Politikos aktualijos

Šeštadienio esė

Kaip vakar, taip ir šiandien..

Juozas IVANAUSKAS

„Ir dabar mes sapnuojame miško laukymes ir vėją, ir medžius, ir debesų bėgsmą – lemtie – kaip debesų šešėliai plaukia mūsų pavidalai…“ Bronius Radzevičius

„Nebeieškokime – mes nieko nesurasime: nei žemės, nei pavasario, žaliom raidėm užrašomo, tik vakarą ir elgetas, smuikuojančius prie katedrų. / Nebeieškokime – mes nieko nesurasime, kol patys sau nebūsime ir žemės ir pavasariai.“

Algimantas Mackus -  „Netikėjimas“

„Šiam pasauly visko būna, šiam pasauly bus dar visko!..“   Gytis Paškevičius

Gyviesiems – gyventi, išėjusiems – negrįžti. Būna dienų, kai užsimirštame kasdienybės rūpesčių, nesibaigiančių darbų verpetuose, ir net negalvojame apie tai, kad vieną gražią dieną staiga ims ir viskas pasibaigs. Paprasčiausiai, mūsų nebebus čia, gyvųjų tarpe. Paliks tuščias kambarys, stalas, atversta knyga, dar viena laisva kėdė, menanti mūsų prisilietimą… Šilti ir jaukūs namai, pripildyti artimųjų klegesio, nebesulauks sugrįžtančių iš paskutiniosios kelionės į Anapilio viešpatiją.

Ekstrasensai teigia, kad nekaltai žuvusiųjų bei nužudytų žmonių sielos – net ir po mirties neranda sau ramybės, o jų vėlės dar kurį laiką blaškosi ties šiapus ir anapus riba, tarytum, šaukiasi teisingumo ar keršto už nekaltai pralietą kraują. Tiek artimųjų, tiek ir iškilių, visuomenei gerai žinomų žmonių mirtys, norom nenorom, verčia susimąstyti apie savosios būties prasmę.

Televizijos ekrane neseniai šmėstelėję Kristupo Krivicko „Akistatos“ nufilmuoti dokumentiniai kadrai, tie širdį draskantys fragmentai, vaizdiniai, užsifiksavę daugiatūkstantinės laidotuvių procesijos dalyvių sąmonėje, palydint į paskutinę kelionę teisėsaugos ignoruotą bei paniekintą, piktadarių nukankintą žmogų, pačiame jėgų žydėjime bergždžiai bandžiusį prisibelsti į teisingumo vartus ir kritusį nelygioje kovoje su pedofilų klanais – Drąsių Kedį.  Iš TEN negrįžtama!.. Tragedija artimiesiems ir visiems tiems, kurių prigimtis šaukiasi teisingumo. Tačiau ar Drąsiaus Kedžio auka sudrebins išpuvusios teisėsaugos pamatus Lietuvoje? Ar tų griuvėsių vietoje išaugs nauji TEISINGUMO rūmai? Kažkas, be abejo, turėtų keistis Marijos žemėje, tikėkimės, bet…

Kaip žinia, nieko nėra pastovesnio už laikinus dalykus. Didžiausios tragedijos išblėsta, skausmo ašarų upeliai išdžiūva tolstančio nuo mūsų laiko tėkmėje. Galų gale, mes ir patys esame labai jau laikini šiame nuostabiame, gan prieštaringame, šiame absurdo pasaulyje!..

Alber Camus „Užrašų knygelės“ glaustai nusako egzistencijos konflikto esmę: „Suvokęs absurdą, stengdamasis gyventi pagal jo reikalavimus, žmogus visuomet pastebi, kad sunkiausias pasaulyje dalykas – išlikti sąmoningam. Aplinkybės beveik visuomet tam priešinasi. Svarbu aiškiai MATYTI pasaulyje, kurio taisyklė – susiskaidymas. Šitaip jis pastebi, kad tikroji problema, netgi be Dievo, tai psichologinės vienovės problema ir vidinė ramybė. Jis pastebi ir tai, kad pastaroji nepasiekiama be drausmės, kurią sunku sutaikyti su pasauliu. Čia ir yra problemos esmė. Reikia būtent sutaikyti tą drausmę su pasauliu. Reikia išmokti gyventi pasaulyje pagal vienuolyno įstatus.“

Kažin ar mums tai pavyks? Ar galime tapti vienuoliais šiame absurdo pasaulyje, kuriame  pedofilų prievartaujami mažamečiai vaikai negali būti apginti, o valstybės apsauga skiriama iškrypėliui pedofilui ir motinai sąvadautojai, šalyje, kur persekiojami ir žudomi bandantys ieškoti teisingumo?

