Politikos aktualijos

Ginklai, kuriuos reikia išmesti

Julius VESELKA

Savo straipsnyje „Deklaracijų didybė ir tikrovės pilkybė“ pabandžiau  parodyti, kaip iš esmės skiriasi Lietuvos elitinių politikų lozungai apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę ir nuoga tikrovė.

Tačiau tarp elitinių politikų iliuzijų, lozungų, siekių ir nuogos tikrovės yra didelis skirtumas ne tik energetikos sektoriuje – beveik tas pats ir kitose politinės veiklos sferose.

Pavyzdžiui, 2008 m Europos Sąjunga norėjo pradėti derybas su Rusija dėl naujos strateginės partnerystės, tačiau tuoj pat atsirado dvi didvyriškos valstybės (Lenkija ir Lietuva), kurios šokosi trukdyti šias derybas.

Pretekstas – neva nedemokratinė Rusija užpuolė demokratinę Gruziją, todėl negali būti jokių Europos valstybių derybų su Rusija.

Ta tema buvo išvystytas smarkus propagandinis karas.

Bet greitai bendras Lenkijos ir Lietuvos frontas sugriuvo – lenkai iš to beprasmio propagandinio karo pasitraukė, palikdama Lietuvą vieną.

Taigi tikrai mes, kaip ir Michailo Saakašvilio Gruzija, esame drąsi šalis.

Bet netrukus Europos Sąjunga privertė Lietuvą nusileisti. Mūsų politiniam elitui buvo paaiškinta, kad pati politika – nesiderėti, o diktuoti savo sąlygas kitai valstybei, yra praeities, tai yra šaltojo karo laikų reliktas.

Mūsų politinis elitas šito pats nesugebėjo suvokti.

Aišku, tokia politika pasaulyje kartais dar yra vykdoma, bet, kaip įprasta,  yra diktuojamos sąlygos tik silpnoms valstybėms, kurioms, kraštutiniu atveju, net galima paskelbti karą ir jas okupuoti.

Taip atsitiko su Iraku, Afganistanu, Jugoslavija ir t.t.

Diktato politika yra labai pavojinga, nes ji skatina branduolinį ginklavimąsi. Pavyzdžiui, vien dėl to Iranas stengiasi susikurti branduolinį ginklą, nes žino, kai jį turės, tada bus garantuotas, kad su juo neatsitiks tas pats, kas nutiko Irakui ar Afganistanui.

Todėl strateginė šio amžiaus politika yra pereiti nuo karinio spaudimo prie nesutarimų suderinimo derybų keliu, nes dabartinis pasaulis yra toks, kad ginklu nugalėti atskirą valstybę galima tik labai trumpam laikui – netrunka ateiti laikas, kad okupantui, nepriklausomai nuo to, kokiais gražiais lozungais jis grįstų okupaciją, tenka trauktis iš okupuotų žemių.

O pats karas juk labai brangiai kainuoja – abi kariaujančios pusės patiria milžiniškus nuostolius, abi šalys yra skurdinamos.

Taigi tik derybos yra užsienio politikos strategija, kurią vykdo modernios ir atsakingos vyriausybės.

Lietuvos politinis elitas vis dar bando šlietis prie tų, kurie mėgsta švaistytis ginklais, o šitokių Europoje vis mažiau ir mažiau ir netruks ateiti laikas, kad mes šitokie liksime vieni…

Paimkime kitą atvejį.

Rusija nutarė pirkti iš Prancūzijos laivus – sraigtasparnių ir kitokios ginkluotės nešėjus. Jų kaina, priklausomai nuo įrangos ir ginkluotės, gali siekti iki 670 mln. eurų.

Taigi ne itin pigus malonumas.

Mūsų politinis elitas pabandė sutrukdyti šitą sandorį – net buvo išsiųstas raštas NATO vadovybei, kad ši, matai, priverstų prancūzus neparduoti šitų laivų Rusijai. Amerika bandė palaikyti Lietuvą ir nusiuntė savo atstovą į Prancūziją, kad šis atkalbėtų jos prezidentą Nikola Sarkozy parduoti laivus.

Deja, ir čia buvo pralaimėta – kas jau suderėta, to neįprasta lengvai ištesėti. Tuo labiau, kad rusai perka ne tiktai gatavus laivus, ir leidimą tokius laivus statyti pačioje Rusijoje.

