Politikos aktualijos

Lenkijos Prezidentui Lechui Kačinskiui atminti

Tą naktį Tbilisyje…

1949 06 18  -  2010 04 10

Karo Pietų Osetijoje išvakarėse Lenkijos Prezidentas Lechas Kačinskis su žmona ir broliu atostogavo, bet rugpjūčio septintą jam paskambino Gruzijos prezidentas. Jis savo kolegai pasakė, kad jau bombarduojami du kaimai, ir Rusija ruošiasi didelei operacijai.  Lechas Kačinskis jam patarė nekrėsti kvailysčių ir nepasiduoti provokacijoms.

Kalbėjosi jiedu paprastu telefonu.

Prezidentūroje ėmė svarstyti, ką reiškia tasai Gruzijos Prezidento skambutis – ar Michailas Saakašvilis nuoširdžiai dalinosi savo nerimu, ar psichologiškai ruošė Lechą Kačinskį karui, kurį pats buvo suplanavęs.

Po šio pokalbio su Michailu Saakašviliu Lechas Kačinskis suprato, kad karas Gruzijoje neišvengiamas. Jis pasakė savo artimiesiems, kad nutraukia atostogas ir grįžta į Varšuvą.

Jis buvo teisus: karas prasidėjo po kelių valandų.

Jau rugpjūčio aštuntą Lechas Kačinskis nurodė prezidento kanceliarijai padaryti trumpą pareiškimą: „Prezidentas laiko neleistinu bet kokį kišimąsi į Gruzijos reikalus“.

Rugpjūčio devintosios rytą Gdansko aerouoste jis susitiko su premjeru Donaldu Tusku ir pasakė jam, kad kartu su kitais Europos valstybių prezidentais parengs deklaraciją Gruzijai palaikyti.

– Gali būti, kad teks skristi į Tbilisį, – pridūrė jis.

Rugpjūčio devintosios rytą Lecho Kačinskio komanda užgulė telefonus – derino su kitų Europos valstybių vadovais deklaracijos tekstą. Jie stengėsi, kad po deklaracija būtinai būtų Čekijos Prezidento parašas. Derybos tuo klausimu vyko su Čekijos vadovo kanceliarijos darbuotoju Ladislavu Mracu, bet Vaclavas Klausas atsisakė deklaraciją pasirašyti.

Lechas Kačinskis norėjo, kad Tbilisį palaikytų Vakarų sąjungininkai. Pirmiausiai jis bandė įkalbėti Nikola Sarkozy. Jo parašas po deklaracija būtų iš tikrųjų reikšmingas.

Pokalbis tarp Lenkijos ir Prancūzijos prezidentų įvyko rugpjūčio dešimtą, bet iš pat pirmų žodžių paaiškėjo, kad jie yra užėmę visiškai priešingas pozicijas. Lechas Kačinskis buvo įsitikinęs, kad būtinai reikia ginti gruzinus, tvirtino, kad Europos Sąjunga turi siųsti taikdarius į Kaukazą, o Nikola Sarkozy laikėsi savo, nes buvo įsitikinęs, kad dėl visko kaltas Michailas Saakašvilis ir kad jis pirmas pradėjo šaudyti.

Lechas Kačinskis perspėjo Nikola Sarkozy:

– Jeigu prarasime Gruziją, prarasime ir visą tą regioną…

Į tai Sarkozy atsakė:

– Nesijaudink, aš tai sutvarkysiu. Michailas Saakašvilis pats kaltas. Tai jis sukėlė Rusijos reakciją.

Nikola Sarkozy įkalbinėjo Lechą Kačinskį nesikišti į konfliktą, o šis bijojo, kad prancūzai ir vokiečiai susitars su rusais „ir išduos mūsų sąjungininką“.

Situacija Gruzijoje darėsi dramatiška, ir rugpjūčio vienuoliktą Michailas Saakašvilis perdavė Lenkijos Prezidentui nerimą keliančią informaciją: „Mes turime duomenų, kad rusų tankai žada atakuoti Tbilisį. Mes kausimės iki paskutinio kareivio. Mes tikime Lenkijos prezidentu, tikime, kad jis nepamirš Gruzijos ir iškels mūsų klausimą tarptautinėje arenoje“.

Informacija buvo perduota per Gruzijos pasiuntinį Varšuvoje.

