Politikos aktualijos

Šeštadienio ese

Kovo 11-tosios tragizmas

Juozas IVANAUSKAS

„Šiandienės mūsų nesėkmės ir skurdas daug kam kelia abejonių Kovo 11-tosios Akto to meto patriotinių siekių nuoširdumu. Ar tai buvo tarptautinis reikšmės dokumentas, atkuriantis 1918-tųjų Vasario 16-tosios Lietuvos valstybingumą, ar SAVANAUDŽIŲ POLITIKŲ LIETUVOS ŽMONIŲ APGAULĖS AKTAS?..“

„Reikia pripažinti, kad didžiąją respublikos ekonominės veiklos dalį užvaldė grupiniai oligarchiniai interesai, todėl vargu ar galime tikėtis, kad pagaliau jie gera valia pasitrauks ir užleis pozicijas piliečių visuomenei. Ar ieškojimas gelbėjimosi rato Vakaruose nėra mūsų beviltiškumo šauksmas?..“

„Ar galima laikyti demokratinę tokią valdžią, kuri tarnauja tik turtingųjų ir asmeniniams valdžios interesams, kai skurdas ir konstituciniai pažeidimai įteisinti valstybės mastu, kai eilinių piliečių saugumas priklauso nuo nusikaltėlių, kai pensininkai, sukūrę valstybės gėrybes, pasmerkti lėtai skurdžių mirčiai?!..“              – Liudas Dambrauskas

Ar ne likimo ironija, kad štai jau dvidešimt metų Kovo 11-toji – Nepriklausomybės atkūrimo diena, sutampanti su mano gimtadieniu, sulydo į vieną nedalomą visumą asmeninę nueito gyvenimo kelio patirtį su nepriklausomos Lietuvos pasiektais laimėjimais bei praradimais?.. Pradedant nuo Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos apoteozės, Baltijos kelio vingiais nusidriekusios taikiai rankomis susikibusių žmonių grandinės,  ir baigiant nūdienos suskaldyta, supriešinta, oligarchinių klanų nusiaubta realybe bei dezinformuojama visuomene, su gilia širdgėla ir nerimu tenka pripažinti, jog bene didžiausias Kovo 11-tosios tragizmas yra tame, kad ne TIESOS sakymas, o būtent totalus propagandinis MELAS, transliuojamas nacionalinės žiniasklaidos, spaudos, interneto bei TV komerciniais kanalais, šiandien švenčia pergalę Lietuvoje!..

Pastaruosius du dešimtmečius intensyviai skleidžiama, tiražuojama Lovio partijų politinio-ideologinio melo, viešųjų ryšių propaganda, skaldanti visuomenę, LT valdžios institucijose įsišaknijusi korupcinė – oligarchinė valdymo sistema, milžiniška biurokratų, valstybės išlaikytinių-veltėdžių armija, išsigimusi teisėsauga, pro pirštus žiūrinti į pedofilų siautėjimus, prievartaujant mažamečius vaikelius, ir leidžianti nebaudžiamai grobstyti mūsų valstybę, apiplėšinėti žmones, be abejo, visa tai giliai pažeidė ir mūsų jaunąją kartą. Nepriklausomoje Lietuvoje gimusių žmonių, berniukų ir mergaičių sielos, neturinčios imuniteto melui, nuo mažumės minkomos, formuojamos pseudopatriotinio landsbergizmo terpėje, iki šiol tebėra „grūdinamos“ Tėvynės sąjungos „mylėtojų“ bei ekskomunistų chuntos pavergtoje valstybėje.

Turbūt kiekvienas pirmokas ar net darželinukas žino legendą apie gerąjį „dėdulę“ Vytautą Landsbergį, padovanojusį Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę, bet vargu ar kas nors iš jaunosios bei viduriniosios kartos žmonių kažką girdėjo apie Tautos garbės ir sąžinės – buvusio politkalinio – mirtininko Liudo Dambrausko krauju pasirašytą TIESĄ?.. O juk šiuo atveju dviejų tiesų tikrai nėra ir būti negali!.. Reiškia, kažkas iš judviejų meluoja – Liudas Dambrauskas ar Vytautas Landsbergis?.. Atsakymas labai paprastas: jeigu pono Vytauto Landsbergio sąžiningumu ir padorumu suabejoti yra tūkstančiai rimtų priežasčių, svarių argumentų ir faktinių aplinkybių, tai kas, bent kiek iš arčiau susipažinęs su politkalinio Liudo Dambrausko Lietuvos laisvei ir gerovei pašvęstu gyvenimu bei jo rezistencine kova, išdrįstų suabejoti šio dvasingo, plačios erudicijos Žmogaus garbingumu!..

Oligarchinę sistemą aptarnaujančios žiniasklaidos pastangų dėka garbstomas, dievinamas „Rezistentas Nr.1“ Vytautas Landsbergis, tituluojamas konservatorių Tėvynės sąjungos patriarchu, šiandien visuomenei pristatomas vos ne kaip  kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę simboliu,  o Anapilin iškeliavusio Tautos didvyrio Liudo Dambrausko TIESOS ŽODIS, sąmoningai blokuojamas, nustelbiamas politiniams klanams parsidavusių „politologų“, savanaudžių valdžios funkcionierių bei istorijos falsifikatorių MELO LAVINA, matyt, dar ne greitai bus prieinamas platesniam skaitytojų ratui.

