Politikos aktualijos

Šeštadienio ese

Prisikėlimo gandrai

Juozas IVANAUSKAS

Didžioji Velykų savaitė krikščioniškam pasauliui žadanti Išganytojo prisikėlimo viltį, pagoniškos pasaulėjautos persmelktoms sieloms  tereiškia šviesos pergalę prieš tamsą, gyvasties prieš sąstingį. Ilgai laukto pavasario prasiveržimas bei atgaiva, pulsuojanti gležnoje augmenijoje, gimtinėn sugrįžusių paukščių giesmėse, veržlių upeliūkščių čiurlenime bei patvinusių upių tėkmėje, drauge su drumstais vandenimis nuplukdančiais ir  vakar dienos vargus bei rūpesčius, leidžia bent trumpam atsitiesti, pasidžiaugti atgimstančia gamta, giliau įkvėpti gaivaus, tyro oro, pažvelgti į saulės nutviekstą dangaus žydrynę…

Tie dideli ir gražūs paukščiai jau suka ratus Lietuvos padangėje. Jie išdidžiai sklando virš mūsų galvų. Gandrams visai nerūpi, ar pastebi juos suvargusių žemės keleivių akys, ar palydi jų svaigų skrydį žavesio kupini žvilgsniai, nukreipti į žydruosius padangių tolius.

Toli gražu, ne visi šalies gyventojai, lenkiami prie žemės kasdienių darbų naštos, slogių minčių ir neteisybės, užguiti buities ar pašlijusios sveikatos problemų, savo dienų tėkmę matuoja nuo saulėtekio iki saulėlydžio patiriamais sielos džiaugsmais. Gyvenimo prozos verpetuose užguitose širdyse nebelieka vietos romantiškiems polėkiams. Iš kasdienio apžvalgos rato, lyg svetimkūnis, išstumiamos net pačios menkiausios grožio paieškos. To tikrojo grožio, kuris nėra nei dekoratyvus, nei fasadinis, bet  amžinojo grožio ilgesys, retkarčiais persmelkiantis mus iki sielos gelmių, gerai pažįstamas tiktai pavieniams kūrėjams, dvasios aristokratams, įprasminantiems savo egzistenciją išskirtinai vertikalės vertybių skalėje. Nepasiduodantys horizontaliosios plotmės buities problemos, tokie žmonės, tarytum šviesuliai, išsibarstę tamsos karalystėje, žadina viltį, kad šioje civilizacijos „laimėjimų“ pavergtoje planetoje, kažkokiu tai būdu išlieka nesunaikinamos dvasinių vertybių apraiškos, lyg atsvara tiems galingiems destrukcijos, savižudos, absurdo verpetams, įtraukiantiems didžiąją žmonijos dalį.

Garsioji Fiodoro Dostojevskio, genialaus rusų rašytojo, frazė „grožis išgelbės pasaulį“ („krasota spasiot mir!…“) prabyla mums Prisikėlimo varpų gaudesy, naujai atgimstančia gaida suskamba kiekvieną pavasarį, paukščiams sugrįžtant į savo lizdus iš tolimų, egzotiškų kraštų, kai traukiantis žiemos įšalui nubunda žemė. Išgelbėti bus visi girdintys, matantys, jaučiantys, visi, kurių sielos tebėra atviros, pralaidžios šiam grožiui nemariam!…

Manau, būtent apie tokį grožį, kuris gelbsti pasaulį, mąstė, jo ilgėjosi, ne kartą patyrė du artimi draugai, rašytojas Bronius Radzevičius ir poetas Antanas Masionis, daugiau nei prieš keturis dešimtis metų pakerėti ne tik žydros, saulėtos padangės, vakaro sutemų, bet ir paslaptingos nakties didybės: „Vakar naktis buvo nežemiško grožio. Aš sėdėjau seklyčioje užsidegęs lempą, klausiausi muzikos, skaičiau Romeną Rolaną ir tik apie dvyliktą valandą išėjau į lauką. Ir buvau pritrenktas. Kokia nuostabi mėnesiena, koks nuostabus nakties reginys su tyvuliuojančiu Vyžuonos slėnyje rūku, su snaudžiančiu mišku, tolumoje iškylančiu bažnyčios bokštu ir begarse tyla! Atrodė, širdis iššoks iš krūtinės  nuo džiaugsmo, staiga užplūdusio mane… Aš dabar apsvaigęs, pailsęs nuo grožio, kuris supa mano sielą, pailsęs nuo nepertraukiamo skambėjimo mano širdy. Aš dabar žinau, kad reikia visa tai išsaugoti ilgam, ilgam, reikia šiuo skambėjimu nuspalvinti ateinančias dienas, metus. Aš dabar vėl pradedu tikėti, kad galiu ką nors padaryti prieš pakratydamas kulnis. Aš padarysiu arba žūsiu be laiko…“, – dalinasi patirtais įspūdžiais sunkiai sergantis Antanas Masionis viename laiške, adresuotame Broniui Radzevičiui.