Tokia betvarkė Lietuvoje tęsiasi štai jau 20 metų, o kaltų lyg ir nėra. Sisteminė krizė vis gilėja, regis, artėja politinės, ekonominės-finansinės sistemos krachas. Politinis trumparegiškumas, godumas aptemdė valdančiųjų protus. Tai matome iš valdžios taikomų „antikrizinių priemonių“, kurių tikslas – likti prie lovio, iki galo – kol pasprings apžiotu kaulu!.. Neteisybė kasmet dar labiau įsigali Lietuvoje, aukščiausios valdžios institucijose. O tu, žmogau, gali sau ūbauti, kiek nori, klanams tai nerūpi, jiems tai netrukdo darbuotis – „Vardan tos Lietuvos!..“

Demokratija – nėra laisvė šūkauti mitinguose. Kas iš to? Juk žmonės, vis tiek, dingsta ir miršta „neaiškiomis aplinkybėmis“ – Juras Abromavičius, Vytautas Pociūnas, Drąsius Kedys…

O jeigu mums reikia laisvės „savo kiemuose“, tai mes jau turime būrį kunigaikštukų, kovojančių už lyderystę Tautos nustekenimo rungtyje!.. Gausybė partijų, partijėlių, susimetusių į krūvą ir tampančių Lietuvą į visas puses, dėl savo naudos parduodančių visuomenės, paprastų žmonių interesus. Visa šiandieninė 2K + politinė nomenklatūra – godūs, savanaudžiai skėriai, paliekantys srėbti jų privirtą košę tiems, kurie ateis po jų!..

Partijų Lietuvoje daug, o partijų narių skaičius, palyginti, mažas, jos nepopuliarios ir iš tikrųjų net neatstovauja rinkėjų interesams. Partijos turėtų būti ta druska, kuri sustabdo puvimą ir destrukcija valstybėje, bet realybėje – viskas atvirkščiai. Lovio partijos, prisidengdamos kolektyvine atsakomybe, vykdo nusikalstamą valstybės finansinių srautų korupcinę kontrolę. Nei mūsų teisėsauga, nei nepriklausomos Lietuvos partinė sistema, deja, neišaugo iš tarybinės sistemos marškinių.

Skambiais vardais pasivadinusios partijos, deja, taip ir netapo Tautos valios vykdytojomis, bet išsigimė į „lovio” ir valstybės pinigų plovimo nusikalstamas gaujas su „užsakomaisiais“ reitingais. Niekam ne paslaptis, kad partijos veikia išvien su oligarchų klanais ir nupirkta žiniasklaida. Andriaus Kubiliaus „taupymo diržai“ smaugia ne oligarchines monopolijas, bet pačius vargingiausius piliečius, sisteminės krizės problemos sprendžiamos paprastų žmonių bei smulkių verslininkų sąskaita. Regis, pats laikas sukilti, aktyviai ginti savo ir savo vaikų teises, atkurti teisinę, demokratinę valstybę ir Konstitucijos veikimą Lietuvoje. Gana tylėti!..

Žuvusių Tautos didvyrių šauksmas tyruose – ar bent šį kartą bus išgirstas?! Ar dar nepavargome guostis tuščiomis viltimis?..

Ne vienas poetas, filosofas ar šiaip jautresnės sielos žmogus, suvokęs šio pasaulio iliuzoriškumą, užsisklendžia savyje. Mums skirto laiko tėkmėje bergždžiai už kažko kabinamės, ieškome vertybių, mokomės, pasak poeto Vytauto Mačernio, „gyventi nors ir dūžtančiose formose!…“.