Pasak buvusio politkalinio Stasio Stungurio, “Liudo Dambrausko gyvenimas – tai gyva pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija, atsispindėjusi vieno žmogaus likimo vingiuose”.- O ką mūsų visuomenė šiandien žino apie šį Žmogų?..

Regis, dar visai neseniai Liudą Dambrauską, garsiojo prelato, literatūros kritiko, poeto Adomo Jakšto – Dambrausko sūnėną, pažinojo didžioji Lietuvos šviesuomenės, inteligentijos dalis. Su juo artimai bendravo iškilūs kultūros ir meno žmonės, rašytojai, buvę politkaliniai, dvasininkija, žinomi politikai. Liudo ir jo žmonos Aldonos namuose Kaune, Donelaičio gatvėje, lankydavosi poetas Justinas Marcinkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, filosofas-publicistas Arvydas Juozaitis, nuoširdūs draugai – rezistentinės istorijos rinkėjas Dominykas Akstinas, Mindaugas Bloznelis. Šeimos foto albume saugomose pageltusiose nuotraukose užfiksuotos akimirkos drauge su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kunigu Ričardu Mikutavičiumi, su būsimuoju prezidentu Valdu Adamkumi, premjeru Algirdu Brazausku, Artūru Paulausku ir kitais žinomais visuomenės veikėjais.

Visa laimė, kad Anapilin iškeliavusios taurios sielos nenusineša su savimi kūrybinio palikimo, autentiškų liudijimų, bylojančių tiesą! Išlieka rankraščiai, knygos, dokumentinės nuotraukos… Vartant publicisto Liudo Dambrausko knygas, nekyla abejonių, jog tai nėra “iš piršto laužtos” istorijos, tačiau skaudžia gyvenimiška patirtimi, kovos už Lietuvos laisvę pralietu  krauju alsuojanti literatūra, atskleidžianti taurios sielos, nepabūgusios net ir tragiškiausiomis lemties akimirkomis išlikti savimi ir byloti tiesą.

Dauguma šio rezistento oponentų, susispietusių prie valdžios lovio, tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės, pagrįstai “šukuojamų prieš plauką”, paliestų argumentuotos kritikos paskutinėje, po mirties išleistoje Liudo Dambrausko knygoje “Išeinančiojo mintys”, tiesą sakant, neturėtų piktintis autoriumi, o galėtų būti jam dėkingi už tai, jog šis taurios sielos žmogus tikėjosi pažadinti jų surambėjusiose širdyse bent kruopelytę nesavanaudiško pasišventimo atgimstančios Lietuvos idealams!..

Ne veltui, tartum, apibendrindamas sukauptą gyvenimo patirtį, Liudas Dambrauskas knygos “Gyvenimo akimirkos” pratarmėje rašo: “Išlikti savimi buvo ir yra brangiai apmokama prabanga. Ne vienas už ją sumokėjo gražiausiu gyvenimo laikotarpiu – jaunyste, laisve ir net gyvybe. Visi gimstame žmonėmis, tik, gaila, ne visi verti žmogaus vardo mirštam… Likimas lėmė, kad tautos gyvenimo peripetijose būčiau ne tik stebėtojas, bet ir dalyvis. Nusikalsčiau ateities kartoms, jeigu tai, ką patyriau savo kailiu nusineščiau į kapus. Bet dar didesnę išdavystę padaryčiau, jeigu neprabilčiau lūpomis tų, kurie už Tiesos, Gėrio ir Laisvės idealus atidavė gyvybę. Atsiprašau, jeigu ką įskaudinau. Neturėjau piktos valios, o tik norėjau įspėti jaunąją kartą, kad asmenybės degradacija prasideda nuo kompromisų su sąžine. Blogis mūsų širdyse yra lėto veikimo bomba. Jeigu mes nesugebame ar asmeniniais išskaičiavimais nenorime padaryti jos nekenksmingos, ta sunki misija atitenka kitiems. Už tai reikia tik dėkoti, o ne pykti…”

Esu tvirtai įsitikinęs, jog žymaus rezistento, brandaus mąstytojo Liudo Dambrausko literatūrinis palikimas, gan išsamiai, argumentuotai ir nesavanaudiškai nagrinėjantis bei atspindintis nepriklausomos Lietuvos politinius procesus ir to proceso dalyvius, žymius politikus, iki šiol figūruojančius politinės valdžios arenoje, yra vertas visokeriopos pagarbos bei atidaus ne tik politologais save vadinančių veikėjų, bet ir plačiosios visuomenės dėmesio!..

