Politikos aktualijos

Balsai tyruose…

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Ne vienas Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis šiandien su širdgėla atsidūsta: – Ne už tokią Lietuvą kovojome…

Yra balsų, kurie prieš tokį nusivylimą, yra balsų, kurie tam posakiui pritaria.

Net kuriasi judėjimas „Kitokia Lietuva“.

Tai už kokią Lietuvą buvo kovota?

Norint atsakyti į šitą klausimą, reiktų grįžti prie šaknų.

Tos šaknys – Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, kuriame buvo nubrėžtos Lietuvos ateities gairės. Praėjus dvidešimčiai metų nuo minėto istorinio suvažiavimo, jo dalyviai kažkodėl nebuvo sukviesti į Vilniaus sporto rūmus pasikalbėti apie tai, kaip pavyko įgyvendinti šito Tautos forumo nutarimus, kas liko užmarštyje, kur suklupome ar buvome istorinių aplinkybių suklupdyti.

Aš nuodugniai išnagrinėjau suvažiavimo nutarimus ir visą jo medžiagą, kuri viešai paskelbta – kai kas yra ir nepaskelbta, taigi nucenzūruota, ir tai, kas nucenzūruota, galima užtikti tik anų metų spaudoje.

Per dvi suvažiavimo dienas pasakyta daug įsimintinų kalbų, iškelta daugybė idėjų, kurios taip ir liko idėjomis, būta daug euforijos, politinių pasvaičiojimų, nepamatuotų užmojų, tačiau mažoka susimąstymo, kas bus iš tikrųjų, kai imsime patys tvarkyti savo ūkį ir savo gyvenimą. Kalbų apie sunkumus, kuriuos turės įveikti nepriklausoma valstybė, net nebuvo, nes apskritai šita nepriklausoma valstybe nedaug kas tikėjo – mąstė apie suverenitetą valstybę sudėtyje.

Man įsiminė kauniškio Algirdo PATACKO kalba. Joje nėra patoso. Yra susimąstymas. Tas autoriaus susimąstymas verčia susimąstyti ir šiandien ir ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tai, dėl ko ragino susimąstyti, ėmė ir nutiko Lietuvoje.

Kokiais žodžiais Algirdas PATACKAS kreipėsi į suvažiavimo delegatus ir apskritai į Lietuva?

Štai ši savo apimtimi palyginti trumpa, bet savo mintimis labai gili kalba, kurią leidžiu sau pacituoti ištisai, manydamas, kad skaitytojui bus įdomu:

„Tekstas, kurį norėčiau perskaityti, pavadintas „Neišduokime“. Jį reiktų suprasti, kaip Sąjūdžio savikritiką, kaip perspėjimą ateičiai, nors kai kam jis gali atrodyti ir per ankstyvas. Tačiau, mūsų nuomone, esame pakankamai subrendę, kad būtume savikritiški.

Dar 1938-aisiais, kuriuos galime pavadinti Lietuvos Respublikos išorinio klestėjimo metais, filosofas Stasys ŠALKAUSKIS nerimavo, kad Lietuva praras iškovotą laisvę, jeigu ir toliau šitaip gyvens, jei dvasinis lietuvių tautos gyvenimas nebus gaivinamas gyvąja dvasia. Tačiau šis kvietimas į gyvosios dvasios sąjūdį labai nedaugelio buvo išgirstas. Jis liko balsas tyruose. Lietuvių inteligentija buržuazėjo, dvasininkija klerikalėjo, o ponios karininkienės tautinį drabužį nugyveno iki saloninio. Tuo tarpu iš Rytų lediniais liežuviais jau šliaužė Sibiro šaltis, iš Vakarų jau grūmojo būsimojo „Drang nach Osten“ aidas.

Stasio ŠALKAUSKIO žodžiai buvo pranašiški – Lietuva laisvę prarado.

Mes norėtume laisvę atgauti, tačiau pradedame ne nuo to, nuo ko reikėtų – pirmiausia turėtume vaduotis iš savo nuodėmių. Kitaip mūsų laisvės kova vis labiau kryps į nuogą politinę. Iš Sąjūdžio programų jau dingsta pažadai etines ir humanistines vertybes laikyti pirm visko. Vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Ši fizinė kova gresia, kad mūsų dėmesys nukryps nuo pagrindinio priešo – nuo mūsų pačių dvasinio skurdo, nuo blogio mumyse. Ši kova gresia atsisukti prieš žmones – ateistus, okupantus, kitataučius, kitamanius. Šioje kovoje vis labiau bus nenorima priešininko paleisti, leisti jam išsigelbėti atgailaujant, bet siekiama nugalėti, paminti, kaip darė kryžiuočiai su mūsų protėviais, mūsų laisvė virs nelaisve kitiems, meilė Tėvynei virs neapykanta svetimiems, o dora bus tai, kas man šiuo metu patinka. Kova dėl laisvės gali virsti politine kova dėl valdžios. (Plojimai.)

