Politikos aktualijos

Lietuva praranda istorinę perspektyvą

Pamąstymai po Vyriausybės ataskaitos Seime

Julius VESELKA

Politinių dogmų liūnuose

Klausimas nesudėtingas: ar galėjo ir gali premjeras įveikti krizę?

Atsakymas: negalėjo ir negalės.

Tai, ką Andrius KUBILIUS vadina lipimu iš krizės, tėra tik paviršutiniškas ir neprofesionalus krizės laikino užsikonservavimo vertinimas.

Iš čia – logiškas klausimas: ar sistemingai klaidžiojant po politinių dogmų liūną, galima užtikrinti racionalų valstybės valdymą ir, kaip to pasekmę, nuolatinį ekonominį augimą ir gerovės kilimą?

Atsakymas trumpas – ne, negalima.

Kodėl?

Priežastys yra žymiai sudėtingesnės ir gilesnės, nei mano premjeras ir jo bendrapročiai – daug sudėtingesnės ir gilesnės už patį Andrių Kubilių.

Sakyčiau, net opozicijos programa yra pagrįsta tais pačiais klystkeliais, kurie prisidėjo ir pagilino krizę Lietuvoje daug daugiau, nei kitose Europos Sąjungos valstybėse – opozicijos programa skiriasi nuo Andriaus Kubiliaus politikos tik tuo, kad opozicija žada labai daug lengvatų ir sukelia patikliems žmonėms didesnes viltis, tačiau visos tos lengvatos ir nuolatinis pataikavimas verslui bei kapitalui prisidėjo prie krizės pagilinimo Lietuvoje.

Vyriausybė savo ataskaitoje Seimui rašo: „…dėl didelės lengvų kreditų pasiūlos, tiksliau – tokių kreditų pertekliaus, 2004-2008 metais patyrė gana didelį perkaitimą, todėl ir nuosmukis buvo kur kas didesnis, nei kitose ES valstybėse“.

Toks aiškinimas rodo du dalykus:

1) mūsų politinis elitas nesupranta ir todėl neieško giluminių ekonominės krizės priežasčių, todėl negali pritaikyti veiksmingų įrankių jai įveikti arba bent jau sumažinti jos neigiamas pasekmes;

2) toks pigių kreditų vertinimas yra tik tuščias politikavimas arba noras kaltinti savo politinius oponentus, kad pigiai įsigytų naivuolių pasitikėjimą, nes Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie politiką vertina ne pagal profesionalumą ir kvalifikaciją, o pagal primityvų principą: savas-nesavas, myliu-nemyliu…

Tas principas niekuo nesiskiria nuo rusiškojo sveikatos mato, kuris turi tik du kriterijus: 1) dar gali gerti ir 2) jau nebegali gerti…

Objektyviai vertinant, pigūs kreditai yra mažiausia kaina, siekiant modernizuoti ir padidinti kiekvieno verslininko verslą ir visos šalies ekonominį konkurentiškumą. Taigi pigūs kreditai – tai papildoma paskata modernizavimui ir konkurentiškumo didinimui. Tai teoriškai. O praktiškai viskas išeina atvirkščiai.

Kodėl?

Mūsų ir užsienio žymiausi ekspertai tai paaiškina labai paprastai – kaip tik dėl to buvo išpustas nekilnojamo turto burbulas, skolininkai nesugebėjo  grąžinti kreditų, todėl atsirado kreditavimo sunkumai, o po to ir krizė.

Bet vėl klausimas – kodėl pigūs kreditai buvo nukreipti ne konkurencingumo didinimui, bet elementariam spekuliavimui ir pasipelnymui?

Logiškai atsakymas būtų toks: krizė patvirtino, kad liberalios laisvos rinkos karalius pasirodė visiškai nuogas ir kūrybiškai impotentiškas, nes jis vadovaujasi ne mokslu, bet elementariais nepasotinamo godumo principais.

