Politikos aktualijos

Deklaracijų didybė ir tikrovės pilkybė

Julius VESELKA

Mano manymu, mūsų politinis elitas (ir kairysis, ir dešinysis, ir liberalus centrinis) yra labai susireikšminęs (o tai nepagydoma liga) ir nesugeba įvertinti savo veiklos rezultatų bei pasaulio realijų.

Pabandysiu pateikti tokią išvadą patvirtinančių keletą faktų.

Štai jau beveik 20 metų, kai visoks Lietuvos politinis elitas deklaruoja ir smarkiai kovoja, žinoma, už gerus pinigus sau, už Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Ir yra labai daug žmonių, ypač save laikančių tikrais patriotais, to stebuklo, tai yra energetinės nepriklausomybės, labai laukia ir niekaip nesulaukia, o stebuklų, kaip žinome, nebūna, todėl bando aiškinti, kad, tik uždarius Ignalinos atominę elektrinę, mes tapome nepriklausomi.

O iš tikrųjų?

Yra kaip tik atvirkščiai.

Jeigu iki šių metų sausio pirmos Lietuva turėjo ne tik nepriklausomą elektros ūkį, bet šis ūkis buvo konkurentiškiausias ne tik Europos Sąjungoje, bet ir toli už jos ribų, ir tai buvo vienintelė mūsų prekė, kurios niekas negalėjo nukonkuruoti Europoje.

Pridursiu – tai buvo aukštų technologijų prekė, kuri turi milžiniškas ateities perspektyvas.

O ką mes iš tikrųjų turime nuo mano minėtos sausio pirmosios?

Mes tapome priklausomi nuo elektros importo ir turime patį nekonkurentiškiausią elektros ūkį, o iš esmės elektrą perkame iš Rusijos kompanijų, ir už ją, tą importinę, bet, atseit, nepriklausomą elektrą mokame ir mokėsime beveik milijardu litų brangiau, nei mokėjome pernai.

Beje, už tą patį elektros kiekį tektų sumokėti dar daugiau, jei elektrą gamintumėme patys, tai yra jos neimportuotume.

Tą kovą už energetinę nepriklausomybę labai gerai atspindi, sakysim,  buvusio ir esamo Ignalinos atominės elektrinės vadovų atlyginimai: jei elektrą mums gaminančios jėgainės direktoriaus Viktoro Ševaldino mėnesinis atlyginimas buvo 13 tūkstančių litų, tai stovinčios ir naikinamos tos pačios elektrinės vadovo mėnesinis atlyginimas yra 26 tūkstančiai litų – netgi didesnis už Prezidentės atlyginimą.

Tai sveiku protu nesuvokiamas dalykas.

Bet yra kaip yra, ir tai simboliška ir tikra mūsų Lietuvoje, kurioje

kūrėjai visiškai nevertinami – vertinami ir keliami į padanges tiktai griovėjai, tai yra patriotai.

Paradoksas: kuo brangiau mes mokame už elektrą, tuo labiau esame nepriklausomi?

Ir dar vienas klausimėlis: ar yra pasaulyje valstybė, kurioje vadovas, gavęs valdyti konkurentiškiausią įmonę ir ją nuvaręs iki nekonkurentiškiausios, būtų paliktas toliau tai įmonei vadovauti?

Manau, ne.

O pažiūrėkime, ar ne tie patys vadovai, nugyvenę mūsų elektros ūkį, iš visokių šventinių ir nešventinių tribūnų ir istorinių leidinių tarsi kokie didžiavyriai didžiuojasi savo darbais darbeliais?

Tai sveiku protu irgi nesuvokiamas dalykas.

Pasakysiu daugiau – nei doros, nei sąžinės, nei gėdos.

Šitaip gali būti tik Lietuvoje.

Tas mūsų politinis ir ūkinis elitas, šitaip nustekenęs Respublikos elektros ūkį, vėl pučia mums miglą į akis – girdi, bus pastatyta nauja moderni vakarietiška atominė elektrinė, ir tada jau tikrai būsime energetiškai nepriklausomi, tik, žmogau, dar pakentėk, tik, žmogau, dar palauk to energetinio stebuklo – naujos atominės.

Ir žmonės laukia.

Ką darysi nelaukdamas – kitaip nebus.

Mes išmokyti laukti.

Bet ar daug kas susimąsto dėl vieno paprasto dalyko, o būtent: kodėl Rusija ir Baltarusija, tiktai įsitikinusios, kad Lietuva tikrai negrįžtamai uždarė Ignalinos atominę jėgainę, sumanė kuo greičiau statyti atomines elektrines:   Rusija – Kaliningrado srityje, Baltarusija – visai netoli Lietuvos sienos?

