Agonija?
2010 03 27
Agonija?
Adolfas STRAKŠYS, rašytojas
A.STRAKŠYS
Tai, kas dabar vyksta Seime, kitokiu žodžiu ir nepavadinsi – tik agonija.
Patikslinu – Seimo, tai yra valdžios, bet ne valstybės agonija, ir dėl to nereikia rautis plaukų nuo galvos – nurauti jie juk neatžels…
Net ir tiems, kurie bando susitapatinti su valstybe, nors susitapatina tik su valdžia, o susitapatinę gromuliuoja: paglostyti ją, tą valdžią, agonijoje ar leisti jai natūraliai nusibaigti…
Beje, mūsų parlamente yra buvę ir daug sudėtingesnių dienų, nei šiandien: sakysime, oficialus parlamento perskėlimas ir parlamentinės rezistencijos sukūrimas. Tai pašiurpino Lietuvą ir privertė suklusti, tačiau, kita vertus, tai suteikė savotiško įdomumo ir žingeidaus laukimo – o kas bus po to, tai yra po tos parlamentinės rezistencijos, ir kažkodėl atrodė, kad po viso šito politinio išsitaškymo bus geriau, kad visa tai, kas vyksta parlamente, yra tik jaunatviškos išdaigos ir, kaip sakoma, augimo sunkumai…
Beje, tų jaunatviškų išdaigų anuometiniame parlamente buvo per akis, ir jas krėtė ne kokie nors politiniai pakeleiviai, bet orūs signatarai ir nenuoramos signatarės, staiga tapusios valstybės moterimis. Viena signatariukė štai pagimdė dukterį, jos bičiulės daro finansinę rinkliavą dovanai ta proga nupirkti, o signatarai rodo pirštu į parlamento pirmininko pavaduotoją – girdi, tegu tėtušis savo vaiku pasirūpina…
Signatarės vyrui kito nieko nebelieka, kad bėgti nuo savo signatarės, ir tai jis, žinoma, padaro…
Rytą pas parlamento galvą atskuba vieno parlamentaro žmona lyg pas kažkokį partsekretorių – ponuli, anoji mano vyrą vilioja. O kitą rytą jau anosios vyras beldžiasi į tas pačias duris ir prašo tautos vadą gelbėti beskylančią šeimą…
O tautos vadas tik skėsčioja rankomis: „O ką aš galiu padaryti?“
Iš tikrųjų, ką jis gali padaryti, kai užėjusi šitokia signatarinė ruja, o kita vertus, juk ir jis pats jau antrą žmoną turi, o pirmoji vis dar gyva…
Visa šita, beje, dėjosi dešiniojoje parlamento pusėje.
Suprantama, toks signatarų parlamentas toliau valdyti krašto nebegalėjo, ir jam nieko kito nebeliko kaip pačiam susideginti ant savo idėjų laužo – valstybė, žinoma, nesusidegino…
Valstybė ir valdžia nėra tas pats kūnas ir siela – valstybė yra kažkas daugiau nei valdžia, ir su valdžios griuvimu valstybė negriūva …
Ateinu vieną rytą jau į šviežią Seimą, o žemaitukė rūbininkė man pašnibždom į ausį: tas profesorius, sako pavardę, vakar tiek prisirėžė, kad su antru svietu kalbėjosi, o pasikalbėjęs atėjo paltuko, bet nespėjo jo apsivilkti, kai dvilinkai jį surietė tas mažutis gamtos reikaliukas – tad pabėgėjo prie vazono ir paleido čiūrkšlę ant fikuso…
Kažkada buvau rašęs feljetoną apie vienos rajono statybinės organizacijos vadovą, kuris šitaip buvo pratęs daryti per statybininkių gamybinį susirinkimą…
Rajone iš šito įvykio buvo linksmai pasijuokta.
Pasijuokta iš to įvykio buvo ir Seime – netrukus tas profesorius buvo paskirtas ministru…
Kartą, atsidūręs prie Seimo gamtos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojo durų, pašiurpstu: kabineto durys iškapotos kirviu ir aptaškytos krauju – vienas universiteto docentas čia sprendė savo šeimos problemas…
Visų pirma, jis, žinoma, raštu kreipėsi į garbųjį opozicijos lyderį, tas, žinoma, kaip ir būdamas ne opozicijoje, senu papratimu paskėsčiojo rankomis: „O ką aš galiu padaryti?“.
