Politikos aktualijos

Valstybė valstybėj

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Žmogus nėra paprasta gamybos priemonė, kaip mus visai neseniai mokė, o sudėtinga valstybė, kuri nori būti laisva, nepriklausoma, gerbiama, ori, teisinga ir dora.

Jei norite, žmogus yra valstybė valstybėje, ir tos valstybės galybė priklauso nuo to, kaip tos dvi valstybės tarpusavyje sugyvena.

Taigi žmogus ne akėčios, plūgas, tekinimo staklės, traktorius ar grėblys ir visai ne tai, apie ką bylojo šios dvi poetės Valerijos Valsiūnienės eilutės: „Dulkele būk prie didelio mūro, jeigu akmeniu būt negali“…

Žmogus nenori būti dulkele kad ir prie labai galingo mūro.

Beje, kaip ir valstybės.

Todėl aš dažnai klausiu: „Kiek tavyje, žmogau, yra Tavęs – to didelio, galingo, išmintingo, oraus, kas tau duota ateinant į šitą pasaulį?“

Todėl skaitytojas pasipiktino manimi, kai aš parašiau, jog negerbiu žmogaus su ginklu.

Ginklas nėra žmogaus draugas – žmogus neateina į šitą pasaulį su ginklu.

Į šitą pasaulį jis ateina nuogas kaip teisybė ir suklykia, pamatęs šitą baisų pasaulį, kuriame jis turės gyventi.

Šypsotis jis pradeda vėliau.

Todėl, žiūrėdamas į pirmą kartą sutiktą žmogų, mintyse aš klausiu: „Kiek tavyje yra tavęs, žmogau?”

Žinoma, galima paklausti ir visai kitko – tarkime: „Kiek tavyje yra Andriaus Kubiliaus?“

Kodėl paminiu šitą pavardę?

Dėl visai paprastos priežasties: ponas Kubilius, vertindamas įvykius Garliavoje, pasakė, kad Teismo sprendimai teisinėje valstybėje turi būti besąlygiškai vykdomi.

Andrius Kubilius čia yra visai teisingas.

Tik neteisinėje valstybėje teismo sprendimai nėra vykdomi, todėl turime visą plejadą žmonių, kurie su šūkiu apie teisinę valstybę nori netesinės valstybės.

Juk ir tas pats Andrius Kubilius daro viską, kad nereikėtų vykdyti visai neseniai priimto Konstitucinio Teismo sprendimo dėl pensijų ir kitokių išmokų mažinimo – negirdėti, kad Vyriausybė ar  Seimas ruoštų tų ydingų įstatymų pataisas. Priešingai – jau kalbama, kad ir kitąmet bus apkarpomos algos ir kitokios išmokos, nes iš krizės ponas Andrius Kubilius nori išvesti Lietuvą su euru kišenėje.

O kaip tada su Konstitucinio Teismo sprendimu?

Grūsime jį kuo giliau į stalčių kaip ikirinkiminę programą?

Šitokį nepalankų Vyriausybei sprendimą Konstitucinis Teismas, girdi, padarė keršydamas už teisėjų atlyginimų apkarpymą…

Analogišką Konstitucinio teismo sprendimą Latvijos Vyriausybė sutiko visai kitaip – ji ieško pinigų, kaip atlyginti žmonėms padarytą skriaudą.

Mūsų vyriausybė žmonių nemato – mato tik save. Mūsų vyriausybei visai nesvarbu, kad valstybė kasmet netenka po tokį miestą kaip Šilutė ar Marijampolė, kad emigracijoje klajoja daugiau kaip pusė milijono jaunų lietuvių, kurie svečiose šalyse kuria šeimas, gimdo vaikus, leidžia juos į svetimtaučių mokyklas, taigi kas metai vis toliau ir toliau tolsta nuo Lietuvos, o jų paliktą Lietuvą užkariauja gėjų gaujos, kurios vaikų negimdo – taigi susina Lietuvą, kaip tautą ir valstybę, kuri dar šiame tragiškame mums šimtmetyje gali pasidaryti Lietuva be Lietuvių, apie ką kažkada buvo pasvajojęs Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro Komiteto biuro Lietuvai pirmasis sekretorius Michailas Suslovas…

Bet grįžkime namo, kol juos, tuos savo namus, dar turime…

Taigi išeina, kad teismų sprendimai besąlygiškai turi būti vykdomi, kai jie liečia eilinį Lietuvos pilietį, bet ne jos valdžią ar tos valdžios šulus arba, pagal Valeriją Valsiūnienę, tas dulkeles prie didelio mūro.

Tai patvirtina ir dar vienas įvykis, kuris įvyko šurmuliuojant Kedžių bendraminčiams Garliavoje – Vilniaus pirmasis apylinkės teismas už vairavimą išgėrus Seimo narį Arvydą Vidžiūną nubaudė 1500 litų bauda ir trims mėnesiams atėmė teisę vairuoti bet kokį automobilį.

Už tokį pažeidimą įstatymas numato atimti teisę vairuoti automobilį mažiausiai vienerius metus.

