Politikos aktualijos

Šeštadienio ese

Plaukiantys prieš srovę…

Juozas IVANAUSKAS

„Tik tada, kai prasidės aktyvus žmonių dalyvavimas antioligarchiniuose JDJ mitinguose, mes matysime, kad visuomenė jau bręsta permainoms ir naujai politinei jėgai. Bet jeigu visuomenė dar nėra subrendusi, jei žmones tenkina šiuo metu veikianti oligarchinė valdymo sistema, tai nėra reikalo ir mums čia tuos burbulus leisti!..

Visumoje, aš pasitikiu mūsų visuomene. Visuomet atsiras netikrų pranašų ir skaldytojų, bet šimtai tūkstančių piliečių yra protingi. Klausimas tik toks: ar žmonės galvoja, kad jau yra blogai, ar mano, kad situacija dar nėra labai bloga ir nėra ko čia triukšmauti? Viskas priklauso nuo žmonių!..“  - JDJ lyderis Kęstutis Čilinskas

“Pirmiausia reikėjo atmesti MELĄ. Po to – atmesti baimę. Ir atmesti netikėjimą, kad tiesa ir geroji valia šiame gendančiame pasaulyje dar turi vertę, dar gali laimėti. Gali, jei atmetame melą ir baimę, – toks buvo Sąjūdžio ir Lietuvos atsakymas. Ir milijonai žmonių, pasirašydami masines Sąjūdžio peticijas ir išeidami į Baltijos kelią, – neregėtą gyvų širdžių grandinę nuo Vilniaus iki Talino – pareiškė: mes galim! Mes būsim laisvi ir kursim savo gyvenimą, renkam savo tikrus atstovus, darom suverenų konstitucinį sprendimą”, – taip kalbėjo didysis „Rezistentas Nr.1“, buvęs marksizmo leninizmo katedros dėstytojas, pasak liudytojų, žydelio Nachmano Dušanskio užverbuotas KGB agentas pravarde „Dėdulė“, gūdžiais sovietmečio metais nevaržomai važinėjęs po užsienius ir pelnęs profesoriaus vardą, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis iš Seimo tribūnos Kovo 11-ąją, prisimindamas įvykius Lietuvoje prieš dvidešimt metų…

Tą saulėtą Kovo 11-osios vidurdienį Vilniuje, Gedimino prospektu, nuo Sąjūdžio būstinės iki Seimo rūmų darniu žingsniu žengianti daugiatūkstantinė, tvarkingai eilėmis išsirikiavusių žmonių – valstybinės šventės dalyvių, kareivių, pavienių kolektyvų, nešinų vėliavomis, transparantais bei lozungais kolona, lydima sukarinto pučiamųjų orkestro atliekamais maršais, kažkuo  labai priminė sovietmečio laikų Gegužės 1-osios ar Spalio revoliucijos metinių eisenas-paradus, kuomet LTSR valdžios organizuota darbo liaudis privaloma tvarka pagerbdavo šlovingąją TSKP. Juolab kad ir tada, ir dabar, plaukiančiųjų prieš srovę  tebuvo tik vienas, kitas!..

Palyginus su ta galinga srove, nukreipta pašlovinti Nepriklausomybės dvidešimtmetį švenčiančios Lietuvos politinę-oligarchinę valdžią, tapatinančią save su valstybe, tiktai menka saujelė patriotų tą dieną ryžosi pasukti priešinga kryptimi ir pakilti į Tauro kalną, kur JDJ iniciatyva buvo surengtas alternatyvus piliečių mitingas – „Su Kovo 11-osios dvasia – už teisine valstybę!..“, „Demokratijai – TAIP, oligarchijos diktatūrai – NE!“.

Tiesą sakant, net sunku buvo tikėtis, jog vos prieš metus Lietuvoje užgimusiam, partinių funkcionierių ir nepartinių provokatorių skaldomam, oficialios valdžios bei žiniasklaidos ignoruojamam  Jungtiniam demokratiniam judėjimui – antioligarchiniam Sąjūdžiui pavyktų suburti ir sukviesti ant Tauro kalno daugiatūkstantinę minią, kaip kažkada dainuojančios revoliucijos metais.

Taikiam Kovo 11-osios mitingui pasibaigus, apleidžiant šventvietę, kurioje jau seniai turėjo būti pastatyti ne Valdovų rūmai, bet Tautos namai, galvoje šmėstelėjo mintis: kažin ar beverta mums guostis iliuzijomis, jog šioje oligarchinėje valstybėje artimiausiu metu galėtų atsirasti ženkli dauguma gerai organizuotų, vieningų piliečių, pasiryžusių plaukti prieš srovę, aukotis vardan Lietuvos?.. O juk be dar vienos dainuojančios (o gal net kraujo upeliais plūstančios?..) revoliucijos esamą valdžią atstovaujantys, jau du dešimtmečius prie valdžios lovio priskretę pseudopatriotai jokiu būdu neužleis savo pozicijų!..

