Politikos aktualijos

Šeštadienio esė

Kam naudingi Generalinio prokuroro “taktiniai manevrai”?..

Juozas IVANAUSKAS

„Taurūs, nors ir ne itin įžvalgūs, valdančiųjų klasių atstovai gali, žinoma, iškilmingai pasižadėti: „Visi žmonės bus lygūs, visiems pripažinsime lygias teises“. Toks teisingumu paremtas socialistinio mąstymo būdas yra galimas, tačiau tik pačioje valdančiųjų klasėje, nes kitų atveju teisingumo įgyvendinimas pareikalautų aukų ir atsižadėjimų. Priešingai, lygių teisių reikalavimas, būdingas valdančiųjų kastos socialistams, grindžiamas anaiptol ne teisingumu, o godumu. Jei plėšrūnui iš arti rodysi kruvinus mėsos gabalus, o paskui imsi juos nuo nosies traukti, kol šis galiausiai pradės staugti, – ar manote, kad tas staugimas reikš teisingumą?..

Beveik kiekvienam politikui tam tikromis aplinkybėmis taip prireikia sąžiningo žmogaus, kad jis, tarsi peralkęs vilkas, laužiasi į avidę: ne tam, kad suėstų pasigriebtą aviną, o kad įlįstų į jo švelniavilnį kailį. “   -   Friedrich Nietzsche

Kai kalbama apie sunkiai suderinamus dalykus, paprastai, sakoma: „kad vilkas būtų sotus ir avis sveika“. Regis, labai panašios taktikos laikosi ir l. e. p. Generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas, vos prieš kelis mėnesius pakeitęs  atsistatydinusį Algimantą Valantiną ir jau spėjęs išgarsėti savo kontraversiškais pareiškimais bei rezonansinių bylų komentarais. Gana prieštaringai visuomenės vertinamas, atsakingą postą užimantis pareigūnas, pastaruoju metu atsidūręs žiniasklaidos dėmesio centre, norom nenorom, tapo savotišku žaibolaidžiu, skirtu nutekinti į požemio karalystę virš mūsų galvų susitvenkusioms kur kas rimtesnėms teisėsaugos problemoms, nei seksualinių mažumų saviraiškos laisvių ir teisių suvaržymas.

Regis, sąmoningai numetamas jaukas viešosios opinijos aistroms kurstyti, kai paskutinę akimirką, neva viešosios tvarkos užtikrinimo bei žmonių saugumo sumetimais, nusprendžiama atšaukti seniai planuotas gegužės 8-osios homoseksualų eitynes Vilniuje. Be jokios abejonės, tokie prokuroro Raimondo Petrausko „taktiniai manevrai“, visų pirma, pasitarnauja ne kam nors kitam, o daugumos tautiečių pasipiktinimą keliančių ir vis agresyviau „už lygybę“ kovojančių seksualinių mažumų – gėjų ir lesbiečių reklamai, o antra, kas galėtų paneigti, kad tokiu nevykusiu būdu bandoma pridengti beviltiškai ilgai narpliojamą Kauno pedofilijos bylą arba septynių Kalvarijos kriminalistų pradėtą kryžiaus žygį, iškeliant į dienos šviesą opias problemas, susijusias su aukštais policijos ir prokuratūros pareigūnais, dengiančiais kontrabandininkus ir valstybinio turto grobstytojus?..

Visai neseniai Generalinis prokuroras pranešė visuomenei, kad prokurorai nepradės ikiteisminio tyrimo dėl Kalvarijos policininkų skundo esą įtarimai nepasitvirtino. Kalbėdamas apie Kalvarijos kriminalistų teiginius dėl policijos vyriausiojo komisaro organizuotos valstybinio miško vagystės, Generalinis prokuroras nurodė: “Kažkodėl niekas neminėjo, kai buvo kaltinama miško vagyste ir panašiai, kad turėtas leidimas miškui kirsti, apie tai kažkaip niekas nekalba”. Anot prokuroro, 2009 m. kovo 11-ąją buvo nukrista net mažiau medžių nei buvo leidime, „bet nukirsti keli medžiai ne iš tos pusės, kurią reikėjo kirsti”.