Krizė parodė ir antrąją medalio pusę, o būtent: pamatinis, dabar intensyviai propaguojamas laisvos rinkos principas, kurio esmė – privati nuosavybė ir verslas yra besąlyginis ekonominis gėris, o visa, kas yra susiję su valstybės ekonomine veikla, yra iracionalu ir neefektyvu, yra klaida, netgi yda, kuri periodiškai kartos krizes ir ekonominį nestabilumą.

Godumo ir chaoso brolija

Suabsoliutinus ir pervertinus privačios nuosavybės reikšmę ir atkakliai griaunant valstybės reikšmę ir įtaką ekonomikos funkcionavimui, atsisakant valstybinės nuosavybės, šalies ekonominis vystymasis netenka kryptingumo, realiai remiamų prioritetų, todėl ekonominis vystymasis vyksta  pagal atsitiktinumo, blaškymosi, chaoso, primityvaus šarlataniškumo ir godumo principus.

Tie neigiami veiksniai mažiau įtakos turi tose valstybėse, kuriose yra pakankamai daug ir ekonomiškai stiprių transnacionalinių ir nacionalinių kompanijų, kurių veikla yra strategiškai argumentuotai planuojama ir griežtai administruojama, todėl tos valstybės turi užtektinai pinigų moksliniams tyrimams ir aukštos pridėtinės vertės produktų gamybai bei jų reklamai. Tokios valstybės sukuria labai plačias galimybes smulkiam ir vidutiniam verslui vystytis.

Nė vienos iš tų sąlygų Lietuvoje nėra, todėl mūsų valstybė tas planavimo ir administravimo funkcijas, kurias kitose valstybėse gali ir vykdo stambios ir finansiškai stiprios kompanijos, turi vykdyti mūsų valstybė. Dabar mūsų valstybėje klestintis ekonominis chaosas garantuoja nuolatines ekonomines krizes.

Lietuvos privataus kapitalo nebrandumą dalinai rodo duomenys apie tai, kaip Lietuvos kapitalas pasinaudojo lengvais kreditais. Anot profesorės A.Maldeikienės, per 2001-2008 metus verslo gaunamas pelnas Lietuvoje padidėjo net 26 kartus, kai tuo tarpu darbo užmokestis  išaugo tik dvigubai. Arba kitas skaičius – per 2006-2008 metus verslas Lietuvoje uždirbo 117 milijardų litų bendro pelno, o sumokėjo į biudžetą tik 5,6 milijardų litų pelno.

Ką tai reiškia?

Ogi tai, kad verslas per tuos metus pasiliko sau net 110 milijardų bendro pelno. Tuo tarpu per tą patį laikotarpį nacionalinio biudžeto pajamos kartu su Europos Sąjungos parama sudarė 70 milijardų litų. Atėmus 11,5 milijardo litų ES paramos, gauname, kad per tuos metus nacionalinio biudžeto pajamos pasiekė 58,5 milijardo litų.

Iš čia logiškas klausimas: tai kas, atsakingai tvarkydamas pinigus, geriau galėjo pasiruošti krizei ir sukaupti tam reikalingus rezervus?

Atsakymas vienas – verslas.

Kodėl?

Ogi todėl, kad verslui reikia rūpintis tik pačiam savimi, o valstybė dar turi finansuoti švietimą, mokslą, sveikatos apsauga, policiją, kitas teisėsaugos institucijas, valdymą, kariuomenę, policiją, mamas, neįgaliuosius, pensininkus ir t.t.

Iš čia labai konkretus klausimas: kodėl verslas, disponuodamas dideliais nuosavais resursais ir galimybėmis gauti pigius kreditus, nesukaupė rezervų ir nepasiruošė krizei, nepadidino savo konkurentiškumo, kad atsilaikytų krizės iššūkiams?

Taigi ar turime teisę kaltinti valstybę, kad ji prastai naudoja pinigus, ir girti verslą, kad jis tai daro efektyviai?

Išvada vienareikšmiška: verslas nesugeba ar nemoka planuoti bei reguliuoti savo perspektyvinės veiklos ir laiku nepasiruošia ekonominiams iššūkiams.