Tada Vytautas Landsbergis viešai apkaltino Prancūzijos prezidentą, kad šis elgiasi lyg būtų apsvaigintas rusų – taigi išgėrė po taurelę prancūziško konjako, ir Nikola Sarkozy pamatė politinę galvelę…

O kas iš tikrųjų yra apsvaigęs?

Demokratija, kaip aš suprantu, visų pirma, yra visokeriopas valdžios rūpinimasis savo žmonėmis, o rūpinimasis savo žmonėmis – tai ne koks nors pataikavimas atskiroms socialinėms grupėms ar partijoms, o nuolatinė veikla, siekianti užtikrinti visišką užimtumą (aišku, tiems, kurie nori dirbti),  gerą uždarbį, taigi kiekvienam žmogui orų pragyvenimo lygį ir teisingą visuomeninio produkto perskirstymą, kuris garantuotų švietimo, mokslo, kultūros, sporto, medicinos vystymąsi ir jų prieinamumą visiems visuomenės nariams.

Taip yra daugumoje demokratinių valstybių, ir tai turėtų būti besąlygiški valdžios prioritetai, jei ji, žinoma, yra tikra valdžia, bet ne jos imitacija. O iš tų pasirinktų prioritetų turi sekti atitinkama politika, kuri realia tikrove pavirsta per prekybinius santykius. Todėl kiekvienos valstybės atsakingas politikas ir daro viską, kad užtikrintų verslui kuo palankiausias eksporto sąlygas. Tai garantuoja žmonėms darbą, kuris ir kuria bendrąjį vidinį produktą bei valstybės pajamas, o per tai ir pakankamai orų gyvenimą jos žmonėms. Todėl Prancūzija, gavusi iš Rusijos užsakymą parduoti jai karinius laivus „Mistral“, juos ir parduos, nes tai padidins Prancūzijos pajamas ir užtikrins žmonių užimtumą, o tie brangūs laivai paplaukios jūromis ir vandenynais ir sėkmingai surūdys…

Tada prancūzai vėl galės pasiūlyti naujų modernių laivų Rusijai…

Toks yra gyvenimas, ir nebus jis kitoks, kad ir kiek besistengtume jam sutrukdyti.

Bet Lietuvos, kaip ir daugumos po komunistinių valstybių, naujai susiformavęs politinis elitas demokratiją supranta visai kitaip. Jiems demokratija – tai, visų pirma, jie patys ir jų nevaržomos teisės bei laisvės elgtis, kaip jie nori, kaip jiems atrodo didingiau, ir, žinoma, už tokį savo elgesį neatsakyti, o ne elito žmonėms palikta pareiga jų klausyti ir aukotis dėl jų norų diktuoti likusiam pasauliui savo sapnuose matytas vizijas.

Taigi nors esame tose pačiose Europos Sąjungos ir NATO struktūrose, bet mūsų požiūris į demokratiją ir pasaulį yra labai skirtingas: vienur demokratija – tai valdžios įsipareigojimai ir pareigos savo žmonėms, o kitur ta pati demokratija – tai elito laisvės ir teisės be jokios konkrečios atsakomybės.

Beje, savotiškai tai yra įteisinta ir Lietuvos Konstitucijoje. Jos 4 straipsnyje parašyta: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Taigi, įstaiga,  bet ne konkretūs tos įstaigos žmonės tarnauja žmonėms. Todėl praktiškai Lietuvoje elitiniai politikai niekada realiai už nieko neatsakė, neatsako ir,  veikiant šitokiam Konstitucijos straipsniui, niekada neatsakys…

Dar vienas pavyzdys, rodantis esminius skirtumus tarp Vakarų politinio elito ir po komunistinių valstybių elito.

Pokomunistinis elitas, ypač Lenkijos ir Lietuvos, ypatingai aršiai kovojo prieš dujotiekio per Baltijos jūrą statybą, bet, aišku, šito projekto sutrukdyti negalėjo.

O negalėjo todėl, kad tos valstybės, kurios tiesia dujotiekį, siekė ne kokių nors juodų tikslų, norėjo užsitikrinti viena – kad dujų srautas iš Rusijos į Vakarų Europą tekėtų be jokių politinių trikdžių. Net ir tuomet, jei kada nors atsiras dujų deficitas ir bus nutrauktas dujų tiekimas tiems, kurie naudoja palyginti mažus dujų kiekius…

Beje, toks pavojus grės ir Lietuvai. Ir pasakysiu tiesiai – Vakarai nei vienu kubiniu metru deficitinių dujų su mumis nepasidalins.

