Toji boba ir kiti…
2010 05 09
Toji boba ir kiti…
Adolfas STRAKŠYS, rašytojas
A.STRAKŠYS
Negaliu atsistebėti, kaip per palyginti trumpą laiką supuvo ir toliau gražiai pūva ką tiktai gimęs ir nespėjęs pasiekti brandaus amžiaus mūsų politinis elitas.
Kai pagalvoji, nieko čia tokio, nes visa, kas gyva, turi supūti ir apsikloti žeme, kad nedvoktų gyviesiems.
Bet yra ir kita šito proceso medalio pusė, kuri negali nekelti nerimo – ar taip gražiai pūdamas mūsų politinis elitas nesupūdys ir Tautos?
Kas tada?
Po mūsų kad ir tvanas?
Tokios mintys sukyla, kai įsijungi radiją ar televizorių ir į tavo galvą ateina gyvenimas, kurį gyvena mūsų elitas, ateina svarbios problemos, kurios turėtų rūpėti visai tautai, nes rūpi elitui – Tautos vedliams į šviesią ateitį.
Kuo jau kelios savaitės peni Tautą mūsų politinis elitas?
Keli štrichai.
Ponas Arūnas Valinskas nutarė atšaukti kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį iš pareigų ir jo vieton pats ėmė stumti savo paties kandidatūrą.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, išgirdusi tokią naujieną, pasakė, kad Arūnas Valinskas negali būti kultūros ministru, ir paaiškino kodėl – jis turi menką visuomenės ir žmonių pasitikėjimą.
Arūną Valinską dar palaiko apie vienas procentas rinkėjų.
Ir šitokį veikėją – į ministrus?
Ponas Valinskas šito, matyt, nežinojo, todėl baisiai įsižeidė, o įsižeidęs šitokią Prezidentės nuomonę pavadino „įskaudintos bobos pozicija“.
Tada įsižeidė Tauta, šitokį pono Valinsko pasakymą išvadino chamiškumu ir pareikalavo, kad ponas Valinskas Prezidentės viešai atsiprašytų.
Ponas Valinskas, žinoma, to nepadarė.
Tada žurnalistija pasiteiravo pačios Prezidentės, kaip ji vertina šitokį Tautos prisikėlimo partijos vadovo poelgį ir kaip turėtų pasielgti pats Arūnas Valinskas ir jo valdančioji dauguma, kurioje visai neseniai ponas Arūnas grojo pirmuoju smuiku.
Į tai Prezidentė atsakė: „Norėčiau pasakyti, kad jokių asmeninių vertinimų būti negali. Esu įsitikinusi, kad tai turi politiškai įvertinti valdančioji dauguma“.
Taigi Valinsko boba įgavo politinį atspalvį.
Išgirdęs tokį Prezidentės paaiškinimą, Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas užklausė lietuvių kalbos žinovų, ką reiškia toji iš Arūno Valinsko burnos išlėkusi boba…
Užklausė ne šiaip sau, o todėl, kad po tos bobos prasmių atskleidimo turėtų prasidėti tam tikros, sakyčiau, nelabai malonios Arūnui Valinskui procedūros, labai panašios į tas, kurias dabar priiminėja jo draugas ir partijos bičiulis Aleksandras Sacharukas…
Tada iš savo kailio išlindo nuogas premjeras Andrius Kubilius ir oriai pareiškė: „Nemanau, kad žmogaus, asmens elgesį turėtų vertinti politinės institucijos politiniame lygyje. Tai jo paties apsisprendimas, kaip kalbėti, kaip elgtis, ir kiekvienas iš mūsų tai galime įvertinti savo asmeniniu požiūriu“.
Tada žurnalistai užgulė Arūną Valinską, reikalaudami paaiškinti Tautai, kodėl jis taip chamiškai pasielgė.
Arūnas Valinskas paaiškino, jog tai buvęs ne koks nors atsitiktinis chamiškumas, o labai rimtas ir apgalvotas pranešimas Tautai, kad mes, taigi Lietuva, toji didvyrių žemė, kaip giedama jos Himne, jau darda į totalitarizmą, kurio dugną pasieksime gal po dviejų metų, o gal ir anksčiau ar vėliau, ir tik tada būsią aišku, ar jis, ponas Valinskas, turėsiąs atsiprašyti tos bobos, ar Tauta turėsianti atsiprašyti jo, Arūno Valinsko, kaipo pranašo, paties Viešpačio atsiųsto iš dangaus į šitą mūsų ašarų pakalnę.