Ir tai ne politiniai lozungas, o gyvenimo patvirtinti faktai.

Ir dar viena nedviprasmiška krizės patirtis: tose valstybėse, kurios tvirtai vykdo socialinės valstybės funkcijas, o tai reiškia, kad perskirsto labai didelę bendro produkto dalį, nors ir labai keista, tačiau tose valstybėse krizė mažesnė. Išskyrus, žinoma, tas valstybes, kurios įsivedė stiprų eurą, turėdamos nepakankamai konkurentišką ekonomiką. Turiu galvoje  Graikiją, Ispaniją, Portugaliją ir iš dalies Italiją.

Smegeninių perkaitimas

Dar vienas mūsų vyriausybės argumentas dėl gilesnės krizės Lietuvoje – girdi, šalies ekonomika perkaito.

O tas perkaitimas pasireiškė tuo, kad 2006-2008 metais Lietuvos ekonominis augimas siekė 5-7 procentus kasmet.

Ekonomiškai įvertinkime šitą teiginį.

Lietuva pagal savo socialinį ekonominį išsivystymą Europos Sąjungoje  užima 3-4 nuo apačios.

Tad klausimas: kada priartėsime prie Europos Sąjungos pragyvenimo standartų, jei mūsų kasmetinis ekonominis augimas bus tik 2 ar 3 procentai?

Atsakymas: niekada!

Taip mes tapsime niekam nereikalingu Europos užkampiu.

Todėl tas perkaitimas, kaip ir komunizmo statyba, yra tik būdas apgaudinėti ir raminti žmones.

Realiai tais metais mes gyvenome normalų gyvenimą – marai mūsų nepuolė, karai aplenkė, žemė nedrebėjo, pasėliai neišskendo.

Juokinga, mūsų ekonomika su tokiais palyginti mažais augimo tempais perkaito, o štai Kinijos ekonomika neperkaista, nors kasmet jos ekonominio augimo tempai jau 30 metų siekia nuo 7 iki15 ir daugiau procentų…

Net ir ekonominės krizės metais…

Plepologijos meistrai

Kinija sugebėjo suderinti pakankamai aukštą valstybinį ekonomikos reguliavimą ir planavimą su privataus verslo operatyvumu, iniciatyvumu, novatoriškumu. Šitaip ir gimė Kinijos ekonominis stebuklas, kuris gąsdina visas galingąsias valstybes, kurių politinis elitas labai įsimylėjęs plepologijos mokslą ir stebuklų paiešką bei ekonominius ieškojimus, kur jų nėra.

Rinka silpnus traiško be gailesčio, kaip ir laukinė gamta.

Mūsų politiniam, o tuo pačiu ir verslo elitui yra būdinga dar viena sunki ir nepagydoma liga: kai mus ištinka sunkumai ir nelaimės, mes jų priežasčių neieškome savyje, o tuoj pat visas kaltes suverčiame išorinėms aplinkybėms ir kitoms valstybėms. Taip dėl krizės kalta tik pasaulinė krizė ir užsienio bankai, o dėl mūsų nesėkmių istorijoje kalti tik rusai.

Dėl lengvų kreditų, aišku, kalti užsienio bankai.

Jie, beje, kalti ir dėl brangių kreditų.

Taigi Lietuvai ir pigūs, ir brangūs kreditai yra blogi.

Blogis mumyse

Kaip malonu gyventi įsivaizduojant, kad esi šventasis, o blogi dalykai atsitinka tik dėl išorės piktų kėslų.

O juk faktiškai pagrindinės blogybių priežastys slypi ne kur kitur, bet MUMYSE, iš vienos pusės – mūsų tuščiame pasipūtime, o iš kitos pusės –  valios, ryžto, atsakomybės trūkume ir iš to kylančiame giliame pasyvume ir nusivylime…

Kita esminė priežastis, kuri pagilino krizę ir pavojingai iškėlė damoklo kardą virš mūsų ekonomikos, yra ydingas pinigų reikšmės supratimas ir siekis bet kokia kaina ir kuo greičiau įsivesti eurą.

