Politikos aktualijos

Šeštadienio esė

Ko vertas kelias, paliekantis po mūsų?..

Juozas IVANAUSKAS

 

„Tikslas ir keliai. Daugelis didžiuojasi savo pasirinkti keliu, tačiau tik vienas kitas – tikslu…

Būti didžiu – reiškia rodyti kryptį. Nė viena didelė upė nėra plati ir vandeninga pati savaime; tokia ji yra todėl, kad priima daugybę intakų ir plukdo tolyn jų vandenis. Ne kitaip ir su dvasios galiūnais. Svarbu tai, kad vienas parodo kryptį, kuria paskui juda minios kitų, o ne tai, ar iš pradžių jis buvo didžiai talentingas, ar tik šiaip sau.“

Friedrich Nietzsche. Žmogiška, pernelyg žmogiška.

 

Nors chiromantai aiškina, kad mūsų delnuose nuo pat užgimimo pastebimi gyvenimo linijų atspindžiai, bet kažin ar kiekviena žmogaus siela atpažįsta savąją lemtį, ar nujaučia iš anksto tą lemtingąjį posūkį, už kurio mus pasitinka spengianti tyla ir Amžinybė?.. Kažin ar tai nujautė ir Lenkijos politinis elitas, tie devyniasdešimt šešeri keleiviai, leidžiantis jų lėktuvui prie Smolensko?.. Tragiška žmogaus lemtis dažniausiai suvokiama pernelyg vėlai, kai jau pakeisti nieko neįmanoma, deja!..

 

Lemtis arba likimas – tai mitologinė ir archajinė kategorija, apaugusi padavimais, įvairiausiais prietarais, spėlionėmis, burtais, netgi, pamokslais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas LIKIMO sąvoką apibrėžia kaip nuo žmogaus nepriklausomų, neišvengiamų aplinkybių eigą ir dėl gyvenimo sąlygų susidarančią būklę, dalią. Prie likimo „limpa“ tiek chiromantija, tiek ir reinkarnacijos doktrina, o kai kada net ir Apvaizda. Ko gero, belieka sutikti, jog lemtis arba likimas, iš esmės, yra ta sfera, kurios žmogus nepajėgus nuspėti, išsiaiškinti ar žinoti iš anksto. Ir todėl tai yra didžioji paslaptis, prieš kurią pagarbiai nulenkiame galvas.

Mįslingomis, iki šiol taip ir neišaiškintomis smurtinėmis aplinkybėmis miręs mokslininkas, publicistas, etnologas Gintaras Beresnevičius viename savo straipsnių yra pastebėjęs: „Likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis; likimas atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje.“  Kita vertus, „likimo dimensija nukreipta ne vien į ateitį, ji stipriai įsišaknijusi praeityje kaip asmeninė biografija; būtent praeityje galima verifikuoti likimo prasmes, jos pasirodo besančios tikros, nes žvelgiant praeitin gerai matyti, kokie įvykiai, žmonės, susitikimai, sutapimai lėmė biografiją ir kad tokių sutapimų vektorius dėsningai veda į dabartinę dvasinę ir fizinę būklę.“

Jei iš tikrųjų negalime likimo pakeisti (permaldauti), visuomet išlieka galimybė jį apmąstyti. Bet kuriuo atveju galima REFLEKSIJA – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti analize - tai savotiškas savęs pažinimo procesas, kuriuo grindžiamas mąstančios būtybės nueitas kelias.

Lemties ratas, besisukantis nuo gimimo iki mirties, pradžioje kiekvienam individui toks skirtingas, galų gale, mus visus sulygina bei sutaiko vieną su kitu akistatoje su Amžinybe. Tai bene pati mistiškiausia ir vienintelė realija, nepripažįstanti jokių kompromisų. Šia prasme kiekvieno žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo žmonijos būties, nuo egzistencijos plačiąją prasme. Taigi, greta lemties bei refleksijos sąvokų dera nepamiršti konteksto – samprotavimo lauko, kuriame savo vietą turi žmogiškoji būtis, nuojauta, pajauta, savianalizė… ir mirtis.

Manoma, jog kiekviena naujai užgimstanti siela, anksčiau ar vėliau, atranda savąjį kelią. Priklausomai nuo aplinkos, nuo tos terpės, kurioje augama ir mokomasi, siekiama pažinimo, išryškėja į ką linksta  bręstanti, besiformuojanti asmenybė. Akivaizdi priklausomybė, pradžioje nuo tėvų globos bei auklėjimo, vėliau perauganti į priklausomybę nuo mokytojų, dėstytojų, bendrakursių, bendradarbių ar bendrapartiečių – tai  vis mūsų gyvenimo kelio vingiai. Matyt, nėra to vienintelio, absoliučiai tiesaus ir teisingo kelio, kuriuo žengtume nuo gimimo ligi mirties. Kam gi neteko suklysti, suklupti, nusivilti, apsigauti? Juolab kad, pasak tragiškos lemties poeto Vytauto Mačernio:

Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!