Ir kuo tik neužsiimame, kopdami gyvenimo laiptais. Pažinimo alkis, įgyta profesija, pasiaukojantis darbas, karjera, sąskaita banke, gyvenimo geismas, svetimi, artimi veidai, šėlstančios aistros – kam tiktai nešvaistome savo brangaus laiko!.. O galbūt, nieko verto čia nėra, nieko rimto, žvelgiant į visa tai iš paukščio skrydžio?.. Kas mus taip jaudina ir guodžia šiandien, ko taip trokštame ir siekiame, dėl ko vargstame, nemiegame naktimis, galų gale, pasirodo tėra dūžtančių iliuzijų versmė.

Laiko tėkmėje nublanksta daugelis ryškių spalvų, labai daug kas keičiasi. Ir ką gi?..

Regis, visai nesunku suvokti, jog yra viena besąlygiška vertybė – tai laiko atkarpa, mums Dievo duota šioje žemėje, laikas gyventi, pažinti, laikas kurti, mylėti, laikas… numirti, bet vargu ar išmokstame branginti, tausoti šią besąlygišką vertybę – tiek savo, tiek ir kito žmogaus laiką?..

Nors gerai žinome – niekas su saule negyvena, tačiau gilesnės nuovokos neretai pristingame. Apgraibomis ieškodami savosios egzistencijos prasmės ir tikslo, bandome spėlioti, filosofuoti, keičiame darbus bei judėjimo kryptį, nepastebėdami senkančio laiko smilčių, gan lengvabūdiškai barstomų pavėjui. Besivaikant miražų dykumoje ištirpsta mums skirtas laiko mirksnis, o kas tada?..

Pažvelkime, ką apie tai rašė prieš du tūkstančius metų antikos filosofas, Romos imperatorius Markas Aurelijus traktate „Sau pačiam“:

„Žmogaus gyvenimo laikas – tik akimirka, jo esmė – nuolatinis tekėjimas, pojūčiai – migloti, viso kūno sandara – pasmerkta suirti, siela – klaidžiojanti, likimas – neįžvelgiamas, šlovė – nepastovi. Trumpai sakant, visa, kas priklauso kūnui, yra kaip tekanti upė, o tai, kas priklauso sielai, yra sapnas ir migla. Mūsų gyvenimas – tai kova ir klaidžiojimas svetimame krašte, pomirtinė šlovė – užmarštis. Tai kas gali vadovauti žmogui? Tik viena – filosofija. Ji moko saugoti mumyse glūdinčią dievybę sveiką ir nepažeistą, siekti, kad ji būtų stipresnė už malonumus ir sielvartus, nieko nedarytų lengvabūdiškai, neveidmainiautų ir nemeluotų, nežiūrėtų, ką kiti žmonės daro ar nedaro, kad visa, kas atsitinka ir yra likimo skirta, laikytų kilus iš ten, iš kur ir ji pati atsirado… Mes turime galvoti ne tik apie tai, kad su kiekviena diena mūsų gyvenimas trumpėja ir lieka vis mažesnė jo dalis, bet ir apie tai, kad, jeigu jis būtų ilgesnis, tai dar neaišku, ar išliktų vis toks pat mūsų sugebėjimas suprasti dalykų esmę ir apmąstyti dieviškų ir žmogiškų dalykų pažinimą.“

Tai nėra lengva! Gebėti pažinti, suprasti laikinų dalykų esmę, beatodairiškai materialėjančioje, nežinia kur lekiančioje, suskaidytoje žmonių bendruomenėje, daugeliui individų – tiesiog neįveikiama lygtis. Kur kas lengviau – slysti paviršiukais, galvojant apie save, jog esi labai jau rimtas, perspektyvus, pareigingas, sąmoningas, patikimas žmogus savųjų ratelyje.