Juk ne šiaip sau laikoma kovinėje parengtyje samdinių armija. Ir ne dėl to valdžia išlaidauja, pirkdama vandens patrankas bei kitus ginklus, kovinę amuniciją, kad šis oligarchinis, korupcinis rėžimas pasiduotų taikiai, be masių kovos, šimtatūkstantinių streikų bei kraujo praliejimo. Tokių stebuklų nebūna net pasakose. Trigalvį slibiną, žūt būt, reikia nugalėti, bet ne kiekvienam ir ne visuomet tai pavyksta!..

Manau, jog prieš metus, Sausio 16-tą, kelių samdytų provokatorių paleisti akmenys į Seimo langus ir po to pasipylusios guminės kulkos į beginklę minią, visa ta sumaištis ir kilusi panika, tebuvo geras pretekstas oligarchinei valdžiai ateityje nebeprileisti prie valdžios rūmų, arčiau nei per patrankos šūvį, taikių mitinguotojų už demokratiją ir teisinę valstybę, kurioje būtų gerbiama Konstitucija. Nuo šiol ten galima ateiti tiktai vieninteliu tikslu – idant būtų pašlovintas mūsų politinis „elitas“, susikūręs sau šiltnamio sąlygas oligarchinėje valstybėje!..

Mielieji, ar ne per daug mes užguiti ir išskaidyti esame, kad galėtume susiremti su tokiu klastingu slibinu, turinčiu daugybę pavidalų ir galvų, kai net nukirtus vieną galvą, jos vietoje beregint išauga dar kelios, kur kas klastingesnes ir gudresnės  galvos?..

Apžvelgdamas Seimo rūmų fojė eksponuojamą dokumentinių nuotraukų parodą, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui – „Už Lietuvos Nepriklausomybę“, nejučiom pasijutau lyg hipnozės seanse, kurio metu prieš akis staiga atgijo daugumos tautiečių dešimtmečiais sapnuota, politkalinių tremties kančiose puoselėta, godota, išsvajota, ilgai laukta Laisvės vizija ar iliuzija, tarytum, Meterlinko Žydroji paukštė, viltingai suplasnojusi Sąjūdžio mitinguose Vingio parke, virš šimtatūkstantinės minios galvų, giedančių Lietuvos himną, „Lietuva brangi, mano Tėvyne!..“. Be abejo, visa tai buvo, buvo, kaip nebuvo!.. Žydroji Laisvės paukštė iš tiesų suplasnojo, ne vienam užspausdama gerklę, išsunkdama ašarą, kol kildama aukštyn pavirto mažu taškeliu, ištirpstančiu beribio dangaus aukštybėse…

Neišvengiamas nusileidimas iš dangiškų, skaisčios saulės nušviestų patriotinio idealizmo aukštybių į melo bei korupcijos dumblais drabstomą nūdieną, atkakliai darkomą partinės ideologinės propagandos,  tik dar labiau sustiprino gėlą širdyje ir sieloje, o tuo pat metu leido kuo aiškiausiai suvokti, kad antrą kartą į tokias svaigias Tautos vienybės aukštumas nei mes, nei po mūsų ateinančios kartos tikrai nebepakils!..

Tuojau po 1990-ųjų Kovo 11-osios prasidėjusi laisvos ir nepriklausomos valstybės idealų, Tautos vertybių brutali IŠDAVYSTĖ, vykdoma ne sovietinių okupantų, o savųjų „patriotų“, pripuolusių prie valdžios lovio, rankomis, labai sėkmingai tebevykdoma ir šiandien!.. Kiek pamenu, tai nuolatinis, nepertraukiamas procesas, vykstantis Marijos Žemėje. Valdžios ponai įsigudrino rengti antidemokratiškus rinkimus ir juos „laimėti“ tam, kad partinė-sąrašinė nomenklatūra galėtų nebaudžiama toliau vogti sau ir savo palikuonims, apgaudinėti žmones, o po to demonstratyviai melstis Katedroje, palinkėdami vieni kitiems ramybės ir priimdami švenčiausią sakramentą – Komuniją iš kardinolo rankų!..

Per pastaruosius dvidešimt metų mūsų šalyje nusistovėjusi praktika taip demoralizavo bei suskaldė pilietinę visuomenę, kad ji su vergišku paklusnumu leido įsitvirtinti Lietuvoje politinių klanų, oligarchinių monopolijų, valdžios konformistų, savanaudžių biurokratų, įvairaus plauko valstybės išlaikytinių armijai, sunkia mokesčių našta lupančiai devintą kailį nuo paprastų, už skatikus dirbančių  žmonių, smulkių verslininkų ir net nuo tų, kurie lyg išmaldos ištiesta ranka laukdami socialinių išmokų, tikisi kažkaip pragyventi iš doru darbu užsitarnautų ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybės be jokių skrupulų nurėžtų senatvės bei invalidumo pensijų.