Pasak advokato Kęstučio Čilinsko, atstovaujančio Kalvarijos policininkus,  Generalinis prokuroras visiškai teisingai iškėlė klausimą, kodėl anksčiau nebuvo kalbama apie tai, kad valstybinis miškas buvo kirstas su leidimu, kadangi niekada nebuvo ir tokių duomenų, kad miškas buvo iškirstas su leidimu: „Jei jau Generalinis prokuroras viešai iškėlė tokį klausimą, tai gal jis galėtų taip pat viešai atsakyti, kodėl ši nusikaltėlius ginanti  versija buvo sugalvota dabar Generalinėje prokuratūroje? Juk iki byla pateko į prokuratūrą, tikrai nebuvo jokių duomenų, kad valstybinį mišką nusikaltėliai kirto su leidimu!.. Priešingai, buvo miško urėdijos pranešimai, kad pavogtas valstybinis miškas, buvo pačių keturių kaltininkų prisipažinimai, vienas iš jų sumokėjo už visą pavogtą mišką“ – stebisi Kęstutis Čilinskas, pridurdamas – „matyt, Generalinis prokuroras užmiršo, kad net teismas pripažino, jog buvo valstybinio miško vagystė ir nubaudė tą vagį, kurį prokuratūra parinko kaip „atpirkimo ožį“, gelbėdama kitus, turinčius stiprų dengimo stogą teisėsaugoje“.

Pasirodo tas „stogas“, anot Kęstučio Čilinsko, yra toks stiprus, kad šiandien Generalinis prokuroras, gelbėdamas globojamus nusikaltėlius, priverstas kalbėti visuomenei išgalvotas versijas.

Galime tik įsivaizduoti, kaip šiandien atrodo Generalinio prokuroro autoritetas ne tik tiems septyniems Kalvarijos kriminalistams, bet ir kitiems Marijampolės apskrities žmonėms, žinantiems, kas  ir kaip vogė valstybinį mišką, kaip vagys bandė prikalbėti miškininkus duoti melagingus parodymus, esą, miškas buvo kertamas su leidimu. Galų gale, nemažai žmonių jau girdėjo   telefoninių pokalbių išklotines, kurios akivaizdžiai parodo, kad aukštas policijos pareigūnas buvo miško vagystės užsakovas ir vykdytojas, kad stengtasi išvengti pašalinių akių ir todėl vagystė suorganizuota šventinę Kovo 11-ąją. Pats policijos pareigūnas, pradžioje neigė iš viso buvęs miške, vėliau, įsitikinęs, kad yra surinkta daug įrodymų, prisipažino dalyvavęs kertant mišką.

Iš Generalinio prokuroro pasakymo, kaip teigia Kęstutis Čilinskas,  matyti, kad jis užtikrintas, jog visi vagių kaltumo įrodymai gerai paslėpti, todėl drąsiai sukurta versija apie tariamai buvusį leidimą kirsti mišką. Kyla įtarimas, kad tos versijos sukūrimui generalinė prokuratūra pažeidė Baudžiamojo proceso kodeksą, reikalaujantį, kad prokuroras, gavęs pareiškimą apie įtariamą nusikaltimą,  nedelsdamas oficialiai pradėtų tyrimą. Pradėjus oficialių tyrimą, septyni kriminalistai ir jų advokatas būtų įgiję procesines teises. Prokuratūra visą mėnesį vilkino oficialaus nutarimo priėmimą, nors neoficialiai bylą tyrė ir dabar aišku, kad per tą laiką buvo sukurta išteisinamoji versija.

Mielai palaikantis dar vieną imitacinio pobūdžio versiją apie dviem žmogžudystėmis įtariamo, pusmetį užsieniuose besislapsčiusio ir Kauno marių pakrantėje pavasarinės talkos metu atsitiktinai surasto Drąsiaus Kedžio nesmurtinę mirtį, prokuroras Raimondas Petrauskas, matyt, tikrai nesijaučia apgautas, greičiau pats sąmoningai  klaidina visuomenę, pritardamas Vilniuje paskubomis-paslapčiomis lavono ekspertizę atlikusios „kompetentingos“ penkių asmenų komisijos išvadoms, jog velionis mirė, apsvaigęs nuo alkoholio ir uždusęs skrandžio turiniui patekus į plaučius.