Kartais, visiškai nusiplūkę, guodžiame vienas kitą – kam čia per daug gilintis, analizuoti, svarstyti – kas nuo to pasikeis? Ar ne geriau gyventi paprastai, „normaliai“, kaip visi gyvena? Savo džiaugsmui, malonumui. Per daug negalvoti, nesigilinti, nemąstyti. Inertiškai arti vis tą patį lauką, težinant, jog darbą reikia dirbti, o duoną reikia valgyti. Išgyventi buitiškai, ekonomiškai, nusigyventi dvasiškai. Koks skirtumas? Jeigu tiek pirmu, tiek ir antru atveju, kaina yra viena ir ta pati – tavo gyvenimo laikas!..

Viltis – kvailių motina, ji miršta paskutinė. Išaušus naujos dienos rytui mūsų žemiškoji kelionė tęsiasi. Galbūt, dar kartą apsižvalgome, įsiklausome, dar kartą bandome susivokti, kaip iš tiesų mes gyvename? Ar ne per ankšti tie mūsų būstai? Ar ne per žemos lubos? Ar neaprūkę langai? Kur taip skubame? Dėl ko vargstame?..

Jeigu tik mums pavyktų stabtelėti ir kiek giliau patyrinėti, kokia darbų, pareigų, įvairiausių įgeidžių bei norų našta nuolat lenkia prie žemės, užgula pečius, akmeniu slegia mūsų širdis, jeigu tik pavyktų į viską pažvelgti sielos akimis, tai mes, galbūt, pajustume tą patį nerimą bei virpesį širdy, kokį kažkada patyrė šviesios atminties rašytojas Bronius Radzevičius, palikęs mums šias eilutes:

„Aš suprasčiau šiuos žmones, jeigu jie visas jėgas skirtų savo kraštui, visa darytų, kad jų namai būtų švarūs ir jaukūs, kuriuose miela paviešėti pakeleiviui, jeigu jie mylėtų save tokius ir gerbtų visus, kurie pas juos užklysta, jeigu jų mintys būtų jų darbai, jeigu visa čionai vešėtų – ir medžiai, ir miškai, ir sodai, – jeigu jų sodybos šviestų tvirtais mūrais iš tolo, o dabar… jie rausiasi urvus, o ne sodybas, godžiai, su pikta pagieža ir pavydu viską, ką tik gali nutverti, tempia į tuos urvus, jų slenksčio nei peržengti nebandyk – tuoj klaus, iš kur tu, kas tu, ką gali, – va, jiems reikia koklių, jiems reikia… – ir ims rodyti, ko jiems reikia. Nykios jų sodybos, vaikai alkani, apiplyšę, glaustosi prie mūro sienų arba aprėdyti kaip lėlytės, apie savo kraštą jie negalvoja, jie gyvena taip tarsi jo nė nebūtų, ir tau, einančiam jų žemės keliais, nėra nė kur užsukti, nei su kuo pasišneka – jie visuomet užsiėmę, jie pluša ir pluša, bet kam – štai kur didžiausia mįslė užklydėliui…“

Kas savaime suprantama armijai biurokratų, rimtų, nežinia kuo užsiimančių ir už ką atsakingų piliečių, kelia nuostabą Broniaus Radzevičiaus „užklydėliui“, nerandančiam nei kur užsukti, nei su kuo pasišnekėti apie dvasines problemas, didžios daugumos negailestingai trypiamas, nusviestas į šalikelę…

O šis nesusipratėlis naivuolis, lyg balta varna, klausia mūsų: „Kam visa tai?.. Vardan ko?..“ -  „Vardan tos Lietuvos!..“ – sutartinai gieda valdžios ponai, politinis „elitas“, seimūnai, už rankų susikibę. Bet kas iš to? Sudilusio skatiko nevertas jų fasadinis pseudopatriotiškumas. Jeigu jų žodžiai nuo darbų nesiskirtų – tai tada kas kita, bet šiandien apie tai neverta net svajoti!..

Kas ir kam iš tiesų rūpi šioj oligarchinėj, beteisėje, išvogtoje, morališkai ir dvasiškai nusiaubtoje valstybėje? Štai kur didžiausia mįslė romantiškam užklydėliui, naiviam idealistui, tebeieškančiam kreivųjų veidrodžių karalystėje tiesos, teisingumo, meilės!..