Kodėl konservatoriui tokia juridinė nuolaida? Dėl visai paprastos priežasties – konservatoriai dabar valdžioje, o kai jie  valdžioje, jų žmonės nebaudžiami arba baudžiami tik dėl tautos akių.

Kokiu pagrindu buvo sušvelninta bausmė? Ogi todėl, kad, girdi, ponas Arvydas Vidžiūnas  pripažino padaręs pažeidimą, o automobilis jam reikalingas konservatorių propagandai Lietuvoje – per metus jis tais šventais tikslais nuvažiuojąs iki 50 tūkstančių kilometrų…

Žlugs visa konservatorija, jei ponas Vidžiūnas konservatorių propagandą vežios ne pats sėdėdamas už automobilio vairo…

O kas dėl lengvinančios aplinkybės – kaip tu, žmogau,  neprisipažinsi padaręs pažeidimą, jei alkotesteris rodo, kiek promilių tu nešioji savo skrandyje, o tuo pačiu ir savo galvoje…

Konservatoriai tokiu jų partiją kompromituojančiu teismo sprendimu visai nepasipiktino.

Ir mums belieka kalbėti apie išniekintą teisinę valstybę, apie atsiprašant kovą su korupcija ir telefoninę Temidę, prieš ką teoriškai piestu stoja ir Seimo konservatoriai…

Bet, kaip sakoma, teoriškai – arklys, praktiškai – neatsistoja…

Gerai, kad dar leidžiama apie tai viešai kalbėti.

Ateis laikas, kai nebeleis.

O teisingumas, kažką girdėjau sakant, yra valstybės pamatas…

Kai teisingumas drastiškai paminamas po kojų, valstybės pamatai ima slysti iš po kojų tarsi būtų sumūryti ant lakiojo smėlio…

Kol tas mūsų statinys ant korupcijos pamatų dar nesugriuvo,  paklauskime savęs: „O kiek tavyje yra Seimo Jurgio?“

Turiu galvoje konservatorių frakcijos seniūną Jurgį Razmą.

Beje, galima šitą klausimą perfrazuoti ir kitaip, o būtent: „Kiek Seimo Jurgyje yra Razmos ir kiek Razmoje yra Kubiliaus?“

Šitas guvus žemaitukas, nesurasdamas argumentų, kaip apginti savo viršininko partijoje metinį pranešimą, išsitraukė iš užančio akmenį ir sviedė į socialdemokratų daržą – girdi, ponuliai, ko jūs niekus tauškiate, kritikuodami Andriaus Kubiliaus nuveiktus milžiniškus darbus, jei du tūkstančiais aštuntaisiais, kai jūs buvote valdžioje, šalyje vyko daug daugiau protesto mitingų, nei pirmaisiais Andriaus Kubiliaus valdymo metais.

Argumentas kietas nelyginant kertinis pamatų akmuo.

Bet aš noriu paklausti: „O kas tuos protesto mitingus užpraeitais metais organizavo – ar ne tavo, Jurgi, konservatoriai?“ Paskui galiu paklausti: „O ko tie protestuotojai reikalavo iš socialdemokratų vyriausybės – ar ne besąlygiško atlyginimų didinimo?“

Aš turiu galvoje konservatoriškai nusiteikusius mokytojus, kurie į žygį už algų didinimą buvo sukelti visoje Lietuvoje.  Socialdemokratų valdžia sakė, kad valstybės ižde nėra pinigų, o mitinguotojai aiškino, kad pinigų yra, o jei nėra, tai turi būti.

Tų mitingų avangarde žygiavo konservatoriai ir kitos anuometės opozicinės partijos, tarp jų ir tokios nabagės, kurios ir šiandien opozicijoje, nes jomis tauta nepasitiki, nors ir jos, kaip konservatoriai, žadėjo rinkėjams pieno upes ir dešrų kalnus…

Šiandien ponas Razma kaltina socialdemokratus, kad jie  nepaliko jiems pilnų aruodų.

Iš kur paliks, jei ir jie reikalavo tuos aruodus iššluoti iki dugno.

Socialdemokratai tai ir padarė.

Beje, konservatoriams atėjus į valdžią, mokytojai užmiršo protesto mitingus, nors ir iš jų, mokytojų, konservatorių valdžiukė nurėžė dalį atlyginimų ir kitokių išmokų…

Netgi Telšių mokytojai nebestreikuoja ir neberagina Respublikos mokytojų nemokyti vaikų, neruošti abiturientų brandos atestato egzaminams, kol valdžia nepadidins atlyginimų.

Taigi kiek tavyje, Jurgi, yra Kubiliaus, jei užimi šitokias keistas pozicijas ir net neprisimeni, kad kaip tik dėl Andriaus Kubiliaus politikos pirmą sykį įniršusi tauta išdaužė Seimo rūmų langus?

Tiesa, gali pasidžiaugti, kad išdaužė tuos langus, už kurių sėdi Seimo opozicija – konservatoriams langų įniršusioji minia nedaužė…

Aš jokių partinių pozicijų neturiu, todėl galvoju, kad Lietuva visus dvidešimt nepriklausomybės metų neturėjo šeimininkų, kuriems tikrai būtų rūpėjusi Lietuva.