Tačiau kur kas klaikesnė už materialinę vergovę bei socialinę nelygybę – dvasinė vergovė, teisinis nihilizmas, nusivylimas politika ir politikais – daugumai šalies gyventojų ilgainiui tapo antrąja prigimtimi, jų nuolatiniais palydovais. Parklupdyta Tauta!.. Paprasti žmonės jau nebetiki galintys kažką iš esmės čia pakeisti, tad jiems, regis, beliko tik prisitaikyti, susitaikyti su tuo visuotiniu melu, arba pasekti pėdomis tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo priversti pasirinkti emigranto dalią ir jau seniai išvyko iš Lietuvos.

Bene tragiškiausia yra tai, kad dauguma piliečių net nežino ir jau nebenori žinoti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų valstybėje, jie nenori gilintis į oligarchinės 2K+ valdžios metų metais  tveriamas niekšybes, slaptus, užkulisinius sandėrius, kuriais siekiama dar labiau sustiprinti politinio-oligarchinio rėžimo įtaką kontroliuojant padėtį valstybėje!..

Pasitelkiant politizuotą teisėsaugą, žiniasklaidos, viešųjų ryšių melo industriją, nuolat dezinformuojami, ujami, persekiojami žmones ilgainiui virsta paklusnia, inertiška mase, pasitenkinančia šou akcijomis, „žvaigždžių duetais“, šventiniais koncertais, fejerverkais…

Ir kas gi tokioje viešųjų ryšių specialistų surežisuotoje  kakofonijoje yra pajėgus įsiklausyti į teisininko Kęstučio Čilinsko argumentus bei perspėjimus?..

„Visuomenei reikėtų gerai suprasti vieną dalyką: melo technologijos ir melo komercija nekuria jokio produkto, tai nėra tikras verslas. Tas uždaras ratas – melo rinka, kurią organizuoja politikai, nekuria jokio naudingo produkto. Atvirkščiai, neskaidriais sandoriais yra „plaunami“ pinigai iš valstybės kišenės ir „perpumpuojami“ į kelias oligarchines bendroves. O po to dalis tokiu būdu „išplautų“ valstybės lėšų „perpumpuojama“ į valdančių partijų ir politikų kišenes, kuriamos viešųjų ryšių schemos, padedančios suklaidinti, apgauti visuomenę.

Taip sukasi tas užburtas oligarchinės sistemos ratas, neduodantis jokio realaus, naudingo produkto, išskyrus melą ir viešuosius ryšius, kuriais siekiama tikroviškai pavaizduoti tai, kas nėra tikrovė. Tokiu būdu valstybė stumiama gilyn į krizę. Demokratiška valdžia turėtų siekti investuoti valstybės lėšas į verslą, sukuriantį tikrą produktą, kurį galima parduoti užsieniui. O kaip galima parduoti užsieniui melą?.. Įsisukę į amžiną melo ratą, į tą melo rinką, mes tiktai grimztame vis gilyn į krizę!..“ – tarytum prieš vėją barstomi išminties krislai, nesavanaudiški Kęstučio Čilinsko įspėjimai nuo melo apdujusiai visuomenei, labai nesunkiai „paplaunami“ kokio nors estrados dievaičio, propaguojančio niekuo neįpareigojančią, „suestradintą meilę“ Lietuvai: „Aš tikrai myliu Lietuvą!.. O ar myli Lietuva tu?..“ – garsiai šūkauja ant visos Lietuvos Marijonas  Mikutavičius ir jam linguodama pritaria smagiai įkaitusi minia, o ypač patriotiškai nusiteikęs jaunimėlis!..

Mankurtizmo dvasia megztųjų berečių legiono bei ydingos švietimo sistemos įskiepyta jaunajai kartai, Kovo 11-ąja  prasiveržusi šventinio koncerto metu Katedros aikštėje daugiatūkstantinėje minioje skandavimu – „Vytautai, Vytautai!.. Ačiū, ačiū!..“, lyg tolimas aidas kvaitulingos Sąjūdžio laikų euforijos, kuomet būdavo šlovinamas didysis „patriarchas“ – „Landsbergis – Lietuva“, akivaizdžiai parodo ant kokio jauko vis dar užkimba melo propagandos apsvaiginta bei oligarchinio rėžimo parklupdyta bendruomenė. Tokių „patriotų“ net ir su pagaliu nepriversi pasukti prieš srovę ir pakilti į Tauro kalną, kur Lietuvai pasišventusių žmonių tariami Tiesos žodžiai -  „Su Kovo 11-osios dvasia už teisinę valstybę!..“ – jiems ne tik nieko nereiškia, bet netgi žeidžia jų savimeilę!..