Taigi po dviejų metų turėsime bobišką totalitarizmą arba diktatūrą, jei, žinoma, ponas Algimantas Salamakinas laiku nespės išsiaiškinti, ką reiškia tas baisus lietuvių žodis boba.
O kol toji boba mūsų dar nenuvedė į Arūno Valinsko pranašaujamą bobiškąjį totalitarizmą, imkime ir atidžiau perskaitykime premjero žodžius, kuriais jis gina savo bičiulį Arūną Valinską nuo Algimanto Salamakino komisijos.
Taigi „Nemanau, kad žmogaus, asmens elgesį turėtų vertinti politinės institucijos politiniame lygyje. Tai jo paties apsisprendimas, kaip kalbėti, kaip elgtis, ir kiekvienas iš mūsų tai galime įvertinti savo asmeniniu požiūriu“.
Taigi Seimo narys yra laisvas it paukštis, ir jokia partija ar jos grupė neturi teisės kištis į jo, to paukščio, gyvenimą bei poelgius ir taip toliau.
Tai kaip dabar bus su Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus personalinėmis bylomis? Vertins ar nebevertins Seimas šitų parlamentarų elgesio po šitokio konservatorių vado politinio pareiškimo?
Turėtų nebevertinti, nes kaip kalbėti, kaip elgtis, nusprendžia pats Tautos išrinktas Seimo narys, kurio elgesys neturėtų ir negalėtų būti vertinamas politinės institucijos politiniame lygyje.
Taip mano ne koks nors politikos naujokas, o Seimo statuto žinovas Andrius Kubilius.
Tai gal jau Arūnui Valinskui galioja vieni įstatymai, o Sacharukui su Karaliumi visai kiti?
Apskritai paskutinio meto premjero vieši pareiškimai verčia susimąstyti – ne vien todėl, kad viešoje erdvėje inteligentišką švarką yra pakeitęs į raudoną megztinį.
Intelektualai pastebėjo nerimą keliantį dalyką – iš kultūrinio gyvenimo išstumiama lietuviška knyga, ir išstumiama todėl, kad lietuviška knyga brangi, nes brangi jos leidyba, o leidyba brangi todėl, kad mūsų valdžiukė smarkiai padidino akcizus, kai tuo tarpu Europos Sąjungoje yra valstybių, kuriose akcizai knygoms visiškai panaikinti.
Nes Vakarai supranta – gimtasis žodis yra valstybės pamatas.
Tai reiktų suprasti ir Lietuvos politiniam elitui, kuris jau skęsta globalizacijos liūne.
Andrius Kubilius pasakė griežtą „ne“ akcizo mažinimui – net ir po to, kai šitą problemą iškėlęs viešumon ir negavęs teigiamo atsakymo valdančiosios koalicijos partneris Artūras Zuokas padėjo Seimo nario mandatą ir savo vieton Seime atsiuntė savo žmoną…
Kokią išeitį pasiūlė premjeras?
Tiems, kurie nori skaityti knygas, ponas patarė mokytis užsienio kalbų ir skaityti Vakaruose išleistas knygas, kurios pigesnės nei lietuviškos…
Net ir senutėms, kurios temoka lietuvių kalbą ir iki šiol jos nepamiršo…
Taigi kartu su lietuviška knyga iš Lietuvos stumiama ir lietuvių kalba?
Kitas pavyzdys – ūkinis.
Lietuvoje pats brangiausias benzinas Baltijos valstybėse, ir brangiausias todėl, kad už jį mums dvigubą kailį lupa lenkų valdoma Mažeikių naftos perdirbimo įmonė.
Beje, lupa mums kailį ne tik lenkai – lupa ir Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė, uždėjusi kurui pavyzdinius akcizinius mokesčius.
Kokią išeitį šioj situacijoj siūlo ponas Kubilius?
Siūlo persėsti į elektromobilius, kuriais jau, girdi, važinėja japonai ir nesiskundžia benzino ar dyzelino kainomis…
O kur jie, tie elektromobiliai, kur tos akumuliatorių pakrovimo stotys, pagaliau, kur toji elektra, kurios, elektromobiliams atsiradus, prireiks milijardus kilovatvalandžių, kaip yra paskaičiavę specialistai, kai jau dabar Vilniuje lemputė naktimis uždegta kas ant trečio stulpo…
Tai, be abejo, neturi nieko bendro su Arūno Valinsko pranašaujamu bobiškuoju totalitarizmu – tai jau Andriaus Kubiliaus totalitarizmas.