O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį

Ir juo keliaut, kaip amžinasis piligrimas,

Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!..

Gyvenimas žmonių bendruomenėje – lygiai išganingas, kaip ir pragaištingas, priklausomai nuo atskiro individo gebėjimo konkrečioje aplinkoje prisitaikyti prie tam tikrų žaidimo taisyklių, elgsenos normų, siekiant išlikti bei realizuoti save, patenkinti savąjį ego.

Visiškai neaišku, kodėl vyraujanti pilka vidutinybė visada buvo ir yra tokia gaji, landi, stelbianti aukštesnįjį sąmoningumo pradą tiek Lietuvos provincijoje, tiek ir  didmiesčiuose? Kodėl net garsiai ištartas, atspausdintas TIESOS ŽODIS yra toks bejėgis iš esmės ką nors pakeisti šioje gan inertiškoje, drumstoje realybėje, suskaidytoje bendruomenėje bei valstybės gyvenime?

Atrodytų, jog mūsų romantiškasis idealizmas bei karščiausios svajonės nuolat lieka nustelbtos, pragmatiško ir savanaudiško materializmo šešėlyje. Darosi nuobodu ir ankšta gyventi miesčioniškame pasaulėlyje be didesnio polėkio ir fantazijos. Gražiausios idėjos, kilniausi ketinimai, regis, nuolatos  „paplaunami“, išduodami tų, su kuriais mums tenka bendrauti. Liekame vieniši, nepasitikintys vieni kitais, uždari savo klaidžiuose apmąstymuose.

Neretai apima neviltis. Kam stengtis, siekiant kažko daugiau, jeigu, anot poeto Vytauto Mačernio, „žmonės mėgsta šilumą labiau, nei tiesą…“, jei aplinkinių dauguma yra indiferentiška kultūrinėms, dvasinėms vertybėms?..

Tiesą sakant, niekas mums negali primesti didesnės atsakomybės naštos, nei ta, kurią mes patys, laisva valia, užsikrauname ant savo pečių. Prisiimta atsakomybės našta, atspindinti išsilavinusio, kultūringo, dvasingo žmogaus sąmoningumo lygį, įpareigoja jį deramai elgtis, sąžiningai darbuotis ne vien tik savo artimųjų, bet ir visuomenės labui, siekti kur kas daugiau, nei žvelgiant iš šalies atrodytų įmanoma.

Sunkmečio iššūkiai vienus parklupdo, kitus iškelia, lyg ant bangos, tretiems tai reliatyvi sąvoka, pasak V.Mačernio, „iliuzija, kuri vaidenas; / gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos“. Juolab kad kartais tereikia labai nedaug: ramiai ištverti eilinį apgaulingos tamsos šėlsmą, veltui neeikvojant energijos ir sveikatos, kurios mums labai prireikia darbuojantis tinkamu  laiku reikiamoje vietoje.

Vidinė nuojauta įspėja – skubėkime daryti gerus darbus, kol dar gyvi esame!.. Po mūsų nebebus mūsų. Paliks tik kelias, kuriuo buvo eita, apmąstant savuosius žingsnius, pasveriant kiekvienos minties bei ištarto žodžio svorį. Kas beprisimins mūsų svajas, atodūsius, nubrauktus prakaito lašus, išlietas skausmo ašaras, jeigu ne kelio dulkės, nuolankiai atspindinčios kiekvienos pėdos kontūrus?… Tie pėdsakai, paliekantys po mūsų – vienų ryškesni, kitų vos beįžiūrimi, visi jie turi savo svorį ir prasmę. Pėdsakų raštai, tarytum žinia, siunčiama kitiems, ateisiantiems po mūsų…

Tiesą sakant, mes nesame nei pradžia, nei pabaiga. Iki mūsų atsiradimo jau buvo nutiestas ne vienas MINTIES KELIAS, padėjęs mums atrasti savosios būties erdvę ir prasmę. Nepertraukiamai darbuojantis metai po metų neapleidžia nuojauta, jog mus staiga užklumpanti NEBŪTIS, galbūt, tėra tiktai kažkam perduota estafetės lazdelė eiliniame kelio vingyje, kuriame esame priversti stabtelėti ir atsipūsti…

Senovės Rytų išmintis byloja: „Ne kelias padaro žmogų didžiu, bet žmogus padaro didžiu kelią, kuriuo ėjo“.

