Politikos aktualijos

Seka pasakas berniukas…

Julius VESELKA

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, atsakinėdamas į interpeliantų klausimus, pareiškė, kad jis ir šiandien tiki pasakomis, kad jam pasakos padeda siekti idealų.

Pasakos, sutinku, yra nepamainomas dalykas vaikystėje, nes jos moko mąstyti, vertinti, svajoti – taigi padeda ruoštis pilkai ir negailestingai gyvenimo realybei.

Bet yra labai blogai, kad vyrai neišauga iš vaikiškų kelnaičių net ir tada, kai imasi valdyti valstybės ūkį, kuris, kaip žinoma, nėra vaikiškas barškaliukas.

Ar dabartinės Vyriausybės susisiekimo ministras Eligijus Masiulis pats dar tiki ar tik nori įtikinti žmones patikėti jo sekamomis politinėmis pasakėlėmis arba politiniais pasvaičiojimais?

Prieš atsakydamas į šitą klausimą, pabandysiu paaiškinti tautai, kokias pasakėles yra pamėgęs ponas Eligijus Masiulis ir kokias jis išdėstė Seimo nariams, kurie nėra patenkinti jo darbu ir nori jį pašalvoninti iš tų pareigų.

Pasakėlė Nr. 1:

Seimas klausia: „Kodėl Akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ administracijoje (tiek centre, tiek regionuose) atsiranda nauji darbuotojai iš privačių komercinių bankų?“

Eligijus Masiulis atsako: „Atrenkant darbuotojus… turi būti kreipiamas dėmesys  į asmens kompetenciją, turimą patirtį bei atitikimą Akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ keliamiems reikalavimams.“

Ir taškas!

Nesu girdėjęs pasakos apie ypatingus bankininkų sugebėjimus ir kompetenciją pašto reikaluose, bet tiksliai žinau, kad aukštosios mokyklos neruošia specialistų, apskritai tinkančių bet kokiam darbui – ruošia konkrečių profesijų specialistus.

Tai viena.

O antra: krizė prasidėjo kaip tik nuo bankų.

Vadinasi, bankininkai – universalūs krizių meistrai?

Taigi, pono Eligijaus Masiulio galva, tie, kurie sukėlė finansinę krizę, yra patys kompetentingiausi padarai išvesti „Lietuvos paštą“ į šviesiausią liberalinę ateitį – tai yra į giliausią krizę ir toj krizėj jį parduoti, atsiprašau, – perduoti privatininkams…

Pasakėlė Nr. 2

Tai apie žmones, atėjusius iš privačių komercinių struktūrų į „Lietuvos paštą“, pono Eligijaus Masiulio galva, trokštančius jį padaryti efektyvų, pelningą ir konkurentišką, o paskui, žinoma, jį nusipirkti…

Pirmą kartą girdžiu, kad privatininkai norėtų už privatizuojamą turtą mokėti kuo daugiau.

Pasakėlė Nr. 3

Ta eilinė pasakėlė apie tai, kad Lietuvoje tik privatus kapitalas gali sukurti pasakiškai gražų gyvenimą.

Tai gal sunaikinkime valstybę ir susikurkime Lietuvoje privatų rojų?

Bet kodėl privatininkai, tai yra verslininkai, meta likimo valiai savo privačias įmones ir bėga valdyti valstybinių įmonių ar net pačią valstybę, visomis keturiomis verždamiesi, sakysime, į Seimą?

Ko jie čia nori?

Nuvesti Lietuvos žmogų į šviesų rytojų ar susikurti Seime privatų Seimelį ir jame karaliauti, užuot karaliavę savo privačiame versle, tai yra privačiame savo rojuje, kuris, girdi, turi būti pavyzdys valstybei?

O gal sekti pasakėles Eligijaus Masiulio tipo parlamentarams?

Pasakėlė Nr.4

Klausimėlis Eligijui Masiuliui: „Ar turite duomenų, kiek kainavo Akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ praėjusių metų tarptautinis auditas?“

Atsakymas: „69 tūkstančiai litų“…

Ir išlenda sukta yla iš maišo – iki  praėjusių metų „Lietuvos pašto“ auditą atlikinėdavo privati kontora – Uždaroji akcinė bendrovė „Verus Auditus“. Ir išlenda dar suktesnė yla iš to pačio maišo: „trūksta audito įrodymų ir duomenų dėl ankstesniais metais atlikto audito“.