Tik pavydėti galime tokio pagavaus sielos jautrumo bei dvasios polėkio. Ir tu, žmogau, skaitantis šias eilutes, gali trumpam susimąstyti, paklausti savęs: ar durys į amžinojo grožio, dvasinės palaimos šalį bent retkarčiais prasiveria prieš tavo akis?… O jeigu taip, tai tu, be abejo, nepraleisi progos pasveikinti tuos didelius, nuostabius paukščius – gandrus, gal būt, sklandančius ir virš tavo galvos, ar sutūpusius kur ne kur pakelės lizduose – juk tai yra gera lemiantys ženklai tavajam kelyje!…

Kasmet pavasarį patvinstančios upės išsilieja iš krantų, tačiau upių vagos, atradusios kelius į jūrą, išlieka nepakitusios. Žemyn plukdamos drumstos sąnašos galiausiai nusėda, vanduo  nuskaidrėja. Lygiai taip ir žmonių mintys. Matyt, ne veltui upių tėkmė lyginama su žmogaus gyvenimu. Žmogiškosios būties vargai, rūpesčiai, džiaugsmai, norai, viltys bei lūkesčiai, ne kartą sukilę, audrinę vaizduotę, anksčiau ar vėliau, ima slūgti, blėsti, kol visiškai išsitrina iš mūsų sąmonės ekrano, negrįžtamai nutolsta laiko tėkmėje.

Tragiškos lemties talentingas poetas Vytautas Mačernis, prieš pasitinkant amžinybę, suspėjo užfiksuoti baltame popieriaus lape kelias eilutes apie nenumaldomą gyvenimo tėkmę:

„Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja. Yra sekmadienio popietė ir visas jaunimas ant vandens. Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos ir juokai. Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte manęs nepažįsta. Aš žiūriu į pakrantės žilvičius, jų šakos mirksta vandeny. Man yra truputį liūdna. Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daug vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau galvoti, bet mano mintys taip pat teka…“

Taip ir kiekvienas iš mūsų, kas daugiau, kas mažiau, besiilgintys visaverčio sielos gyvenimo, bandome mąstyti, kažką naujai suvokti, suprasti, susigaudyti savyje, tačiau mūsų neramios mintys kažkur teka, ko gero, pernelyg dažnai nepalikdamos kiek ženklesnio pėdsako nei prasmingai nuveiktuose darbuose, nei kūryboje.

Kaip kažkada ankstyvoje jaunystėje, taip ir dabar esu įsitikinęs, jog pats sunkiausias žmogaus darbas – gyvai, kūrybingai mąstyti. Tik tada šį bei tą vertingo pavyksta realizuoti, nuosekliai ir kantriai darbuojantis kiekvienam skirtoje laiko atkarpoje. Be abejo, sunku išmokti to, kas mumyse nuo Dievo. Gyvenimo negandų parklupdytiems gan  sunku nuskaidrinti savo sąmonę ir iš tikrųjų įvykdyti prigimtinę „Homo sapiens“ – mąstančio žmogaus misiją šioje žemėje. Praktiškai, progresuojama atvirkščia linkme, deja!..

Norėčiau klysti manydamas, jog drumstoje šio sunkmečio realybėje vyrauja gan slogios nuotaikos ir neviltis. Visuomenės nepasitikėjimas politikais, teisėsauga, valdžios institucijoms, daugeliui kelia nerimą dėl ateities. Vertybių stoka ir netikėjimas teisingumo pergale gena tautiečius iš Lietuvos. Negatyvios tendencijos atsispindi apklausose,  pateikiamų socialinių tyrimų statistikoje bei žiniasklaidoje. Ta informacija, kuri mums nuolat brukama žiniasklaidos kanalais, kažin ar gali nuteikti viltingai. Greičiau atvirkščiai. Pernelyg ilgai užsitęsę nešvarūs politiniai žaidimai, valdžios lovio intrigos, amorali  ideologija, kurią skleidžia mūsų politinis „elitas“,  byloja apie katastrofiškai nuskurdusią žmogaus dvasią bei seklų mentalitetą. Siekiant vienadienės naudos, pigių  sensacijų, pelno ar politinių dividendų, dvasinės žmonių problemos nepastebimai išstumiamos iš kasdienės apyvartos.