Nors daugelis, ko gero, esame linkę galvoti priešingai. Kabinamės į plataus kelio turėklus ir sparčiais žingsniais skubame ta pačia linkme drauge su savo kartos bendrakeleiviais. Mus lydintis triukšmingos minios klegesys, sutinkamų veidų gausa stebina, džiugina, kelia daugybę klausimų. Pradžioje, vos ne kiekvienai jaunai sielai tai daro neišdildomą įspūdį – svaigus tempas šturmuojant mokslo aukštumas, milžiniški atstumai, darbo paieškos, egzotiški kraštai bei įvairiausių patirčių kaleidoskopas. Vėliau mūsų giedrą padangę nelauktai aptemdo švininiai lietaus debesys, apninka pirmalaikis nuovargis. Įspūdžių gausoje pasigendame bene svarbiausio kelio komponento – TYLOS.

Laikas nuo laiko, kiekvienam mūsų būtina pauzė, atokvėpis, kurio metu VITA ACTIVA – aktyvusis gyvenimo pradas, yra atnaujinamas ir praturtinamas VITA CONTEMPLIATIVA – stabtelėjimu šalikelės stotelėse, intuityviai kontempliuojat, susivokiant savo esmėje. Nieko nuostabaus, greičiau dėsninga, jog didžią daugumą šios trumpos atokvėpio, TYLOS valandėlės veikia išties kūrybingai, harmonizuojančiai, sutaikančiai su kosminiu gamtos ritmu.

Tas laikas, kai atsitiesę žvelgiame atgalios, į jau išartą lauko vagą, laikas, kai susimąstome apie nuveiktų darbų prasmę ar apie ateitį, tarytum, klausdami savęs, kas mūsų laukia rytoj, nėra nei sugaištas, nei veltui prarastas laikas. Tame laike atgyjanti minties erdvė leidžia išskleisti sparnus į kampą įspraustai sielai!..

Kelias, paliekantis po mūsų, kažkuo juk turėtų pasitarnauti kitiems. Gerai jeigu tas kelias nėra per daug išmaltas, duobėtas ir klaidus. Bet ar dažnai susimąstome apie tai, kuo gi iš tikrųjų yra grindžiamas tas mūsų kelias?  Melu, prisitaikėliškumu, baime, veidmainyste, godumu, savanaudiškumu, turto kaupimu, politine karjera?… O gal, atvirkščiai, nesavanaudišku pasišventimu kilniai mąstančios būtybės – HOMO SAPIENS gyvenimo misijai, grindžiamai ne skambiais šūkiais, politiniais lozungais, bet dorais kasdieniais darbais, aukšta morale, dvasinėmis vertybėmis, nuoširdžiu bendravimu, visuomet išdrįstant pasakyti tiesą, net ir tada, kai kažkam  tai atrodo nėra paranku ar netgi pražūtinga?..

Ar dažnai susimąstome, bandydami atskirti pelus nuo grūdų, melą nuo tiesos, susikurtą įvaizdį, maskuojant vidinę tuštumą, nuo brandžios, visavertės  būties? Vis kažkur skubame, lekiame, vis nėra kada. Darbas darbą veja, bet ar visi mūsų darbai iš ties šio to verti? O gal tai tėra įprasta duoklė pilkai  vidutinybei, galbūt, tai tik skydas mūsų nemeilei bei dvasinei impotencijai pridengti?..

Ne veltui sakoma – „gerais norais ir pragaras grįstas“. Matyt, nepakanka vien gerų norų, siekiant užsibrėžto tikslo. Reikia kažko daugiau. Galbūt, visų pirma, kiek aiškesnės nuovokos apie save patį, susivokimo, nuoširdžiai atsakant sau į esminį būties klausimą: kas esu aš, siekiantis kažkokio tikslo? Šis klausimas vertas ypatingo dėmesio ypač tada, kai po jo seka menamas atsakas: esu žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą!..

Esu žmogus – mąstantis, abejojantis, klystantis, susivokiantis, siekiantis pažinimo bei savitarpio supratimo, šviesos ir meilės. Visiškai nebūtina apsimetinėti, stengtis atrodyti tuo, kuo nesi. Kiekvienas sąžiningai atlikime savo darbą, kurį geriausiai išmanome. Nebūtina idealizuoti bei aukštinti save kitų akivaizdoje, kaip paprastai elgiamasi žmonių tuštybės mugėje. Esame tokie, kokie esame! Vieni bandantys atsitiesti, augti, pripažinti savo klaidas, kiti – tvirtai užsispendę savajame sraigės kiaute ar dramblio kaulo bokšte, susireikšminę užimtose pozicijose, pareigose, baimingai žvalgomės, iš kur koks vėjas pučia. Tačiau ir vieni, ir kiti, visi mes tokie pat laikini, praeinantys, paliekantys tą kelią, kuriuo buvo eita!..