Liudo Dambrausko raštų šviesoje įmantriai persipynę mūsų istorijos vingiai ir nūdienos politikos aktualijos tampa nedviprasmiškai aiškios, absoliučiai skaidrios. Jo kūrybinis palikimas, publicistinė dokumentika tikriesiems Lietuvos patriotams turėtų būti aktuali ypač dabar, kai šalia ekonominių – finansinių problemų, esame priversti konstatuoti gilią politinę, moralinę, sisteminę valdymo krizę neva nepriklausomoje oligarchinėje valstybėje.

Šių dienų politinis chaosas šalyje tęsiasi jau nebe pirmus metus, prasidėjęs dar iki “Williamso” aferos, pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, bei apvainikuotas LEO amžiaus afera, regis, ir toliau klesti. Šiandien niekas Lietuvoje iš tikrųjų net nežino, kiek šis politinis farsas aukščiausios valdžios institucijose gali tęstis!.. Prieš penkerius metus Liudas Dambrauskas savo dienoraštyje aptarė politinio chaoso ištakas ir jo gajumo fenomeną:

“Kiekviena netvarka pati save sunaikina, tačiau kiekviename politiniame chaose klesti politikų grupės, kurios geba tuo chaosu ne tik naudotis, bet ir sukurti savąją tvarką, kas ir įvyko Lietuvoje žlungant sovietinei imperijai. Komunistinio rojaus kūrėjai, priėję liepto galą, nepasitraukė iš aktyvios politikos, o tik nudažė naujų reformų fasadą kita spalva, likdami ir toliau jai vadovauti “demokratiniais” pagrindais.

Iki šiol murgdomės nepriklausomos valstybės baloje nesuvokdami, kad tos valstybės ideologai – tie patys politiniai aferistai, kurie sovietinėje imperijoje jau beveik buvo pasiekę šviesaus komunizmo viršūnes. Praplėtę sovietinės praktikos taikymą, jie atsidūrė ir atsikūrusios Lietuvos priekyje. Taip susikūrė šešėlinė valstybės valdymo struktūra, perimdama į savo kontrolę visą valstybinį gyvenimą. Taigi dvi Lietuvos: viena, akiplėšiškai užgrobusi valdžią pagal šūkį “Nusipelnėme gyventi geriau”, baigia vėjais paleisti sovietmečio metų ekonominius laimėjimus, o pačią tautą – darbo žmones pasmerkia skurdui. Gyva ir antroji Lietuva, savųjų “superpatriotų” apiplėšta, pasmerkta ir pajungta tarnauti parazitinės Lietuvos gerovei kelti…

Įdomu, kad beveik tie patys, kurie kovojo už Tarybų Sąjungos amžinumą, jos nuostabius laimėjimus, darbo žmonių palaimą, šiuo metu visa gerkle šaukia, kad Lietuvai bet kokia sąjunga su Rytais reiškia pražūtį. Mūsų laukianti tikroji laisvė ir gerovė tik Europos Sąjungoje. Tokie naujieji Europos Sąjungos apaštalai – Vytautas Landsbergis, Rasa Juknevičienė, Algimantas Čekuolis, Valdas Adamkus, Gediminas Vagnorius, Aleksandras Abišala ir šimtai kitų superpatriotų, pasišovusių už avansinį “kuklų” atlyginimą ne tik parduoti Lietuvos žemę ir turtus, bet ir valstybės suverenitetą, net išsižadėti tautiškumo. Tiesa, šį sykį mūsų superpatriotai originalumu nepasižymėjo. Juos aplenkė Leonidas Brežnevas, siūlęs visų tautybių žmones įvardyti tarybiniais piliečiais. Ir ponai Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus bei jo vienminčiai siūlo žodžio “tautybė”, atseit žadinančio rasizmą, nebevartoti. Matyt, ir p. Landsbergis ir p. Adamkus nėra tikri dėl savo protėvių ir tėvų kilmės, kad taip lengvai linkę lietuvio etiketės atsikratyti. Bet ką gali žinoti, kokie politiniai vėjai jų galvoje šiuo metu švilpauja. Nei Adamkus, nei Landsbergis nebuvo patriotizmo įsikūnijimo pavyzdžiai. Pirmasis, pajutęs pavojų, nėrė į Vakarus ir ten daugiau liežuviu, negu darbais “gynė” Lietuvos reikalus, o antrasis taip puikiai aklimatizavosi prie bolševikų, kad jam tik gulbės pieno tetrūko.” (Ludas Dambrauskas, “Išeinančiojo mintys”, psl.344-345).

Šviesios atminties politkalinys Liudas DAMBRAUSKAS: „Galbūt daug kam atrodys, kad aš per daug sureikšminu Landsbergio asmenybę. Per daug giliai jis įsiskverbė į mūsų istoriją. Jį apeiti būtų nusižengimas. Kiek Landsbergis atnešė Lietuvai žalos, manau, gerą dešimtmetį lietuviai minės. Juolab, Landsbergio epochai dėti tašką dar per anksti. Ši asmenybė, net nebūdama aktyvioje politikoje, vargu ar sugebės nekenkti Lietuvai. Man regis, tartiufiška, klastinga pati jo prigimtis…“