Tai iš pono Masiulio diktanto, rašyto Seimui.

Tai ką darė šitoji „Verus Auditus“, jei nepaliko jokių savo darbo pėdsakų?

Kam ji tokia buvo reikalinga?

Sukišti šlapiems galams į liepsnojančią krosnį?

Už tokius didelius pinigus?

Ak, tiesa – ir arklys arklio veltui nekaso…

Jeigu tai yra tiesa, tai kodėl turime tikėti, kad Eligijaus Masiulio pakviesti auditoriai sąžiningai ir profesionaliai atliko savo darbą?

Bet grįžkime į politinių pasakų pasaulį.

Pasakėlė Nr.5

Esminis klausimas ponui ministrui: „Gal Akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ visai nereikia restruktūrizuoti, o palikti ją, kaip dabar veikiančią integralią įmonę? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ šiandien dirba pakankamai efektyviai, todėl ardyti jų šiandieninę organizavimo struktūrą nereikia“.

Ministro atsakymas raštu: „Esu įsitikinęs, jog pagrindinę įtaką veiklos rezultatams turėjo laiku priimti Susisiekimo ministerijos ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovybės sprendimai – operatyviai pakoreguoti įmonės planai, sumažintos sąnaudos, sutarta su profsąjungomis dėl atlyginimų sumažinimo, atsisakyta didinti krovinių vežimo tarifus, tuo išsaugant didelę dalį krovinių“.

Taigi ministras lyg ir sutinka, kad „Lietuvos geležinkeliuose“ viskas gerai, bet, pasirodo, kad tai tik politinis manevras, nes ministro galvelėje sušmėžuoja eilinė pasakėlė, ir jis jos visai neslepia: „Negaliu sutikti su tuo, kad „Lietuvos geležinkelių“ praėjusių metų veiklos rezultatus sąlygojo tik dabar galiojanti  įmonės struktūra.“

Pasidžiaugė ir tučtuojau savo džiaugsmą apdergė.

Vadinasi, ponas ministras ir toliau ruošiasi geležinkelius skaldyti ir dalyti. Žinoma, prisidengęs kažkokiomis Europos Sąjungos direktyvomis, nors kaltinti direktyvas, kad jos reikalauja „Lietuvos geležinkelių“ restruktūrizavimo, yra, kukliai pasakius, netiesa – direktyvos, kaip įprasta, priimamos demokratiškai, ir kiekviena valstybė turi teisę prašyti išlygų. Mūsų nelaimė yra ta, kad, kaip Lietuvoje jau įprasta, vyriausybės paprastai neprašo jokių išlygų – šokasi stachanoviškai vykdyti bet kokias direktyvas.

Tam nuosavo proto nereikia.

Bet svetimu protu, sako lietuvių liaudies patarlė, toli nevažiuosi…

Gal ponas Masiulis ir nesiruošia toli važiuoti?

Tai kam tada iš viso važiuoti?

Beje, Europos Sąjungos pareigūnai dabartinei mūsų geležinkelių veiklos organizavimo struktūrai jokių pretenzijų neturi.

Tai mūsų susisiekimo ministrui lyg ylos dūris į šikną. Juk yra daug pinigingų draugų, kurie norėtų atsikąsti kokį geležinkelio gabalą, o iš to, žinoma, didžiulė nauda ne tik tam piniguočiui, bet ir partijai, kuri jam tą geležinkelio gabalą suteikė…

Ir ministras seka pasakėlę apie Jos Prakilnybę Direktyvą…

Lyg nežinotų, kad mes juk matę ne tiktai Direktyvų…

Pasakėlė Nr.6

Ją susisiekimo ministras Eligijus Masiulis porina be jokio paklausimo – kaipo savo atradimą. Tai apie Automobilių kelių direkcijos veiklą. Toji direkcija ne kur nors laukuose, o prie Susisiekimo ministerijos, kuriai vadovauja pats ponas Masiulis. Siaubas: „Ištyrus įvairių kelių asfalto bei skaldos sluoksnių atitikimą projektiniams dydžiams, beveik visais atvejais nustatytas ženklus neatitikimas projektiniams skaldos sluoksnio storiams – nuo 15,85 iki 94,54 proc., neatitikimas projektiniams asfalto sluoksnio storiams – nuo 6,26 iki 35,33 proc.“

Tai atrodo lyg ir akivaizdi dešimtimis milijonų litų matuojama korupcija, kuriai sutramdyti reikėtų imtis griežčiausių priemonių – juk dešimtys milijonų litų kažkur ėmė ir išplaukė iš Lietuvos kelių.