O jei dar Lenkija nuspręs tapti branduolinės energetikos valstybe?

Kas tada?

Taigi keturios atominės elektrinės susitelks tokioje ribotoje teritorijoje, taip netoli viena nuo kitos?

Dar kartą – kas tada?

Mūsų politinis elitas randa labai paprasta kaip triušio uodega išeitį:

girdi, Rusija tik blefuoja ir jokios atominės elektrinės Kaliningrado srityje nestatys, o Baltarusija paprasčiausiai neturi pinigų tokiai elektrinei statyti.

Ir trina iš džiaugsmo rankas, kaip tas pasakų Jonelis durnelis, surūdijusį  akėtvirbalį radęs.

Ponai užmiršta vieną paprastą dalyką, o būtent: ką nusprendžia Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, tas yra padaroma, o ką bando deklaruoti mūsų politinis elitas, tas ir lieka popieriuje…

Turėtų kas nors sudaryti tų pažadėtų, bet nepadarytų darbų sąrašėlį – išeitų įdomus dokumentas, be žodžių bylojantis, kodėl Lietuvoje ekonominė krizė daug baisesnė negu kitose valstybėse…

Taip, svajoti niekas nedraudžia, svaičioti – tuo labiau. Taigi nei rusai, nei baltarusiai atominių elektrinių nepasistatys – vieninteliai pasistatysime mes ir tada elektros energiją eksportuosime į Vakarus arba į Rytus – kas tik pageidaus pirkti…

Taigi gyvename politinių ir ūkinių pasvaičiojimų pakerėti.

Ir ne tik svaičiojame – mėtome pinigus ir į kairę, ir į dešinę: būsimos atominės elektrinės vertinimui samdome užsienio ekspertus ir užsienio bankininkus, nes, elito galva, jie geriausiai nusimano apie branduolinę energetiką – tai labai panašu į bolševikus, kurie po Spalio revoliucijos buvo įsitikinę, jog apie viską geriausiai išmano politrukai su odinėmis striukėmis ir mauzeriais prie diržo.

Politruko žodis buvo lemiamas, o jei kas nenorėjo jam paklusti, tada, pirmyn, draugas mauzeri…

Ta mūsų politrukų erzelynė man primena šunį, kuris nori pagauti savo uodegą – tad sukasi vietoje it pasiutęs, o pirmyn – nė žingsnio…

Kada mes pradėjome rimčiau šnekėti apie naujosios atominės jėgainės statybą? Atrodo, prieš gerus trejetą metų, bet iki šiol net nesuradome partnerių, kurie mums tą elektrinę padės statyti. Gediminas Kirkilas, papsėdamas savo išminties pypkutę, pranašavo, kad sutartį su kaimynais pasirašysime per šventos Onos atlaidus, paskui tas iškilmes atidėjo iki Joninių, paskui sugalvojo, kad geriausiai tokią sutartį bus pasirašyti per Kalėdas. Net Seimui ponulis nurodydavo valandą, kada tas ilgai lauktas sutarties tarp Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos pasirašymas įvyks, aiškino, kad tai bus iškilminga akimirka – susitarimą pasirašys minėtų valstybių prezidentai arba premjerai.

O iki šiolei niekas tos sutarties nepasirašė. Apie ją jau ir nebekalbama, nes kaimynai pamatė, kokie mes vyrai. Man tai primena pokario laikus, kai lietuviai laukdavo, kad štai amerikonai išvarys rusus iš Lietuvos prieš pat šventas Kalėdas, per Jonines, per Antanines, per Onines ar Velykas, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma valstybė…

Bet kol Maskvoje neatsirado Michailas Gorbačiovas, o Lietuvoje profesorius Vytautas Landsbergis, tol Lietuva netapo laisva – jokiai Amerikai ji nerūpėjo…

Istorija, kaip sakoma, mėgsta kartotis, tačiau tas pasikartojimas virsta farsu…

Kodėl šitaip nutiko mano kalbamu atveju?

Realistas pirmiausiai įvertintų konkurentų galimybes. O jos mums yra labai nepalankios: Rusija, kaip ją beniekintume, turi galingą branduolinės energetikos mokslinį potencialą, turi nuosavą gamybinį ir statybinį potencialą, turi realią tokių jėgainių Rusijoje ir užsienio šalyse statybos patirtį, tampriai šioje srityje bendradarbiauja su Prancūzijos ir kitų šalių energetikais.

Taigi mūsų konkurentai tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje yra ne eiliniai.