Bet iš ekonominių lankų grįžkime namo – į Seimą, kuris jau kelinta savaitė negali nuspręsti, kas tai yra Valinskas ir jo boba.
Nori-nenori, o imi ieškoti, ką gero davė Seimui ir Lietuvai tas Arūnas Valinskas – gal jis iš tikrųjų yra politinis deimančiukas, kuris ir pelenuose blizga, bet kurio niekas nepastebi, nes nenori pastebėti?
Prisimenu tik vieną dalyką – jam tapus Seimo pirmininku, Seimo rūmų tualetuose atsirado ženklai, draudžiantys žurnalistams imti interviu iš čia tupinčių parlamentarų…
Tokie pat ženklai buvo iškabinti valgyklose, kavinėse bei restorane – taigi šios visuomeninio maitinimo įstaigos buvo prilygintos tualetams…
Tiesa, buvo ir vienas įvykis, įeisiantis į naujausių laikų Lietuvos istoriją, – ponui Arūnui Valinskui vadovaujant Seimui ir jam pasirašinėjant naktinius įstatymus, trūko geležinė Tautos kantrybė, ir buvo išdaužyti kai kurie Seimo rūmų langai, už kurių sėdėjo opozicija…
Išdaužyti todėl, kad Tauta, susirinkusi į protesto mitingą prieš alinimą, nesulaukė Seimo pirmininko, kuris tuo metu maloniai leido laiką „Stiklių“ restorane…
Po šitų kruvinų įvykių Arūnas Valinskas nutarė kandidatuoti į šalies prezidentus. Ta proga jis pranešė Tautai, kad būti prezidentu jis panoro ne dabar, o dar žiloje vaikystėje…
Bet įgyvendinti vaikystėje gimusios svajonės Arūnui Valinskui sutrukdė į politinę areną išėjusi toji boba, kuria patikėjo Tauta…
Ponas Arūnas nutarė pastatyti tą bobą į vietą. Prezidentės inauguracijos dieną jis viešai pareiškė, kad ministrai – ne bambaliai, kuriuos būtų galima spardyti…
Taigi jis, antras žmogus valstybėje, neleis Prezidentei atleidinėti iš pareigų netikusių ministrų…
Dabar ministrų jis jau nebelygina su bambaliais – lygina su kavos servizu, kurį, girdi, ne bet kam stumdyti…
O toji boba drąsiai stumdo, ir tai veda į neviltį Arūną Valinską, kuris, eidamas į Seimą, puoselėjo kalnus asmeninių vilčių, ir toms viltims, pasirodo, nelemta įsikūnyti.
Nusipirko, sakysime, Nidoje laidotuvių biurą, neplanavo, žinoma, jame pašarvoti savo planų, o norėjo toje vietoje įsitaisyti prašmatnų restoranėlį, bet šito iki šiol nepavyksta padaryti, nors Aplinkos ministerijoje ir pasisodino savą žmogų…
Nes ir savas žmogus, pasirodo, turi savo kailį, kurį įprasta saugoti…
Tada žvilgsnis nukrypo į Kultūros ministro kėdę, ir jau aišku – tos kėdės pasičiupti nepavyks, nes kelią pastojo toji boba…
Daugeliui ji stojo skersai kelio – tiems, kurie tame kelyje nori nusitiesti savo keliuką, kaip iki šiol buvo įprasta…
… Inteligentija, kalbėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, yra tautos smegenys…
O jei jos, tos smegenys, jau pūva arba jau yra supuvusios?
Jos, pasirodo, pūva labai greit – neatlaiko ir vienos Seimo kadencijos…
Ar atlaikys Tauta, kuri dar nėra supuvusi, bet ją nuožmiai pūdo elitas?
Ar atlaikys?
2010 05 14, 21:39
Žinoma, kad atlaikys. Atlaikėm “carą, marą, Staliną, socializmą”, talaikysime supuvusį kapitalizmą su jo supuvusiu politiniu elitu. Manau, kad tie puvėkai net bus naudingi – gerai patręšta Gimtinės žemė bus dar derlingesnė:).