Atsiranda, gausėja grėsmingų ženklų. Vienas tokių – tai pirmasis AIDS susirgimas Lietuvoje, užregistruotas rugsėjo mėnesį Klaipėdoje. Tai apokaliptinis ženklas. Ką daryti, kaip gelbėtis?

Dora ir laisvė – neatsiejamos: be pirmosios nėra ir antrosios. Sukeisti šias sąvokas – tai padaryti mirtiną neatleidžiamą klaidą. Tai ypač liečia lietuvius kaip etinės kultūros žmones, todėl Sąjūdis turėtų neužmiršti dvasingumo, nenuvertinti jo empiriniais šūkiais ir akimirksninėmis naudomis. Sąjūdininkas – tai visų pirma žmogus, atliekantis brachmano (brachmanas Indijoje – dvasininkas, aukščiausios kastos atstovas, – A.S.) priedermes, nesvarbu, kokia jo profesija, amžius ar pasaulėjauta. To mus moko praeities šviesuoliai, tokie kaip KUDIRKA, ŠALKAUSKIS ir VYDŪNAS. Neišduokime jų. (Audringi plojimai)

Sąjūdžio programos projekte etikos klausimai beveik neliesti. Revoliucijų sąvade doros dalyviai aptarti tik prabėgomis, kaip pavieniai atvejai, nesuformuluota principinė nuostata. Jei teigiame, kad Sąjūdis – tai moralinė jėga, ši nuostata būtina.

Kauno iniciatyvinė grupė pamėgino ją suformuluoti. Sąjūdžio principinė nuostata doros klausimu:

Pirma. Nėra laisvės be doros. Tik dora suteikia teisę kovai dėl laisvės.

Antra. Tautinis atgimimas nesuderinamas su palaidumu ir doros nuolaidomis.

Trečia. Irstant tradicinei moralei, paremtai papročiais, didėja asmeninės atsakomybės, laisvo moralinio apsisprendimo našta.

Ketvirta. Gėrio siekimas tebūnie mūsų įnašas ir auka atgimimui.

Penkta. Mūsų atrama – senoji, unikali, baltiškoji doros kultūra bei istoriškai paveldėtos krikščioniškosios vertybės. Todėl nėra nei istorinio, nei pasaulėžiūrinio pagrindo betaučiam liberalizmui moralės srityje. (Karšti plojimai.)“

Kaip matome, kalbai suvažiavimas vieningai pritarė, ir manau, jei ši kalba šiandien būtų perskaityta panašiame forume, irgi būtų palydėta audringais plojimais.

O gal ir mirtina tyla?

Tos kalbos autorius ir šiandien pasirašytų po kiekvienu jos žodžiu, o pasirašęs gailiai atsidustų – kur ėjome, ir kur nuėjome…

Žvilgtelėkime į keletą problemų, kurios keliamos kalboje.

Autoriaus tezė: „Dora ir laisvė – neatsiejamos: be pirmosios nėra ir antrosios.“

Taigi laisvė negali būti nedora arba – laisvę negali lydėti nedora.Taigi negali būti nedoros laisvės. „ Mūsų atrama – senoji, unikali, baltiškoji doros kultūra bei istoriškai paveldėtos krikščioniškosios vertybės“, – pabrėžia autorius.

Kur toji atrama šiandien? Ar ji dar stovi it ąžuolas? O jei jau paguldyta, tai kas ją, tą atramą, taigi tą milžiną ąžuolą, paguldė, norėdamas sukapoti jį į gabalėlius?

Prisiminkime visai neseną įvykį – gėjų eiseną Vilniaus gatvėmis, kurį sankcionavo ir tėviškai globojo (ir tebegloboja) konservatoriai ir laimino Briuselis su visa savo propagandine mašina.

Tą dieną tautiškuosius homoseksualus gynė daug didesnis policininkų būrys, nei buvo pačių gėjų. Taigi tų eitynių tikslas ne toks jau nekaltas – gausinti gėjų gretas Lietuvoje. Tam žygiui skirtos didžiulės lėšos – panašiai kaip Europinei invazijai Baltarusijoje. O už pinigus nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir visame moderniajame pasaulyje, viskas perkama ir viskas parduodama – ne tik žemė, bet ir tautiškumas, ir tradicijos, ir tautos orumas, ir protėvių dvasia.