Beje, dar turėtume įvertinti ir tai, kad branduolinė energetika yra aukštos pridedamosios vertės ir aukštų technologijų sritis, turinti dideles perspektyvas, o tai reiškia, kad branduolinės energetikos vystymą valstybei yra naudingą subsidijuoti, nes tos subsidijos ilgus metus duos akivaizdžią naudą.

Vadinasi, Rusija turi visas galimybes greitai ir palyginti pigiau pastatyti branduolines jėgaines tiek Kaliningrade, tiek Baltarusijoje. O jei tam pritruks pinigų, tai pasiskolins, o Vakarų valstybės Rusijai skolins greičiau ir pigiau, nei Lietuvai…

Kodėl? Nekomentuosiu – patys pagalvokite.

Kritiškai reikia įvertinti dar vieną svarbu veiksnį, o būtent: nors mūsų pasaulinio lygio elitiniai politikai dieną-naktį Europos Sąjungos struktūrose įnirtingai kaunasi už Europos Sąjungos vieningą energetinę politiką, bet realūs rezultatai beveik niekiniai.

Kodėl?

O todėl, kad kitokie ir negali būti.

Mūsiškiai, kaip ir kitų pokomunistinių šalių elitas, neįvertina esminio Europos Sąjungos funkcionavimo principo: Europos Sąjunga yra pagrįsta ne centralizuotų valstybių ir jų ekonomikų valdymu, o konkurencija tiek tarp valstybių, tiek tarp ūkio subjektų, o tai reiškia, kad kiekviena Sąjungos valstybė privalo rūpintis savo valstybės žmonių gerove ir savo ūkio konkurentiškumu – Briuselyje nėra ir nebus jokių šakinių ministerijų, kokios buvo Maskvoje Tarybų valdžios metais.

O štai pokomunistinės valstybės vis dar ilgisi stipraus ir visagalio centro Briuselyje, kuris visoms Europos Sąjungos valstybėms vadovautų ir diktuotų savo valią.

Konkurencinė sistema reiškia, kad ūkio subjektai yra savarankiški, ir jie priiminėja komercinius sprendimus, o tie subjektai gerai žino arba bent privalo žinoti, kad, kuo mažesnė bus jų gaminamų prekių savikaina arba kaštai, tuo labiau jos bus konkurentiškos ir tuo geriau gyvens ir dirbs jų darbuotojai, tuo pačiu geriau funkcijonuos ir jų valstybė. O tos valstybės,  kurios nesugeba konkuruoti, skurs ir dejuos, tačiau tai yra jų pačių problema – konkurentai dėl to tik džiaugsis.

O jei tos valstybės-nevykėlės, norės, sakysim, subalansuoti biudžetą, galės kaimynams parduoti dalį savo žemių…

Todėl bet kokie kontraktai tarp Europos Sąjungos valstybių yra ir bus sudarinėjami vadovaujantis ekonomine logika, o ne politiniais lozungais ar deklaracijomis prieš kažką, ar už kažką. Taigi jeigu Rusijos ar Baltarusijos elektra bus pigesnė, tai Vakarai pirks ją, nepriklausomai nuo to, kad Lietuva yra Europos Sąjungos ir NATO narė ir turi aukščiausios politinės prabos elitinius politikus…

Šitai turime įsikalti į galvą – kitaip nebus, ir pagaliau meskime lauk savo lozunginę politiką kaip išmetėme komunistinius vaizdinės agitacijos stendus iš gatvių ir kabinetų, bet vis dar niekaip neišmetame iš galvų…

Bet įklimpus į pelkę, sunku iš jos išbristi.

Štai Vilniuje, šalia galingųjų Gariūnų, stovi dar keturi Lietuvos energetinės nepriklausomybės stabai – milžiniškos cisternos mazuto atsargoms laikyti.

Į jų statybą jau investuota 70 milijonų litų. Iš jų 3 milijonai – Europos  Sąjungos pinigai, kuriuos šeimininkai reikalauja grąžinti, nes tos cisternos stovi tuščios – didingos lyg Egipto faraonų piramidės.

Siūlyčiau jas kuo greičiau pritaikyti mūsų politinio elito balzamavimui ir laidojimui – gal ta proto ir išminties laidojimo vieta bei jos palaikais susidomės užsienio turistai, ir mes iš turizmo užsidirbsime kalnus pinigų…

Gal tada ir Briuselis nebeprašys atgal tų trijų milijonų litų, nes objektas veiks, nors ir ne pagal paskirtį…

O kad jis veiktų energetinės „nepriklausomybės“ tikslams, tai į jį reikia investuoti dar mažiausiai 70 milijonų litų.