Tasai siekis kyla iš ydingo santykio tarp pinigų ir ekonomikos supratimo.

Tas ydingumas pasireiškia tuo, kad liberali ekonominė politika grindžiama pinigų prioritetu, o ekonomika jiems yra antrinis, išvestinis, dalykas.

Taigi pagal juos ne ekonomika kuria pinigus, o pinigai kuria ekonomiką. Šitaip pinigams suteikiama antgamtinė, dieviškos jėgos reikšmė – kuo stipresni pinigai, tuo stipresnė ir ekonomika, nors yra atvirkščiai: kuo stipresnė ekonomika, tuo stipresni pinigai. Dirbtinai išpustas pinigų stiprumas ir stabilumas mažina ekonomikos konkurencingumą ir didina šalies prasiskolinimą.

Didėjantis šalies prasiskolinimas lėtai, bet užtikrintai veda valstybę prie bankroto.

Ditirambai kvailumui

Andriaus Kubiliaus Vyriausybė savo ataskaitoje giriasi: „Išlaikytas ir sutvirtintas pasitikėjimas fiksuotu lito kursu“, „Ryžtingi Vyriausybės veiksmai leido išsaugoti  tarptautinių finansų rinkų pasitikėjimą, todėl mums pavyko palankesnėmis sąlygomis pritraukti finansinių išteklių“.

Ar yra kuo girtis?

Analizuodami krizės pasekmes Lenkijoje ir Lietuvoje, matome diametraliai priešingus dalykus: Lietuvoje 2009 m. ekonomikos nuosmukis sudarė daugiau kaip 15 procentų, o Lenkijoje tuo pačiu metu BVP išaugo apie 2 procentus.

Taigi pasaulinė krizė ta pati, bet Lietuvoje bendrojo vidinio produkto  kritimas labai didelis,o Lenkijoje BVP ne krito, bet augo.

Toksai skirtumas todėl, kad Lenkijos Vyriausybė į krizę reagavo klasikiniais, taigi jau išbandytais ir pasitvirtinusiais metodais, o Lietuvos Vyriausybė į krizę reagavo, vadovaudamasi politiniais liberalizmo lozungais.

Man, kaip ekonomistui, Lietuvos ekonomikos reguliavimas politiškai labai panašus į stalinizmo ar brežnevizmo metodus. Tiktai  komunistai buvo didesni realistai. Jie aiškino, kad galima sukurti komunizmą perauklėjus žmogų. Bet žmogaus perauklėti jiems nepasisekė, todėl ir komunizmą sugriovė vienas idealistas Michailas Gorbačiovas. Nors dabar griovėjų vis daugiau ir daugiau: tik mokėkit priedus ir kabinkit ordinus – sugriausime viską…

Mūsų laisvos, liberalios rinkos šalininkai atgaivinti ekonomiką nori vadovaudamiesi nepasotinamu verslo godumu. Ateina viena verslo grupė,  pagąsdina Vyriausybę ir gauna mokestines lengvatas. Tada ateina kiti ir vėl gauna sau lengvatas ir t.t. Atrodo, Vyriausybė jau nebeįstengia suprasti, kad valstybė yra ne tik verslas ir ne tik biurokratija, bet visa tauta, visi Lietuvos žmonės.

Vadovaujantis tokia filosofija, normali valstybės plėtra yra neįmanoma.

Bet grįžkime į Lenkiją.

Kokį esminį sprendimą priėmė jos vyriausybė, pasitikdama krizę?

Ji pirmiausiai devalvavo zlotą.

Ar tai buvo Lenkijai lengvas sprendimas?

Aišku, ne. Bet kada iškyla dvi neigiamos alternatyvos: ar toliau skolintis užsienyje ir lėtai eiti prie finansų žlugimo ir valstybės bankroto, ar laiku devalvuoti nacionalinę valiutą, aišku, reikia pasirinkti antrąjį kelią.

