Politikos aktualijos

Rolandas PAKSAS: “Vardan aritmetinių skaičių negalima aukoti Lietuvos žmonių”

Mantas BUTKUS

Šiomis dienomis Vyriausybė vėl prakalbo apie socialinių išmokų mažinimą ir naujus mokesčius Lietuvoje. Pasiklausius Tarptautinio valiuotos fondo atstovų, ketinama apmokestinti automobilius, mažinti motinystės išmokas. Paaiškėjus, kad Estija jau kitais metais gali turėti eurą, Lietuvoje taip pat prasidėjo diskusijos apie jo įvedimo galimybes šalyje.

Apie ekonomikos problemas, Vyriausybės veiksmus ir siekius – pokalbis su partijos Tvarka ir teisingumas pirmininku, Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa” vicepirmininku, Prezidentu Rolandu PAKSU.

Ant ekonominės krizės ir valdžios nemokšiškumo aukuro šalies žmonės jau sudėjo nemažai savo anksčiau turėtų vilčių ir lūkesčių – sumažintos pensijos, motinystės išmokos, atlyginimai. Valdžia didino mokesčius ir akcizus, bet atrodo, tai nepadėjo. Dabar Vyriausybė vėl prakalbo apie mokesčių didinimą ir naujų atsiradimą. Kaip vertinate kelią, kuriuo, ko gero, Lietuvai bus siūloma eiti neilgai trukus?

Kaip šunkelį, kuris toliau veda valstybę ir jos žmones į pelkes. Šiandien kalbėti apie naujų mokesčių įvedimą, kaip per metus gyventojų pajamos sumažėjo mažiausiai trečdaliu – sveiko proto ir elementarios logikos ribose netelpantys siekiai. Žinote, keista, kad valdžioje buvę konservatoriai iš pradžių nesiekė Tarptautinio valiutos fondo konsultacijų ir paramos, bet brangiai, už 7 ar 8 procentus skolinosi, nors tuo metu iš TFV buvo galima gauti paskolą už 3 procentus metinių palūkanų. Gi dabar, fondo atstovams kalbant apie naujus mokesčius, pritariamai linguoja galvomis.

Užkrauti žmonėms naujus mokesčius arba didinti esamus – ne tas kelias, kuriuo reikėtų eiti. Gyvenimas akivaizdžiai parodė, kad konservatorių juo vedama Lietuva jau pasiekė virš 325 tūkstančių bedarbių. Einant tuo šunkeliu, buvo taupoma naikinant darbo vietas, užuot jas kūrus. Buvo kraunama mokesčių našta ir iki absurdo sujaukta mokestinė politika. Buvo sumažintos bedarbio pašalpos visos šitos politikos aukomis tapusiems žmonėms. Ir mums vėl siūloma toliau eiti tokiu keliu.

Kokį siūlote Jūs? Ką siūlo Europos Parlamentas, Specialus finansų ir krizės įveikimo komitetas, kuriame dirbate ir Jūs?

Pirmiausiai reikia pradėti taupyti nuo valstybės institucijų ir jų valdymui skirtų išteklių. Pernai Saulėlydžio komisija kalbėjo apie galimybes šioje srityje per metus sutaupyti apie 3 milijardus litų. Kur tie milijardai? Viešųjų pirkimų sritis – manau, kad joje taip pat slypi fundamentalios galimybės valstybei gerokai racionaliau naudoti pinigus ir čia taip pat galima rasti lėšų. Peržiūrėkime ministerijoms, biudžetinėms įstaigoms skirtus asignavimus mokymams,seminarams, turto įsigijimui. Tegu konservatoriai pažiūri į savo kolegas Anglijoje, kurie atėję į valdžią užsimojo biudžeto deficitą sumažinti kone 6 milijardais svarų – diržai veržiami įvairioms valstybės institucijoms ir jų užmojams, bet ne socialiai labiausiai pažeidžiamiems žmonėms.

Taupymas nėra vaistas nuo visų ligų. Būtina galvoti, kaip uždirbti pinigus. Mūsų pasiūlymas – Vyriausybė turi imtis valstybinės pastatų renovacijos, infrastruktūros objektų statybos, atsigręžti į naudingas iškasenas, glūdinčias Lietuvos gelmėse, įgyvendinti skatinimo ir lengvatų politiką smulkiam ir vidutiniams verslui, kuri skatintų gamybą ir eksportą – tai tik keli iš galimų sprendimų, kurių vertėtų nedelsiant imtis.