Bet ar tai reikia daryti, nes tada teks mazutą iš Klaipėdos į Elektrėnus  vežti pro Gariūnus…

Nuo tokio važinėjimo tiek mazutas, tiek elektra tik pabrangs.

Bet – pasivažinėsime!

Juk ir patyrimas yra: Tarybų valdžios metais valgėme Vladivostoko silkę, o Vladivostoko darbo žmonės skanavo pernykštę Baltijos silkutę…

Mums svarbi ne tik elektros ūkio nepriklausomybė – mums, šaltų kraštų žmonėms, rūpi ir šiluma. O šilumos kaina, kaip žinome, priklauso ir nuo dujų kainos.

O mūsų politinis elitas, nesuprantu kodėl, iš Rusijos perka pačias brangiausias dujas ir už jas, žinoma, moka daug daugiau, nei, pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija ar kitos Vakarų šalys, kurios, žinoma, šaiposi iš tokio mūsų durnumo.

Dar daugiau – mūsų politinis elitas, pirkdamas pačias brangiausias dujas, išsižergęs tvirtina, kad šitaip jis vaduoja Lietuvą iš „Gazpromo“ priklausomybės, o bet koks išsilaisvinamasis karas, suprantama, reikalauja aukų – tad vieningai veržkimės diržus…

Ir laisvinamės…

Tas išsilaisvinimo karas turėjo kelis etapus, bet pagrindinis buvo tas, kad  mūsų politinis elitas mūru stojo prieš naujo dujotiekio per Lietuvą tiesimą į Vakarų Europą.

Motyvas – rusai, nutiesę šitą dujotiekį, sumanys jį saugoti nuo vagių ir kitokių priešų, todėl įves į Lietuvą savo kariuomenę ir taip vėl mus okupuos…

Tai kodėl neokupuoja „Družbos“ naftotiekio ir, sakysim, nepastato tanko tokio tanko Biržuose, kur vagys iš to naftotiekio pumpuodavo naftą į savo kanistrus…

Vakarų Europos valstybės, žinoma, užgirdo šitą mūsų išgąstingą balsą ir susitarė su rusais dujotiekį tiesti Baltijos jūros dugnu – kad nereikėtų paliesti Šventos Marijos žemės…

Taigi rusai varys savo dujas, apeidami Lietuvą?

Kaipgi šitaip?

Ir prieš šį projektą tučtuojau sukilo mūsų didžiavyriai – jie neleis tiesti dujotiekio Baltijos dugnu, nes rusai gali susprogdinti ne tik jūrą, bet ir jos vandenis, ir kas tada liks iš Baltijos – tiktai nuskaręs žodis…

Vakarų valstybės mūsų politinio elito kliedesį priėmė kaip norą sušaldyti visą Europą, kuri negali išsiversti be Rusijos dujų.

Mes galime, o Vakarai negali?

Ir mūsų politinis elitas apsiraudojo be ašarų – girdi, Vakarai mus išdavė, nes išdavė rusams visus leidimus tam dujotiekiui tiesti. Netgi savo kaštais prisideda prie šito dujotiekio tiesimo – šiluma, žinome, kaulų nelaužo, ypač žiemą…

Dar daugiau – jie kartu su rusais tiesia ir kitus dujotiekius, nes tas darbas gerai apmokamas ir pelningas.

O mūsų politinis elitas, apžergęs savo suskilusią ekonominę geldą, tik laido liežuvius – it vaikigaliai, ir stebisi, kodėl Europos Sąjungos vadovai neatvažiavo į Vilnių kartu pažymėti Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio…

Pas mulkius gėda važiuoti į svečius – gali ir tave palaikyti mulkiu…

Beje, vietoj pigesnių dujų mūsų politinis elitas ir jo parankiniai siūlo mums išeitį –  perrašinėti šilumos įstatymą…

Lyg nuo popierių perrašinėjimo atpigtų šiluma.

O šiluma mūsų butuose gali atpigti tik perkant pigesnes dujas, bet mūsų politinis ir ūkinis elitas, užuot ieškojęs kelių, kaip atpiginti dujas, niekaip negali baigti politinių karų su Rusija tarptautinėje arenoje.

O karas yra karas, ir jame vienas pralošia, o kitas išlošia.

Šitas karas mums yra beviltiškas ir beprasmis, ir jį gali tęsti tik begalviai mirtininkai, kurie niekaip negali sustoti, kaip dardėdami pakalniui dviračiu be stabdžių ir jaučiasi esą didžiavyriai – va, dardame, ir dar pakalniui.