Tada vyras kreipėsi į parlamento pirmininką Česlovą Juršėną, o ką jis gali padaryti, jei rujoja ne jo partijos narė, o konservatorių klasės atstovė su tos pačios partijos atstovu, tad laiškas atsidūrė vienos žurnalistės rankose, ir populiariame laikraštyje toji meilės istorija buvo linksmai aprašyta…
Beje, ta istorija įvyko rinkimų išvakarėse. Laukiu, kas dabar bus. O nebuvo nieko – su didžiuliu politiniu ir erotiniu pakilimu Kauno bobelės, žinoma, ir vyrai, tą linksmą nuotykių ieškotoją vieningai išrinko į Seimą – tai bent vyras, sakė, už tokį ne tik balsą, bet ir dar kai ką atiduoti galima!
Tad nesistebėkime, kad Seimas toks – kitoks jis ir būti negali, jei tauta yra tokia…
Šiandien kitokios istorijos.
Parlamentarai susigalvojo, kaip už valstybės pinigus nuomotus limuzinus po kadencijos nusipirkti, susidomėjo tuo prokurorai, ir štai jie kviečiami į Seimą pasiaiškinti, kodėl jie kabinėjasi prie Seimo narių, tai yra politikuoja, o ne prokurorauja…
Taigi išvijome Generalinį prokurorą – išvysime ir jus, jei nesiliausite priekabiavę…
Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas prakalbo, kad iš kontrabandos pinigų yra šeriamos kai kurios partijos ir partinės grupuotės – opozicija šokosi šalinti iš posto šitokį vadovą: kaip, girdi, išdrįso mūsų lizdą teršti?
O Arvydas Anušauskas tik prabilo apie seniai žinomą paslaptį – ir lauk iš pareigų, tavo vieton pastatysime savą, kuris mokės tylėti.
Yla, kaip sakoma, lenda iš maišo…
Taigi, vagie, kepurė dega! – ir tas čiupt už kepurės, nors reikėtų gelbėti galvą…
Išeina į tribūną ponia Irena Degutienė ir į savo pavaduotojus siūlo centrinį liberalą Joną Liesį.
O parlamentarai prisimena, kaip jis gerą pusmetį nemokėjo mokesčių už gyvenimą Seimo bendrabutyje – mat ponas turi namą Rūdiškėse, o iš tų Rūdiškių iki Vilniaus mažiau nei 25 kilometrai, tad už bendrabučio paslaugas turi susimokėti, bet ponas Jonas Liesys tos tvarkos ilgai nenorėjo pripažinti.
Seimas nebalsavo už šitokį savo viršininką, taigi kandidatūra pravirto, bet ponia Degutienė pasiryžusi jį žūtbūt prakišti į pavaduotojus, kaip kažkada į Seimo pirmininkus buvo grūste pragrūstas Arūnas Valinskas…
Ir antras bandymas nepavyko.
Dabar, girdėti, bus trečias to paties kandidato prakišimas.
Ponia Seimo pirmininkė, vadinasi, užšoko ant to paties grėbio kaip Jos partija per organizacinį sesijos posėdį, kai grūdo į valdžią Arūną Valinską?
O gal geriau tą tuščią Seimo pirmininko pavaduotojo etatą ir palikti tuščią – taip iki kadencijos pabaigos bus sutaupyta ne viena dešimtis tūkstančių valstybės litų?