Nedarbas šiandien yra svarbiausia Lietuvos problema. Europos Parlamente kalbėjome apie tai, kad ekonomikos kraujas yra smulkios ir vidutinės įmonės. Tokių visoje Europoje yra apie 20 milijonų. Jeigu sudarytume joms sąlygas į darbą priimti bent po vieną žmogų, gerokai pasistūmėtume į priekį sprendžiant nedarbo problemas.

Dar pavasario pradžioje kalbėjau, jog žmonėms atsirastų didesnės galimybės susirasti darbą, jei valstybė finansuotų darbo vietų steigimą ir teiktų dideles lengvatas bedarbius ir ypač jaunimą įdarbinantiems verslininkams. Gaila, kad iš šio pasiūlymo Vyriausybė išgirdo tik paskutinius žodžius ir nustatė šiokias tokias lengvatas jaunimą įdarbinančiam verslui. Atsigavimą gali paskatinti investicijos, eksportas ir vartojimas. Apmaudu, kad pinigai, kuriuos Lietuvos Vyriausybė brangiai skolinasi, išleidžiami ne toms reikmėms.

Ar Lietuva ne per daug skolinasi? Šalies žmonės ekonomikos pagerėjimo prošvaisčių nemato, atvirkščiai, sako, kad laukia dar sunkesnis laikas. Ar neateis toks metas, kai valstybė tiesiog nepajėgs tų skolų atiduoti?

Nuo konservatorių valdymo pradžios 2008 metų rudenį valstybės užsienio skola nuo 11 milijardų išaugo iki 23 milijardų litų. Kartu su vidaus skola Lietuva šiandien jau skolinga daugiau kaip 31 milijardą litų. Tai iš tiesų įspūdingi skaičiai.

Skolintis nėra blogai. Blogai yra skolintis brangiai ir pasiskolintus pinigus paprasčiausiai išleisti biudžeto skylėms užkamšyti. Šį Vyriausybė daro būtent tai. A. Kubiliaus, kitų ministrų linksėjimas galvomis, klausantis Tarptautinio valiuotos fondo atstovų siūlymų įvesti Lietuvoje naujus mokesčius ir mažinti motinystės pašalpas aiškiai iliustruoja, kad konservatoriai iki šiol negalėjo ir toliau negali Lietuvai pasiūlyti jokios ekonominės programos, jokių protingų ir racionalių veiksmų, kurie vestų šalies ūkį iš krizės, o jos žmones – iš skurdo.

Atrodo, kad šios Vyriausybės tikslas kitas – bet kuria kainą pasiekti, kad artimiausiu metu Lietuva galėtų įsivesti eurą. Ar, Jūsų nuomone, būtina taip skubėti?

Vardan siekiamybės kuo greičiau įvesti eurą negalima aukoti šalies žmonių gerovės, jų vilčių ir lūkesčių. Juolab dabar, kai dėl euro kaip vieningos Europos valiutos kyla įvairių diskusijų ir žmonių nuotaikos keičiasi. Dėl euro įvedimo neskuba mūsų kaimynė Lenkija, taip pat ir Čekija, remiantis naujausių apklausų duomenimis, didelio entuziazmo nerodo ir Lietuvos žmonės.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje šiandien yra gerokai svarbesnių problemų negu rūpestis dėl euro įvedimo, tam numatant konkrečią datą – 2012, 2013 ar 2014 metus. Žinoma, galima bandyti aritmetiškai subalansuoti biudžeto deficitą iki reikalaujamų kriterijų euro įvedimui, (kaip suprantu, Vyriausybė ir valdančioji dauguma būtent to ir siekia), bet tai per brangi kaina, kurią turėtų sumokėti visi šalies žmonės. Juolab, kad visa Europa nebesilaiko euro įvedimui būtinų Mastrichto kriterijų.

Pakartosiu tai, ką ne kartą esu sakęs – dėl valstybei svarbių klausimų žmonės turėtų apsispręsti referendume. Nacionalinės valiutos atsisakymas ir euro įvedimas, manau, yra būtent ypatingos svarbos klausimas ir jį reikėtų spręsti būtent referendume.

Ačiū už pokalbį.

Informacija parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir demokratijos Europa“