Ir keisčiausia – jaučiasi protingesni už Nikola Sarkozy, Angelą Merkel, net už Baracką Obamą – tokios didelės valstybės Prezidentą.

O kad kenčia Lietuvos gyventojas – jiems nusipjaut. Lietuvis, matai, turi suprasti, kad kiekviena kova reikalauja aukų, o už tas aukas bus dešimteriopai atlyginta aname pasaulyje – kaip musulmonų savižudžiams.

Todėl kova tęsiasi – iki galutinės pergalės.

Dabar Seimas ruošiasi priversti Vyriausybę statyti suskystintų dujų terminalą. Tas dujas mes pirksime iš arabų šeichų ir vešime į Lietuvą. Jos, girdi, bus labai pigios, todėl tapsime energetiškai dar kartą nepriklausomi, o,  tapę nepriklausomi, išvysime „Gazpromą“ iš Lietuvos – tegu važiuoja į savo Vakarų Europą, kuri nemato arabiškų dujų…

Seimo Ekonomikos komitetas ženklia balsų dauguma pritarė tai išsilaisvinimo akcijai.

Neabejoju, kad pritars ir Seimas.

Ir visai nesvarbu, kad neatsakytą į nemažai klausimų.

Sakysim, į tokį paprastą: jei tos arabų dujos tokios pigios, tai kodėl pragmatiški Vakarai jų neperka, o investuoja didelius pinigus į Šiaurės, Pietų ir kitokių dujotiekių tiesimą?

Kad galėtų brangias dujas nupirkti iš Rusijos, Kazachstano, Turkmėnistano ir kitų valstybių?

Kodėl Vakarai tarpusavyje konkuruoja, kad gautų koncesijas įsisavinti labai brangius dujų telkinius Barenco jūroje ir kitur?

Atsakymas: Vakarai yra turtingi todėl, kad niekada veltui pinigų nemėto ir politinėmis fantazijomis neužsiiminėja.

Mums aiškina: šio terminalo statybos entuziastai buvo nuvykę pas arabus, ir tie pažadėjo mums pigiai parduoti dujas.

Atsakysiu: arabai mėgsta dalinti pažadus.

Dar būdamas Ekonomikos ministrų, mačiau keletą arabiškų projektų, pagal kuriuos jie Lietuvai siūlė milijardais dolerių skaičiuojamas sumas.

Bet kai įsigilindavai į siūlomas sąlygas, tapdavo aišku, kad tai tik naivuolių ieškojimas ir apgaudinėjimas.

Neveltui sakoma: „Nepūsk arabų“…

O tasai suskystintų dujų terminalas ne prestižinis Kauno tualetas – kainuos daug daugiau, netgi daugiau nei tos milžiniškos Gariūnų cisternos mazuto atsargoms saugoti…

Protingiausia būtų šį projektą atiduoti privačiam Lietuvos kapitalui, o valstybė tegu ten turi savo simbolišką1procentą akcijų. Tada tikrai jo ten nebus, o jei bus, tai tikrai bus ekonomiškai naudingas projektas, tačiau tada politikai negaus korumpuotų pinigų…

O kaip be jų pragyventi partijoms ir jų vadams?

O su politinių terminalų statyba mes turime sukaupę gerą patirtį. Štai metų metus statėme ir pasistatėme Būtingės terminalą. Jį, beje, statėme tam, kad nebūtume priklausomi nuo naftos importo iš Rusijos – taigi per jį importuosime pigią arabų naftą…

O kas išėjo?

Būtingė, kaip ir „Mažeikių nafta“ jau ne mūsų, per jį neteka arabų nafta, o už benziną ir gazolį mokame brangiau, nei kaimyninės valstybės, kurios neturi nei terminalo, nei naftos perdirbimo gamyklos, nei strateginio investuotojo, atitinkančio europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.

Dar daugiau – tas mūsų strateginis investuotojas ir partneris šantažuoja mūsų valstybę, reikalauja, kad jam parduotumėme „Klaipėdos naftą“, nes kitaip, girdi, „Mažeikių naftą“ jie parduos Rusijos kompanijoms…

Parduos Rusijos kompanijoms todėl, kad niekas kitas tos įmonės nepirks.

Bet Lietuvos politiniam elitui faktai nereikalingi – jiems svarbiau amžina kova, kuri, aišku, niekuomet nesibaigs pergale.

Juk mes ne iš supuvusio kelmo spirti – mes drąsi šalis ir drąsūs mūsų didžiavyriai…

Ekonomikos mokslų daktaras Julius VESELKA yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, priklausantis frakcijai Tvarka ir Teisingumas