Kaip bebūtų keista, tenka pripažinti, kad ne skandalingasis 2K projektas – kelis metus Lietuvos Respublikos Seime kurpta, vykdomosios valdžios, teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų palaiminta  amžiaus afera „Leo LT“, padariusi Lietuvai kelių milijardų litų žalą ir pasibaigusi oligarchine LEO restitucija, neribotam laikui įkeitus visą valstybės turtą bei išmokėjus „Maximos“ savininkams 680 mln. litų „premiją“, o taip vadinama Kauno pedofilijos byla, pareikalavusi trijų žmonių gyvybių, bei kelis šimtus ambicingų iškrypėlių vienijančios Lietuvos gėjų lygos (LGL) rengiama pabrėžtinai „taiki“ manifestacija „Už lygybę“, tapo tuo kertiniu akmeniu, kurį pajudinus visiškai iširo gerokai papuvę teisėsaugos ir aukščiausios valdžios institucijų pamatai Lietuvoje!..

Šiuo metu sukeltas grandiozinis ažiotažas „už lygias teises“ neva diskriminuojamiems Lietuvoje homoseksualams pasitarnauja puikia dūmų uždanga, maskuojant oligarchinės valdžios nusikaltimus, stambaus masto korupciją, parlamentinių Lovio partijų sukeltos sisteminės krizės padarinius bei pačias opiausias teisėsaugos problemas valstybėje. Ir visa tai bandoma nustelbti surogatinėmis „2009 metų moters“, Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės skleidžiamomis pseudoteorijomis apie Lietuvoje pažeidžiamas žmogaus teises, advokataujant pabrėžtinai lytinių mažumų pasaulio atstovams, gaunantiems solidžią finansinę paramą iš užsienio bei turintiems stiprų palaikymą ES valdymo struktūrose, tačiau, nežinia kodėl, nė žodžiu neužsimenant ir neginant didžiosios daugumos šalies gyventojų, diskriminuojamų oligarchinės valdžios vykdomos amoralios „diržų veržimo“ politikos, šimtų tūkstančių vargstančių žmonių, netekusių darbo, gyvenančių pusbadžiu iš socialinių pašalpų bei verčiamų tapti emigrantais!..

Ko gero, visu 100 proc. būtų teisi Marija Aušrinė Pavilionienė, teigianti  „Visais laikais visose visuomenėse buvo kuriamos pseudoteorijos (pseudo – gr. pseudos – melas) tam, kad lengviau būtų valdyti žmonių protus ir emocijas, kiršinti visuomenės grupes savo politiniams tikslams pasiekti, išsaugoti valdžią. Šiuolaikinėje visuomenėje patriarchalinio pasaulio tradicijos ir lytiškumo stereotipai pasitelkiami kaip pseudoteorijos žmogaus teisėms ir laisvėms paneigti, gyvenimo tiesai užgožti“ – JEIGU šiuos profesorės žodžius taikytume ne vien tik seksualinių mažumų destruktyvioms ambicijoms tenkinti, siekiant nevaržomai demonstruoti iškreiptą lytinę orientaciją bei gyvenimo būdą, tokioms akcijoms nepritariančius užgauliai apšaukiant homofobais, bet ženkliai platesniame valstybės valdymo ir bendruomenės gyvenimo kontekste.

TAČIAU kažin ar savanaudžių politikų bei valdžios ponų postringavimais nusivylę bendrapiliečiai galėtų toleruoti tokius „metų moters“ pseudoteoretiškus paistalus, nieko bendro neturinčius su gan atšiauria nūdienos realybe vienoje korumpuočiausių šalių visoje ES:  „Vilniaus lytinių mažumų eisena Lietuvai taps demokratijos pažangos šalyje išbandymu: kokie pasirodysime Europai ir pasauliui – kaip barbarai, trokštantys kitokių žmonių kraujo; kaip nacionalistai, teigiantys nacionalinių įstatymų viršenybę prieš ES teisę, kaip tariamo tautinės kultūros pranašumo šlovintojai, kurie nesuvokia, kad aukštinamu tautiškumu yra skleidžiama neapykanta ir smurtas lytinių mažumų atžvilgiu.

Vilniaus lytinių mažumų eisena pirmą kartą Lietuvoje parodys, kad tarp mūsų gyvena kitokie nei dauguma žmonės, kad jie nori būti gerbiami. Kad jie daugiau nenori slėpti savo lytinės tapatybės ir baimintis dėl savo gyvybės. Tikiu, kad į eiseną rinksis visi, kurie gerbia ir gina universaliąsias žmogaus teises“.