O antra medalio pusė – ekonominė. Šio dujotiekio tiesimas kainuos apie 8 milijardus eurų ir vien bankai už suteiktus kreditus užsidirbs apie 2 milijardus eurų.

Tie pinigai pasiliks tose šalyse, kurios dalyvauja šito dujotiekio tiesime.

Tai ir yra vadžios tarnyba tautai ir žmonėms.

Mes tų pinigų nematysime, o juk galėjome neblogai uždirbti, tad būtų nereikėję pusei milijono pačių darbingiausių lietuvių emigruoti į Vakarus.

Dar prisiminkime pradėtą karą Irake.

Tada Europos Sąjunga suskilo į dvi stovyklas: Prancūzija ir Vokietija stojo prieš šitą karą – Lietuva tam karui pritarė. Tada Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai pareiškė, kad mes eilinį kartą praradome progą patylėti…

Ir tas įvykis, manau, dar kartą patvirtino takoskyrą tarp tradiciškai demokratinių Europos Sąjungos valstybių ir po komunistinių valstybių. Senosios ir turtingosios Europos Sąjungos valstybės demonstruoja, kad jų besąlygiški prioritetai yra ne karinės jėgos kultas, ne diktatas, o derybos ir kompromisų paieška. O štai tos pačios Europos Sąjungos po komunistinės valstybės, nors irgi deklaruoja demokratijos prioritetus, vykdo nuolankaus vasalo politiką militariškai stipriausios pasaulio valstybės atžvilgiu – jos kartu su šia valstybe norėtų bet kuria kaina sutvarkyti pasaulį taip, kaip jiems atrodo būtų geriau.

Bet ir toji stipriausia pasaulio valstybė jau pradeda suprasti, kad jėgos kultas, nors ir pridengtas geromis vertybėmis, pasaulio problemų neišsprendžia, o tik didina neapykantą ir priešinimąsi pasaulio galiūnui.

Kovo mėn. 22 d. Lietuvos saugumo politikos ekspertai padarė liūdnas išvadas: pagal juos praeitais metais Europos Sąjunga ir NATO pataikavo Rusijai – net pats Amerikos prezidentas Barackas Obama pabrėžė santykių su Rusija svarbą, todėl per mažai rūpinosi Rytų ir Vidurio Europos valstybėmis…

Išvados teisingos.

Bet ar tai nėra rimtas signalas po komunistiniam pasauliui ir, atskirai  Lietuvai, kad jų vykdyta politika yra pasenusi, nekonstruktyvi ir atsibodusi demokratiniam pasauliui.

Toliau einant šituo keliu, galima atsidurti didžiosios politikos užribyje.

Tokius perspėjimo signalus rodo ir naujasis NATO generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmusenas, kuris viename NATO posėdyje pareiškė, kad praeitis ir apskritai istorija neturi trukdyti kurti ateitį.

Išmintinga?

Taip.

Turėtų būti vykdoma ne keršto, ne revanšo, ne tuščio pasipūtimo, bet  ateities konstravimo ir kūrimo politika. Tačiau mūsų elitiniams politikams tai gali būti neperžengiamas slenkstis: tam, kad kurti, reikia gimti kūrėju, o jei gimei piktu, kerštingu ir, svarbiausia, jei patsai sau ir pataikūnams tapai labai reikšmingu, įveikti neapykantos ir keršto barjero neįmanoma.

O jeigu dar už tai dosniai atlyginama pinigais ar postais?

Kad mūsų politinis elitas vadovaujasi praeities politika, kuri yra nesėkminga, įtikinamai parodė ir Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio minėjimas: paminėti šią sukaktį buvo pakviesta nemažai prezidentų, bet į minėjimą atvyko tiktai keturių po komunistinių valstybių prezidentai ir Suomijos prezidentė.

Man įdomiausia buvo tai, kad jie Lietuvą gyrė tik už drąsą ir TSRS sugriovimą…

Gerai. Gal mes ir drąsūs, gal kažką ir sugriovėme, bet juk Lietuva per 20 nepriklausomybės metų taip ir nesugebėjo save įtvirtinti kaip modernios politikos kūrėja, kuri ne skaldo, o vienija valstybes.

Ginklai, kuriais mes mosuojame, jau seniai paseno, todėl reikia juos išmesti…

Ginklai, kuriais mes mosuojame, jau seniai paseno, todėl reikia juos išmesti…

Gerai, kad naujoji Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė bando eiti pragmatiškos vienijančios pasaulį politikos keliu

Ekonomikos mokslų daktaras Julius VESELKA yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, priklausantis frakcijai Tvarka ir Teisingumas