Lechas Kačinskis tučtuojau ėmėsi darbo – paskambino Lietuvos prezidentui, paskui Estijos bei Ukrainos prezidentams bei Latvijos premjerui ir paklausė, ar jie skristų kartu su juo į Tbilisį. Kiek anksčiau Lechas Kačinskis jau buvo išsiuntęs į Gruziją prezidento administracijos darbuotoją Petrą Kovnackį, kuris nusigavo į Tbilisį per Jerevaną.

Taip Lenkijos vadovas organizavo koaliciją ir jau rugpjūčio dvyliktą su misija, kuriai pritarė Vašingtonas, išskrido į Tbilisį.

O tuo metu Nikola Sarkozy išvyko į Maskvą. Lechą Kačinskį pasiekė gandai, kad Dmitrijaus Medvedevo ir Nikola Sarkozy paruoštame „taikos plane“ nėra nė žodžio apie Gruzijos teritorijos vientisumą. Jis nusprendė įkalbėti Michailą Saakašvilį, kad šis nesutiktų su tokia sutartimi.

Kad galėtų įgyvendinti savo idėją, Lechas Kačinskis turėjo nusigauti į Tbilisį anksčiau už Nikola Sarkozy. Tačiau Prancūzijos lyderis skrido į Tbilisį tiesiai iš Maskvos, o Kačinskis – per Ukrainą, o dar nebuvo aišku, ar jiems leis kirsti Gruzijos oro erdvę, kurią jau kontroliavo rusai.

Buvo nutarta leistis Azerbaidžane. Aerouoste juos pasitiko Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, kuris prieš tai  vykusiame pokalbyje su Lechu Kačinskiu buvo pažadėjęs jam padėti, tačiau dabar pareiškė, jog neturi jokio noro kištis į konfliktą. IlchamasAlijevas metė kelis priekaištingus žodžius Michailo Saakašvilio adresu, pasakė, kad Gruzija įsivėlė į visai nereikalingą avantiūrą. „Aš paskui save nesudeginau visų tiltų, tad visuomet galiu susitarti su Kremliumi“, – pabrėžė Ilchamas Alijevas,

Atvykęs į Tbilisį Lechas Kačinskis bandė susitikti su Nikola Sarkozy, tačiau gruzinai atsakė, kad viskas jau priklauso ne nuo jų, o tik nuo Prancūzijos Prezidento.

Tuo tarpu Prancūzijos pasiuntinys Tbilisyje pranešė, kad Prezidentas Nikola Sarkozy nenusiteikęs kalbėtis nei su Kačinskiu, nei su kitais jo delegacijos nariais. Į klausimą kodėl, prancūzai atsakė diplomatiškai: „Nikola Sarkozy atvyko į Tbilisį ne su oficialiu vizitu kaip Prancūzijos Prezidentas. Jis atvyko čia kaip Europos Sąjungos tarpininkas ir negali susitikinėti su kitų valstybių vadovais“.

Lechas Kačinskis nusigavo į Tbilisį vakare. Minia Rustavelio prospekte priešais parlamentą jau kelias valandas laukė Lecho Kačinskio, Viktoro Juščenkos ir kitų. Visi jie labai kritiškai kalbėjo apie Rusiją ir palaikė Gruzijos teritorijos vientisumą. Tačiau per tas kalbas atsitiko labai keistas dalykas – staiga kažkur dingo Michailas Saakašvilis, ir sąjungininkai liko vieni ant parlamento laiptų.

Ką tuo metu veikė Michailas Saakašvilis?

Tikriausiai parlamente vedė derybas dėl taikos plano.

Po Lecho Kačinskio ir jo kolegų prakalbų svečius nuvedė į parlamento rūmus, kur jų laukė dar vienas keistas įvykis. Jie gal pusvalandį vieni stovėjo salėje ir kalbėjosi su žurnalistais. „Kur Michailas Saakašvilis? Ką mes čia darome?“ –  šnibždėjosi tarpusavyje delegacijos nariai.

Pagaliau juos pakvietė į kitą salę. Bet ir čia dar teko ilgai laukti Gruzijos prezidento. Lechas Kačinskis gal jau žinojo, o gal tik nujautė, kad Michailas Saakašvilis pasidavė Nikola Sarkozy įkalbamas. Kai šis galų gale pasirodė, Lenkijos prezidentas pasivedėjo jį toliau nuo kitų. Atrodė labai komiškai – mažiukas Lechas Kačinskis barė stambų nelyginant mešką Michailą Saakašvilį.