Kviesdama Lietuvos gyventojus dalyvauti pabrėžtinai „taikioje“ gėjų manifestacijoje ir tokiu būdu „ginti universaliąsias žmogaus teises“, kažin ar susimąsto gerbiama „socialdemokratė“ Marija Aušrinė Pavilionienė – kokias ir kieno teises gina jos kolegos Seime, visai neseniai gan sėkmingai prastūmę korupcinę amžiaus aferą LEO, o dabar reikalaujantys pirmalaikių Seimo rinkimų, matyt, tikėdamiesi vėl perimti valstybės vairą į savo rankas, kad galėtų ir toliau sėkmingai grobstyti mūsų valstybę?.. Pagaliau, ar šiai politikei iš tiesų  rūpi, kokias ir kieno teises gina visuomenės pasitikėjimą praradusi teisėsauga, kurioje nebaudžiamais dievais jaučiasi nusikaltėlius ir nusikaltimus dangstantys prokurorai – visokie valantinai, betingiai, petrauskai?!..

Kalbant apie demokratijos pažangą šalyje, matyt, vertėtų narsiajai kovotojai su Lietuvos „homofobais“, ginančiai seksualinių mažumų teises, gėjų ir lesbiečių dievinamai parlamentarei Marijai Aušrinei Pavilionienei, bent šiek tiek praplėsti savo amplua, jeigu jai iš tiesų rūpi Lietuvos likimas, ir vaikantis politinių dividendų nekurstyti nesantaikos visuomenėje homoseksualumą propaguojančiomis, „taikiomis“ gėjų eitynėmis Vilniuje, kurioms, kaip žinia, nepritaria didžioji dauguma šalies gyventojų.

P.S. O gal vertėtų homofobų persekiojamiems tolerastams gegužės 8-ąją papasakoti ne tik apie laisvą meilę, bet ir apie tai:

Neapykantos ginklas (Hate Weapons) - spec. tarnybų naudojamas socialinis ginklas, siekiant sukelti neramumus priešo teritorijoje – finansuojama ir skatinama per tarpininkus – bet kokios priešo santvarkai oponuojančios organizacijos ar judėjimai.

Ekonomiškai skurdžiose šalyse naudojami socialiniai arba rasiniai veiksniai, išsivysčiusiose – kiek kitokios priemonės. Pav., net musulmoniškų šalių tarnybos gali slapta finansuoti svetimoj, taip pat musulmoniškoj, bet kito klano valdomoje teritorijoje katalikų bažnyčią, siekiant sukelti riaušes. Rusija gina rusakalbius kitose šalyse, kai tuo tarpu pas save juos areštuotų už panašią veiklą. Kinija skatina savo mafijinius klanus užsienyje ir pan.

Siekiant susilpninti Europos Sąjungą patogiausia manipuliuoti lygybių ir teisių sąvokomis (pačios spec. tarnybų šalys tokių laisvių savo šalyse paprastai nesilaiko), kartu tačiau neakcentuojant pareigos prieš visuomenę.

Homoseksualų judėjimai tam labiausiai tinka krikščioniškose šalyse – netolerancijos atveju sukeliamas visuomenės nepasitenkinimas, tolerancijos atveju silpninamas priešo genetinis potencialas. Tam pasiekti naudojamos įvairios priemonės – plečiama seksualinių mažumų palaikymo propaganda per švietimą, kultūra, TV, madas, skatinamas vyrų moteriškėjimas iš vienos pusės, o kita vertus, toleruojami kalėjimų sekso iškrypimai (oral. ir anal.), nes pedofilijos aukos subrendę dažniausiai tampa homoseksualūs. Taip sumenkinamos tautos – genties – nacijos – išlikimo galimybės.

Istorija turi pakankamai tokių liūdnų valstybingumo išnykimo pavyzdžių (sen. Graikija, Romos imperija), kai, nusilpus tautai, jos vietą užimdavo barbarų gentys, laukinės, tačiau stiprios genetiškai. Kas gali būti suinteresuoti, kad Europa išnyktų arba būtų paklusni ir baili, spręskit patys. Būkim tolerantiški, bet supraskime ir pavojus. Europai reikia ne tik elektroninio-energetinio, bet ir kultūrinio-genetinio saugumo sistemos!..