Prisiminkime, ką padarė Franklinas Ruzveltas, kai Amerika pateko į krizę. Šalia kitų sprendimų, buvo nutarta devalvuoti dolerį, ir tai buvo padaryta.

Mes pasukome Rusiškojo defolto keliu.

Kokios savalaikio valiutos devalvavimo makroekonominės pasekmės?

Pirmiausia, jei tai nepadaroma laiku, o tik tada, kai valstybei gresia bankrotas, tai padariusi vyriausybė, aišku, krinta.

Bet juk nebūna valstybių be vyriausybės.

Tačiau valiutos devalvavimas paskatina eksportą, nes verslininkai gali atpiginti eksportines prekes be papildomų nuostolių sau, o, paskatinus eksportą, didinamas užimtumas, atsigauna vidaus rinka, didėja biudžeto pajamos.

Ir dar vienas dalykas: paskatinus eksportą, pabrangsta importas, o dėl to  pasidaro konkurentabilesnės prekės, gaminamos vidaus rinkoje. Tai vėl didina užimtumą ir žmonių bei biudžeto pajamas.

Taip, pavyzdžiui, lenkų verslas atsiėmė dalį vidaus rinkos, kurią buvo užėmęs importas ir užsienio verslas.

Tą išvadą patvirtina elementarus buitinis pavyzdys. Kur lietuviai važiavo apsipirkti 2009 m. pradžioje? Į Lenkiją! Ir ten pirko paprasčiausias prekes, kokių buvo pilnos Lietuvos parduotuvės.

Vadinasi, patys broliai lietuviai dėl nevykusios Vyriausybės ekonominės politikos didino užimtumą Lenkijoje ir jį mažino savo Lietuvoje. Tuo pačiu metu mūsų Vyriausybė ėmė didžiules paskolas užsienyje.

O juk visas tas paskolas su dideliais procentais teks gražinti.

Žinoma, valiutos devalvavimas turi ir neigiamų pasekmių – nuvertėja indėliai, dėl ko tauta būna labai pikta. Žmonės žymiai lengviau priima saldžią apgaulę, neva jų indėliai nenuvertėja ir valiuta yra stabili.Jiems atrodo, kad geriau yra didelė bedarbystė, skolinimasis užsienyje, pensijų ir kitų socialinių išmokų mažinimas.

O juk tam, kad grąžintume paskolas, reikės didinti mokesčius, mažinti atlyginimus, pensijas ir kitas socialines išmokas, mažiau skirti pinigų švietimui, sveikatos apsaugai, mokslui, sportui ir t.t.

Žinoma, valiutos vertė turi atitikti ekonomikos konkurentabilumą. Tik tada ji pastoviai teigiamai veikia šalies ekonominį vystymąsi. Labai blogai, kada valiuta dirbtinai ilgą laiką būna dirbtinai stabili, neatitinka įvykusių realijų pasaulio rinkose. Tada valstybė ir jos piliečiai gali patirti milžiniškus nuostolius ir praradimus.

Prisiminkime, kas atsitiko su stabiliu rubliu.

Panašūs debesys vis stipriau kaupiasi ir virš Lietuvos.

Be to, dirbtinis valiutos stabilumas sudaro puikias galimybes stambioms kompanijoms dirbtinai mažinti ar didinti litų palūkanų normas, stipriai uždarbiauti ir žlugdyti nacionalinį verslą, kuris neturi tiek pinigų, kiek jų turi užsienio kompanijos.

Rusų išmintis

Rusija krizės metais priėmė išmintingą sprendimą – nemažinti pensijų ir kitų socialinių išmokų.

Atvirkščiai – pensijas ir socialines išmokas rusai  ženkliai padidino.

Ką tai davė ekonomikai?

Padidino vidaus rinkos perkamąjį pajėgumą, nes pensininkai paprastai nekaupia pinigų, o juos išleidžia maistui bei drabužiui.

To reikia, kad atsigautų ir sėkmingai funkcionuotų vidaus rinka.