Viso to mes labai lengvai atsisakome, o jei neatsisakome, tai mus verčia viso to atsisakyti. Į gėjų eitynes atvažiavusi Švedijos Europos reikalų ministrė Brigitta OHLSON skaudžiai atsiduso: „Lietuvoje homoseksualumas tebėra tabu, nors Lietuva į Europos Sąjungą įstojo prieš ketverius metus“.

Taigi stojant į Europos Sąjungą sutikome plėsti gėjų judėjimą kaip ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?

Kaip paskutiniai glušai prieš laiką uždarėme Ignalinos atominę elektrinę ir dabar turime pačią brangiausią elektrą Baltijos šalyse, nes to iš mūsų reikalavo Briuselis, o dabar išleidome į gatves homoseksualus, gindami juos nuo Tautos lazdomis ir ašarinėmis dujomis nelyginant kažkokius didvyrius, nors sveikoji tautos dalis tyliai skanduoja Kristijono DONELAIČIO „Metų“ parafrazę:

Jei kur būrą pamatęs su spragilu šikną bekrapštant

Krauk į veizolus jam sparčiai, kad dantys braškėtų…

Bet už tokias mintis aš būsiu šiauliškių gatvės politikų apšauktas bolševiku, nes bolševikmečiu gėjai ir kitokie iškrypėliai nebuvo palaikomi – kaip ir narkomanai, seksomanai ir kitokie nenormalūs dvikojai padarai.

Buvo patikėta, kad, iškovojus nepriklausomybę, Lietuva prablaivės.  Bet atsitiko priešingai. Vos iškovojus nepriklausomybę, Kryžių kalne buvo nuverstas kryžius Michailui GORBAČIOVUI, kaipo aršiam kovotojui su girtavimu, o visos degtinės ir vyno parduotuvės pradėjo dirbti ištisą parą, o konservatoriaus Jurgio RAZMOS iniciatyva spirituoti gėrimai pradėti pardavinėti netgi degalinėse…

Kodėl šitaip skatinamas girtavimas Lietuvoje?

Dėl visai paprastos priežasties – neblaivią tautą lengviau valdyti, nes girtas žmogus yra nemąstantis žmogus, o mąstantis žmogus valdžiai yra pavojingas. Gerdamas žmogus pamiršta visas problemas, pagiriodamas – irgi, todėl valdžia yra suinteresuota tautos girdymu ir nugirdymu.

Juk ir Tarybų valdžia visoje toje didžiulėje teritorijoje, kuri apėmė šeštadalį pasaulio, žlugo visai ne dėl to, kad šitokį tikslą turėjo Michailas Gorbačiovas ir Vytautas LANDSBERGIS, o dėl to, kad išblaivinta šalis pradėjo mąstyti apie gyvenimą, kuris jį supa…

Mums reali kova su girtavimu gal nepriimtina ir todėl, kad ją pradėjo šiandienis Rusijos prezidentas, pašaukęs į šitą žūtbūtinę kovą visą tautą, nes prieita riba – vidutiniškai vienam gyventojui Rusijoje jau per metus išgeriama kiek daugiau nei 19 litrų gryno spirito, o tauta pradeda išsigimti, ai vienam šalies gyventojui tenka daugiau kaip 8 litrai gryno spirito.

Mes jau seniai esame peržengę šitą ribą ir tapome daugiausiai gerianti šalis Europos Sąjungoje.

Šituos savo juodus pamąstymus noriu užbaigti prieš daugelį metų Alano DALESO sukurtos socializmo sunaikinimo programos tezėmis:

„Literatūra, teatrai, menas – visi vaizduos ir šlovins pačius žemiausius žmogaus jausmus. Mes visokeriopai remsime ir kelsime vadinamuosius menininkus,  kurie diegs ir grūs į žmonių sąmonę sekso, prievartos, sadizmo, išdavystės kultą – žodžiu, visokį nedorovingumą…

Valstybės valdyme mes sukursime chaosą ir netvarką. Mes nepastebimai, bet aktyviai ir nuolat skatinsime valdininkų nemokšiškumą, kyšininkus, neprincipingumą…

Sąžiningumas ir padorumas bus išjuokiamas…

Nacionalizmas ir tautų nesantaika, visų pirma priešiškumas rusų tautai , – visa tai sužydės ryškiausiomis spalvomis…

Ir tik nedaugelis suvoks ir supras, kas vyksta. Bet šitokius žmones mes pastatysime į nepakeliamas sąlygas, paversime pajuokai, surasime būdus juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis…

Rausime dvasines šaknis, išniekinsime ir naikinsime dvasinės dorovės pagrindus…

Svarbiausia – jaunimas, pūdysime, tvirkinsime, tirpinsime jį. Mes paversime juos cinikais, niekadėjais, kosmopolitais“…

Ar atsilaikysime prieš tai?

Ar dorų žmonių mintys bus tik šauksmas tyrų tyruose?