiškina: kokia visuomenė, tokia ir valdžia, todėl, vadinasi, jie, valdantieji, niekuo dėti, jei kas yra ne taip…

Tad dėl visko, kas blogai valdžioje, kalta pati Tauta, kuri neprileidžiama prie valdžios?

Todėl aš sakyčiau – kokia valdžia, tokia ir visuomenė, nes žuvis, išminčiai sako, genda nuo galvos…

Ir kur mes šitokie per dvidešimt metų nuėjome?

Šimtui tūkstančių gyventojų Lietuvoje tenka 40 savižudžių – tai pats aukščiausias rodiklis Europoje. Tam pačiam gyventojų skaičiui tenka daugiausia kalinių Europoje. Kasmet mūsų mokyklose nusižudo po dvi klases mokinių. Nebeliko nepaperkamų valdininkų – skiriasi tiktai papirkimo kaina, kuri, pasirodo, kas metai auga kartu su infliacija. Partijos gyvena iš kyšių, ir tai laikoma norma. Stipriausios meno jėgos jau ne Lietuvoje. Ir stipriausia darbo jėga taipogi ne Lietuvoje. Net ir Lietuvos elitinės prostitutės jau dirba ne Lietuvoje, bet  Paryžiuje ar Londone. Į Vakarus emigruoja protai, nes Lietuvai jie nereikalingi – jų akivaizdoje valdančiųjų klanas atrodytų bukapročiai…

Beje, ir pati Lietuva jau ne ta, kurios Nepriklausomybė buvo paskelbta Kovo 11-tą – tame istoriniame Akte yra punktas: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės Konstitucija“.

Tas punktas nustojo galios Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nes nuo tada Briuselio įstatymai turi viršenybę prieš Lietuvos įstatymus…

Maniau, kad Nepriklausomybės atstatymo dvidešimtmečio proga signatarai ims ir pasiūlys Tautai kažką istoriškai atmintino, prasmingo, ilgai atsimintino, sakysime, paragins nustoti persekioti tuos žmogelius, kurie gerokai prieš dvidešimt metų buvo įpainioti į tarybinio saugumo tinklus. Net juokinga: vienas teismas prižįsta Nepriklausomybės akto signatarę Kazimierą Prunskienę bendradarbiavusią su tarybiniu saugumu, kitas neranda to bendradarbiavo, trečias vėl kažką suuosto, o štai gal didžiausias išdavikas, sekęs politinius kalinius netgi Gulage, slapta parašė slaptą prašymą paskelbti jį šventuoju, ir tokią indulgenciją gauna, ir su ta indulgencija užima tam tikrus postus…

Bet signatarai, gaila, pamatė tik save – iki galutinės laimės jiems betrūksta tik Vytauto Didžiojo ordino, ir .tas jų arogantiškas reikalavimas sukėlė naują skaldymosi bangą išvargintoje valstybėje.

O jei kas ir nusipelnė Vytauto Didžiojo ordino, kuriuo turėtų būti apdovanotas, tai tik žurnalistas Česlovas Juršėnas, kurį visus tuos dvidešimt metų Tauta rinko Seimo nariu…

O Nepriklausomybę Lietuvai iškovojo ne signatarai, bet susivieniję Lietuvos žmonės…

Tad būkime kad ir biedni, bet teisingi…