Tiesą sakant, to sveiko optimizmo niekuomet nebuvo per daug Marijos Žemėje. Kur kas daugiau nevilties, nusivylimo, nerimo dėl augančio nedarbo, kylančių kainų, neįkandamų mokesčių, dėl savo ateities…

Kažkada atgimstančioje Lietuvoje plačiai nuskambėjusi daina – „Ko verkiam? Ko dejuojame?… Pabudome ir kelkimės!…” – maištingos sielos aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio žodžiais išreikšta Tautos viltis sklandė Lietuvos padangėje. Plačiai išskleidusi sparnus Atgimimo Dvasia – žydroji vilties paukštė, suburdavo daugiatūkstantines minias Vingio parke, miestų aikštėse, Baltijos kelyje!.. O dabar?… Kas besutelks, kas suvienys suskaldytą Tautą?… Kas nuves Lietuvą į šviesesnę, teisingesnę rytdieną? Visokie politikos avantiūristai, karjeristai – landsbergiai, brazauskai, kirkilai, adamkai, zuokai, uspaskichai, prunskienės – visi jie jau parodė ką gali!… Tautos atgimimo, Laisvės ir Nepriklausomybės paukštė aukštai pakilusi, taip žemai krito!… Tik, deja, niekas iš tų nusikaltėlių, Tautos ir valstybės idealų išdavikų, šiandien nepripažįsta nei savo kaltės, nei atsakomybės už padarytas klaidas.

20 Nepriklausomybės metų Lietuvoje – demokratijos triumfas ar karikatūra?… Šiaip ar taip, „vaizdelis ne koks“!… Kas šiandien tiki politikų tuščiais pažadais, jų proginėmis kalbomis, viešųjų ryšių akcijomis, padedančioms jiems išsilaikyti valdžioje, laimėti rinkimus?.. Neramu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kova dėl valdžios, turto, gamtos išteklių. Karai, smurtas, žudynės, tebeklaidžiojanti terorizmo šmėkla… Regis, blogis triumfuoja, gėris traukiasi. Kaip toliau gyventi ir išgyventi šiame absurdo pasaulyje? Kuo tikėti?.. Klausimai verčia ieškoti atsako, dvasia – išeities.

Atsiverčiu pirmą po ranka pasitaikiusią knygą, žymaus prieškario filosofo Antano Maceinos studiją – „Niekšybės paslaptis“:

„Blogio pergalė yra gamtinės evoliucijos ir žmogiškųjų pastangų vaisius. – Jeigu betgi blogis yra tikrovinė pikta jėga, kuri savo šėlsmu ardo mūsų būtį, tuomet paprasto ramaus išsivystymo ir kūrybiškumo nepakanka, nes ši jėga yra įsisiurbusi į visą mūsų gyvenimą ir siautėja visur – ne tik šalia mūsų esančioje gamtoje, bet ir mūsų pačių istorijoje. Tuomet prieš šią pikto jėgą reikia statyti gėrio jėgą, kad ši anąją atsvertų, nustumtų ir pagaliau nugalėtų. Tačiau tokiu atveju laimėjimas gali ateiti tik atkaklios ir nuolatinės kovos keliu… Bet kadangi visas mūsų gyvenimas – tiek gamtinis, tiek istorinis, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis – yra šios blogio jėgos persunktas, todėl  ž m o g u s  v i e n a s  nepajėgia iš savęs išskelti tiek galios, kad sėkmingai su blogiu kovotų ir jį nugalėtų. Mūsų gyvenimas tokiu atveju šaukiasi kitos, a u k š t e s n ė s  g a l y b ė s  ir, tik jos padedamas, jis gali blogį įveikti. Šiuo atveju gėrio laimėjimas jau nebeišsitenka gamtinėje tikrovėje. Jis pralaužia tiek gamtos, tiek istorijos sienas ir pereina į anapus. Jis nėra tik pasaulio išsivystymo ir žmogaus kūrybiškumo, bet sykiu ir dieviškosios Apvaizdos vaisius. Blogio kaip piktos tikrovinės jėgos pergalei susijungia gamta, žmogus ir Dievas“.

Štai tokios mintys bei apmąstymai Šv.Velykų išvakarėse, nukreipiantys nuo slegiančios politikos aktualijų į kur kas platesnes filosofines lankas, lyg tyro vandens gurkšnis, sutelkia jėgas ieškantiems, nepasiduodantiems, padeda ištverti šio laikmečio iššūkius, dar kartą patirti dvasios galybę, Prisikėlimo gandrams vėl sklandant Lietuvos padangėje!..