Aš jau nekalbu apie tai, kad pensijų ir išmokų didinimas smarkiai pagerino psichologinį klimatą šalyje – tauta mato, kad Vyriausybė jais rūpinasi ir, kiek galėdama, padeda pragyventi sunkmetį.

Lietuvos vyriausybė darė atvirkščiai. Ji iš nacionalinio elgetos atėmė ne tik dalį pinigų, bet ir terbą bei lazdą, o atėmusi aiškina, kad nuo to mūsų elgetoms bus geriau.

Ir įdomiausia, kad dalis jų tuo tiki…

Be to, mūsų Vyriausybė giriasi, kad, atimdama iš vargingai gyvenančių žmonių pinigus ir brangiai skolindamasi užsienyje bei teikdama visokias lengvatas ir garantijas verslui, stabilizuos finansus, ir Lietuva galės greitai įsivesti eurą.

Taigi Vyriausybė net nesugeba įvertinti šių dienų nuogos realybės.

Euras ne mesijas

Euras – ne stebukladaris, kaip mano mūsų politinis elitas. Ryškiausias pavyzdys – Graikija. Euras neišgelbėjo jos nuo krizės, ir labai didelės problemos laukia eurozonos valstybių, visų pirmiausiai Ispanijos bei Portugalijos. Panašių problemų sulauks ir kitos eurozoninės valstybės, kurios turi konkurentabiliai silpnesnes ekonomikas.

Taigi euras neturi būti savitikslis dalykas. Jis Lietuvos ekonomikai jokio papildomo postūmio nesuteiks, o graikiškojo sindromo galime ir neišvengti.

Tokias mano išvadas patvirtina ir Vokietijos finansų ministro Volfgango Šoiblės žodžiai, atsakant  į žurnalo „Spiegel“ klausimą: „Kartą sakėte, kad Bendrijai turi būti suteikta galimybė išmesti šalį iš euro zonos.“ – “… tai būtų logiškas žingsnis“. – „Kodėl Graikija šiuo metu turi mokėti didesnes palūkanų normas, nei Lietuva, nors abi šalys yra smarkiai prasiskolinusios?”– “Graikija negali devalvuoti savo valiutos, nes ji yra euro zonos narė. Štai kodėl būtų logiška, esant kritinei situacijai, leisti šalims pasitraukti iš euro zonos.“

Aiškiai pasakyta – aiškiau ir negalima. Tai patvirtina ir ekonomikos istorija. Kol nesi konkurentabili pirmaujanti valstybė, nuosava, lanksti,  visavertė monetarinė politika ir nuosava valiuta yra pamatinė priemonė,   skatinanti eksportą, mažinanti valstybės skolinimąsi, skatinanti ekonominį augimą ir konkurentabilumą.

Mums euro įvedimas nepadės sustiprinti ekonomikos, o sukels papildomus sunkumus ir problemas. Dėl to, atrodo, Europos Sąjunga nebeskubės įtraukti silpnas valstybes į euro zoną.

Bet Volfgango Šoiblės žodžius dėl pigesnio Lietuvos skolinimosi  nereikia suprasti kaip šios dienos realybės. Mes, lyginant su Graikija, esame tris kartus mažiau įsiskolinę. Tačiau lito pririšimas prie dolerio 1993 m ir po to jo perrišimas prie euro buvo strateginė klaida, kuri skaudžiai atsiliepia šiandien ir dar bus skaudesnė ateityje. O laukti malonių, kad, ištikus krizei,  Europos Sąjunga mūsų pasigailės ir suteiks negrąžintiną paramą, tikrai neverta. To nebus. Pasižiūrėkime, kiek ginčų dėl paramos Graikijai. O Graikiją iš esmės gali išgelbėti tik Vokietija, puikiai suprasdama, kad suteiktų pinigų niekada neatgaus, bet užtat Graikija bus finansiškai priklausoma nuo Vokietijos, ir pastaroji iš to turės netiesioginės naudos.