Atrodo, dviejų prezidentų pokalbis turėjo būti labai aštrus, nes Kačinskis nepanoro pasinaudoti vertėjo paslaugomis ir paprašė Petrą Kovnackį padėti jam.

Michailas Saakašvilis nesunkiai išsisuko nuo tolesnio pokalbio, nes jo laukė eilinis susitikimas su Nikola Sarkozy, kuriam jis turėjo oficialiai pasakyti, kad sutinka su visais pasiūlymais.

Bet netikėtai salėje, kurioje lūkuriavo Lechas Kačinskis ir jo kolegos, pasirodė pats Nikola Sarkozy.

Jis pasisveikino su visais, bet prie jų neprisėdo – priėjo prie Lecho Kačinskio ir pasakė jam lenkiškai: „Mov „tak, tak, tak!“ (Sakyk „taip, taip, taip“)“. Lechas Kačinskis jam atkirto: „Sakau: „ne, ne, ne!“ Nikola Sarkozy kaip taifūnas nuskrido per salę ir išeidamas metė: „Aš jau turiu išskristi“.

Lenkijos prezidentas suprato, kad sandoris, kuriame nėra žodžių apie Gruzijos teritorijos vientisumą, jau įvyko.

– Tai blogai baigsis, – pasakė jis Michailui Saakašviliui.

Misija pasibaigė. Visi išėjo iš parlamento ir nuskubėjo į restoraną. Per vakarienė Lechas Kačinskis atvirai rodė savo įniršį.  Jis piktai baksnojo stalo įrankiais, garsiai stumtelėjo nuo savęs lėkštę.

– Nesinervink, – bandė jį nuraminti Michailas Saakašvilis ir paaiškino, kad neturėjęs kitos išeities, nes Nikola Sarkozy tiesiai paklausęs: ar jis tučtuojau pasirašo susitarimą, ar nori matyti rusų tankus Tbilisyje?

Gruzijos prezidentas, žinoma, nenorėjo matyti rusų tankų Tbilisyje.

Į pokalbį įsiterpė Latvijos premjeras Ivaras Guodmanis, kuris pasakė, kad jis per 1991 metų rugpjūčio pučą Maskvoje sėdėjo vyriausybės vadovo kabinete užsidėjęs neperšaunamą liemenę…

Po sekundės į pokalbį įsitraukė Viktoras Juščenka: „Taigi mes dabar pamatėme, kaip atrodo Vakarų solidarumas ir kokios pagalbos iš jų galime tikėtis agresijos atveju“.

Rytą Lechas Kačinskis išvyko į Michailo Saakašvilio rezidenciją Tbilisyje. Vykstant spaudos konferencijai buvo gauta informacija, kad rusų kariuomenė užėmė Gruzijos miestą Gori.

Po dviejų savaičių Kremlius pripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.

Pasirodė, kad Lechas Kačinskis buvo teisus: tas susitarimas atvėrė duris į formalų Gruzijos padalinimą.

Lieka neatsakytas vienas klausimas: ar turėjo Michailas Saakašvilis galimybę vesti kietas derybas su Prancūzijos prezidentu ir pareikalauti, kad į susitarimą būtų įtrauktas punktas apie šalies teritorijos vientisumą?

Arba jį iš tikrųjų anuometės aplinkybės prispaudė prie sienos, ir jeigu jis nebūtų pasirašęs susitarimo, rusų tankai būtų šturmavę Tbilisį.

Į tai Gruzijos reintegracijos ministras Temuras Jakobašvilis atsakė, kad „tai buvo susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o ne taikos planas“.

– Mes manome, kad punkto apie teritorijos vientisumo įtraukimas į tą dokumentą nebuvo būtinas, – sakė jis.

Eduardo Kokoitos patarėjas Kosta Kočijevas įsitikinęs, kad Gruzijos Prezidentas paprasčiausiai gelbėjo savo kailį.

– Jis žinojo, kad jo kariuomenė sumušta, tad išsigando, kad jo paties laukia tribunolas, kuris teis jį už karinius nusikaltimus. Būtent todėl ir sutiko su tokiu taikos planu“, – sakė jis.

Pagal REGNUM Baltika paruošė Adolfas Strakšys