Bet ne – valdantieji ir toliau numatę tęsti karą su opozicija iki galutinės pergalės, kurios gal;i ir nebūti…
Seimas ir Vyriausybė mums pataria susiveržti diržus, o štai naujajam uždarytos atominės elektrinės generaliniam direktoriui Osvaldui Čiukšiui paskiriama 26 000 litų mėnesinė alga arba dvigubai didesnė, nei gaudavo Viktoras Ševaldinas, kurio valdoma elektrinė gamindavo elektrą…
Motyvas – girdi, žmogus turi kraustytis iš Vilniaus į Visaginą, kur oras pavojingas sveikatai ir net gyvybei…
O ar tiems, kurie toliau dirba uždarytoje elektrinėje, oras nėra pavojingas jų sveikatai ir net gyvybei, nes jiems atlyginimai juk nepadvigubinti…
Reiktų vyti lauk tokius, kurie švaisto mūsų pinigus, bet kaip vysi – juk savas. Tasai savas premjeras pasišovęs išdabinti savo rezidenciją Turniškėse už puspenkto milijono litų, iš užsienio bankų skolina valstybei milijardus ne Europos eurais, bet Amerikos doleriais, todėl, kylant dolerio kursui, mūsų skola kas mėnesį automatiškai didėja šimtais tūkstančių dolerių – taigi valstybė ir jos žmonės automatiškai skurdinami ir bus skurdinami dar dešimtis metų, tai yra, kol skola nebus grąžinta…
Atsiranda politikierių, kurie mūru stoja už tokį premjerą.
Beje, Lenkijos premjeras ponas Kačinskis, nors ir Prezidento brolis, tokių užtarėjų nesulaukė – jis buvo išvytas iš pareigų, ir Lenkija, regis, bus pirmoji Baltijos valstybė, išbridusi iš krizės…
Mes – brendame giliau…
Šiandien mūsų Seimas sprendžia klausimą: kur dėti parlamentarus Liną Karalių ir Aleksandrą Sacharuką – pirmasis ar ne mėnesį gastroliavo po egzotiškus kraštus, o antrasis už jį Seime balsavo…
Taigi du grubūs pažeidimai.
O ar jie pirmi mūsų parlamentų istorijoje?
Prakišę Seimo rinkimus Algirdo Brazausko komandai, konservatoriai nutarė nedalyvauti posėdžiuose, nes priimamiems sprendimams jie jokios įtakos negali padaryti, todėl verčiau vykti į svečias šalis pasimokyti, kaip reikia tvarkyti valstybės reikalus, ir du žymūs konservatoriai ar ne metams išvyko į Ameriką – ir tik retsykiais pasirodydavo Seime – jog dar gyvi…
Ar balsavo kas už juos – nežinau, bet gerai prisimenu, kaip vieną popietę į Seimo tribūną įlipo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas Vytautas Juškus ir pranešė, kad šiedu konservatoriai Amerikoje minta iš Lietuvos ambasados Vašingtone pinigų, nors į Ameriką išvykę ne Seimo siuntimu, o savo noru…
Taigi savarankiškai, kaip ir Linas Karalius į savo tailandijas…
Bet grįžkime į šiandienį agonijos apimtą Seimą.
Aišku, netvarkai turi būti užkirstas kelias. Taip, negalima darbo laiku iškylauti. Taip, negalima balsuoti už kitą, o jei yra balsuojama, manau, kad šitokių balsavimų rezultatai turėtų būti anuliuoti – jei tai nepadaryta, vadinasi, toks balsavimas pripažintas
teisėtu…
Tai už ką interpeliacija?
Dėl visai paprasto dalyko: po nesėkmingo balsavimo dėl Jono Liesio skyrimo Seimo pirmininko pavaduotoju, pasirodė, kad valdančioji dauguma jau nebėra dauguma, o kad vėl taptų dauguma, reikia išinterpeliuoti iš Seimo tuos du krikščionis – tada jų vieton ateis du Arūno Valinsko šalininkai, ir valdančioji dauguma vėl atgaus savo buvusias pozicijas.
Suvokusi tai, liežuvį prikando opozicija. Todėl manau, kad slaptu balsavimu surinkti 85 Seimo narių balsų už tai, kad tuos du parlamentarus išvyti iš Seimo, bus labai nelengva – juk netgi už grotų sėdintis Audrius Butkevičius per interpeliaciją nebuvo pašalintas iš Seimo narių.
Taigi Seimas ir jo valdžia aiškioj agonijoj – tik ne valstybė. Situacija tokia, kokios dar nėra buvę Lietuvoj – už tai, kad Seimas dirba gerai, nepasisakė nė vienas specialios apklausos dalyvis, ir tik vienas buvo už tai, kad Vyriausybė dirba gerai…
Nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje nėra šitokios situacijos.