Kodėl taip sakau? Sakau klausdamas, kokią ekonominę Lietuvą Algirdo Brazausko politinei grupuotei paliko Vytauto Landsbergio komanda, devyniasdešimt antraisiais pati pabėgusi iš Aukščiausiosios Tarybos, nebaigusi kadencijos, nes nebesugaudė sagų savo politinėse kelnėse?

Pateisiu tik vieną skaičių, o būtent: Algirdas Brazauskas iš profesoriaus Vytauto Landsbergio gavo Lietuvą, kurioje infliacija siekė net 1165 procentus…

Kokią Lietuvą dutūkstantaisiais paliko konservatoriai? Išparduotą ir veltui svetimų šalių biznieriams išdalintą Lietuvą, kurios iždas buvo tuščias – pensijos jau vėluodavo po kelias savaites, tuo pačiu, žinoma, ir atlyginimai biudžetiniams darbuotojams.

O kokią Lietuvą socialdemokratai gavo iš Rolando Pakso liberalų ir Artūro Paulausko socialliberalų trapiosios koalicijos, kuriai po dutūkstantųjų metų Seimo rinkimų vykdomąją valdžią buvo pavedęs sudaryti Prezidentas Valdas Adamkus ir kurie prie to valdžios lovio netrukus labai negražiai susipjovė ir išsilakstė, Kūčių vakarą nukapoję pensijas dirbantiems pensininkams…

Taigi konservatoriai pernai tik pakartojo tą skriaudą, kurią buvo padariusi trapioji koalicija ir todėl subyrėjusi į šipulius – taigi užlipo ant to pačio grėblio…

Gaus nuo jo į kaktą ar negaus – nežinau, ir niekas nežino.

Netgi opozicija.

Taigi žmogus kaip valstybė valstybėje. Kiek jame atsakomybės ir jame pačiame, kaip valstybėje, ir jo valstybėje, kurios pilietis jis yra.

Todėl mano klausimas: kiek tavyje yra to nekalto vaiko, kurį  pagimdė prasigėrusi motina, todėl jis buvo atiduotas į kūdikių namus, o po daugybės metų, kai to likimo valiai palikto kūdikio plaukai jau pasidabino žiluma, tas žilas kūdikis ieško tos jį pagimdžiusios motinos ir, suradęs apkabina ją, nes ji – motina, be kurios nebūtų jo…

Ir nuvažiuok tada į Garliavą, kur įniršusi minia atseit neleidžia atiduoti motinai teismo priteistos dukters?

Toji mergytė man atrodo kaip daiktas, su kuriuo kažkam sunku skirtis, kaip daiktas, kurį galima mėtyti iš vienų namų į kitus. Tėvo ji jau nebeturi, kažkas nori, kad nebeturėtų ir motinos, kuriai teismas priteisė dukterį kaip neteisėtai pasisavintą rakandą…

Man atrodo taip, o taip atrodo todėl, kad aš tikrai nežinau (ir, deja, mažai kas žino), kas yra surašyta tose tyrimų bylose, kurių kalnas nemažėja ir, atrodo, dar nemažės. Juk ir teisėjas Bronius Varsackis, kuriam buvo pavesta išspręsti Laimos Stankūnaitės dukters likimą, gavo tik trijų tomų bylą, o iki priimant sprendimą tas bylų skaičius išaugo net iki keturiolikos tomų.

Ir apkaltinti teisėją nesąžiningumu, reikalauti jį atleisti iš pareigų?

Bet nesistebiu – juk gyvename siautėjančios demokratijos sąlygomis, kai viskas galima ne tiktai konservatoriams, bet ir jų draugams…

Ne iš liežuvautojų, o iš spaudos puslapių sužinau, kad „Trečias Drąsiaus Kedžio dukros prievartautojas panašus į Algimantą Valantiną“, o tas Algimantas Valantinas – Generalinis prokuroras.

Paskui sužinau, kad „Dalia Grybauskaitė įstojo į pedofilų klubą“, o ta  Dalia Grybauskaitė –  mūsų Prezidentė. Jos portretukas kartu su Jono Furmonavičiaus ir Andriaus Ūso portretukais – taigi ta pati kompanija, iš kurios vienas jau nušautas, o kitus du, suprask, reikia nušauti…

Dabar sužinau, kad tas trečias Drąsiaus Kedžio dukros prievartautojas nebuvo ir nėra panašus į buvusį Generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, bet gali būti Valstybės saugumo departamento devintosios valdybos viršininkas Aidas Mieželis…

Tekstas iliustruotas Valstybės saugumo generalinio direktoriaus Gedimino Grinos nuotrauka.

Kodėl?

Jei jis neras, kad Aidas Mieželis yra pedofilas, tai bus apšauktas pedofilų globėju ar net pedofilų klubo nariu, kaip mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šitaip (manau, už labai didelius pinigus) kuriamos šiurpios legendos ir visa gerkle rėkiama, kad Lietuva – ne teisinė valstybė…

Gal jau iš tikrųjų taip?

Gal jau reikia klausti, kiek Lietuvoje liko Lietuvos, kiek Lietuvoje dar liko valstybės?