Bet Energetikos ministras pareiškė, kad iš Ignalinos uždarymui skirtų Europos Sąjungos lėšų kažkur jau nuplaukė beveik milijardas eurų!

Taigi esame jau gerai išmokę plaukioti ir kažką pasroviui plukdyti…

Bet, pasirodo, tai tik Arvydo Sekmoko masiuliška pasakėlė – beveik tiek eurų elektrinei uždaryti iš viso teskirta, o Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko vadovas pareiškė, kad su tais pinigais viskas yra gerai.

Tada ponas Sekmokas prikando liežuvį.

Gal iš gėdos, kad apsimelavo?

O gal kuria planus, kaip nuversti to banko vadovą?

Greitai pamatysime.

Bet iš energetinių laukų grįžkime prie Eligijaus Masiulio asfaltuotų vieškelių. Užmečiau ponui kuklų klausimėlį: „Tai privačios ar valstybinės įmonės taip blogai tiesė kelius?“

Atsakymas: „Privačios“.

Kokia būtų logiška išvada?

Kuo skubiau sugriežtinti kelius asfaltuojančių privačių bendrovių kontrolę, nes jos, tiesdamos kelius, masiškai gamina broką.

O geriausia būtų atsisakyti šitų brokdarių darbo.

Bet kas tada asfaltuos kelius?

Pasirodo, Lietuvoje nebėra valstybinės įmonės, kuri asfaltuotų naujus kelius – visi tie darbai atiduoti į privatininkų rankas.

Tad tos rankos ką nori, tą ir daro.

O valstybinės kelių įmonės tik prižiūri ir taiso tuos kelius – tai yra taiso privačių įmonių broką.

Kodėl šitaip? Privatininkas pridergia, o valstybė jam šluosto užpakalį.

Ministras į šitokį klausimą nesugeba arba nenori atsakyti – jis seka pasakėlę apie tai, kad ir kelių priežiūros darbus reikia atiduoti privačioms įmonėms.

Taigi tegu jos apsidergia ir pačios užpakalį nusišluosto?

Taip, girdi, būtų sutaupyta dešimtys milijonų litų…

Greičiausiai tokiu pat būdu, kaip ir asfaltuojant bei tiesiant naujus kelius…

Ir visos tos ministro pasakėlės labai patiko didžiumai mūsų Seimo – toji didžiuma paprašė Eligijų Masiulį sėkmingai tęsti savo pasakų rytmečius ir pasakėlių vakarus.

Eligijus Masiulis – ne kiaulė: jis padėkojo tai Seimo didžiumai už didžiulį pasitikėjimą ir pažadėjo tą pasitikėjimą pateisinti, kaip teisino iki šiolei – ir interpeliacijos valandoj…

O mano pasiūlymai ir pastebėjimai, išklausius šito liberaliojo pasakoriaus pasakėlių, būtų tokie:

1. Negalima skirti ministrais žmonių, kurie niekina valstybinę nuosavybę, kurie siekia visą valstybinį kapitalą privatizuoti. Vadovaujantis jų logika  reikia sunaikinti ir pačią valstybę, nes viskas, kas susiję su valstybe, yra neefektyvu, nenaudinga ir bloga.

2.Ministrais reikia skirti tik tokius specialistus, kurie įsipareigotų saugoti ir gausinti valstybinę nuosavybę, užtikrintų jos efektyvų valdymą, siekiant geriausiai tenkinti viešąjį interesą.

3. Ministrais reikia skirti tokius žmones, kurie pripažintų ir diegtų mišrios ekonomikos modelį, kuriame savo vietą surastų ir privatusis, ir viešasis sektoriai, o privatus sektorius negalėtų lobti viešojo sektoriaus sąskaita.

4.Skirti tik tokius ministrus, kurie gerai supranta, kad modernioje ekonomikoje įmonės sėkmę nulemia ne tiek nuosavybės forma, kiek profesionalumas, kvalifikacija ir doras darbas.

5. Siūlau Prezidentei įsteigti valstybinius apdovanojimus už sėkmingą valstybinių įmonių valdymą – laikas skatinti ir gerbti žmones, dirbančius valstybės labui.

Ekonomikos mokslų daktaras Julius VESELKA yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, priklausantis frakcijai Tvarka ir Teisingumas