Panašiai, kaip Rusija, ženkliai sumažinusi dujų kainą Ukrainai.

Net ir arklys arklio, sako, veltui nekaso…

O Lietuva vargu ar yra reikalinga Vokietijai ar kitai stipriai Europos

Sąjungos valstybei, nes ji ne padeda, o stengiasi pakenkti plėtoti santykius tarp Rusijos ir Vokietijos.

Ostapo Benderio premijos laureatai

Andrius Kubilius giriasi, kad jų priimtos krizei suvaldyti priemonės leido sutaupyti 3,4 mlrd. litų biudžeto lėšų.

Tik pamanykite, kiek proto ir išminties reikia, kad atimtum iš pensininkų dalį pensijų, iš bedarbių – pašalpas, iš motinų – išmokas už vaikus ir t.t.

Tikras ekonominis genialumas, vertas ne Nobelio premijos, ko baisiai norėtų Andrius Kubilius, bet Ostapo Benderio tarptautinės premijos, kurią vertėtų įsteigti Europos Sąjungai ir įteikti ją mūsų premjerui…

Dar ponas giriasi – girdi, už 3,93 mlrd. litų paspartino struktūrinių fondų panaudojimą, garantinis fondas svertinio efekto dėka suteiks verslui už 387 mln. litų garantijų, o iš viso garantijos sieks 484 mln. litų, kompensuoti verslo palūkanas skirs 15 mln. litų, per valstybės pritrauktus fondus, kuriuos skirstys bankai, verslas dar gaus apie 600 mln. litų. Vien per praėjusius metus pasirašyta papildomai 10 mlrd.litų vertės papildomų sutarčių iš Europos Sąjungos paramos fondų.

Kokia šauni Vyriausybė! Tiesiog sunkiasvoriais sunkvežimiais veža pinigus į Lietuvą ir juo dalija verslui.

Bet stop!

Vieną minutę ponas skundžiasi, kad lengvi kreditai, kuriuos teikė bankai, privedė Lietuvą prie gilios ekonominės krizės, ir tučtuojau giriasi, kad tonomis veža pinigus į Lietuvą ir lengvatinėmis sąlygomis juos dalija verslui.

Nesuprantama logika.

Taigi Vyriausybės kairė nežino, ką daro jos dešinė, arba toji Vyriausybė yra berankė…

Tad aiškiai matyti, kad ši Vyriausybė visiškai neturi atminties, nes užmiršo, kas atsitiko, kai valstybė, savo vardu gavusi paskolas, jas dalijo privačiam verslui arba verslui valstybės vardu dalijo garantijas. Privatus verslas tuos pinigus sunaudojo nežinia kur ir nežinia kam, o valstybė juos turi grąžinti.

Bet užtat buvo įsteigtas Turto bankas, kuris už vieną negrąžintą litą gauna nuo kelių iki keliasdešimt centų.

Taigi vieni pinigus sąmoningai ar nesąmoningai iššvaistė, o pensininkai, neįgalieji, darbininkai, ūkininkai turi tas paskolas netiesiogiai padengti,tai yra grąžinti…

Dar Vyriausybė pasigyrė, kad sumažino administravimo naštą verslui –dabar verslininkų galės pasidaryti žmogus, net nesugebėjęs įveikti keturių  klasių…

Mano išvada vienareikšmiška: su tokia politika ir su tokiais politikais Lietuvos laukia neišbrendami sunkumai. Net ir A.Kubiliaus pakeitimas kitu premjeru, iš esmės nepakeitus ekonominės politikos, nieko nepakeistų – tik vieną grupę draugų pakeistų kita. Žmonės tai intuityviai jaučia, todėl neina į rinkimus, neberemia visuomeninių akcijų ir paprasčiausiai bėga iš Lietuvos.

O tai reiškia skaudų dalyką – Lietuva praranda istorinę perspektyvą.

Ekonomikos mokslų daktaras Julius VESELKA yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, priklausantis frakcijai Tvarka ir Teisingumas