Politikos aktualijos

Šeštadienio esė

Okupacija ir genocidas oligarchinėje valstybėje – NEĮVEIKIAMI?..

Juozas IVANAUSKAS

„Kur baigiasi vienatvė, tenai prekyvietės pradžia, o kur prekyvietės pradžia, ten ir vaidintojų didžiųjų triukšmas pasigirsta, ten ir nuodingų musių zyzimas.

Pasaulyje net ir geriausieji dalykai iš tikro nieko dar nereiškia be vieno to, kuris juos scenoje pateikia: juos vyrais dideliais vadina liaudis, tuos pateikėjus.“ — F.Nietzche. „Štai taip Zaratustra kalbėjo“

„Visų pirma, reikėtų konstatuoti tai, ko negali pasakyti nei Prezidentė, nei premjeras, kad pagrindinius valstybės bruožus mūsų šalis jau yra praradusi. Lietuvos valstybė tapo stambių korporacijų valios įgyvendintoja, kitaip sakant, mūsų politikai nuolankiai paklūsta stambių korporacijų įgeidžiams… Iš tikrųjų, Judėjimui išsilaikyti Lietuvoje yra labai sunku. Mūsų šalyje negali išsilaikyti nepriklausomos profsąjungos, bet gali išsilaikyti tik tokios organizacijos, kurios tarnauja valdžiai… Valdžios atstovai bei politikai deda visas pastangas, kad Lietuvoje nesusikurtų pilietinė visuomenė, kad čia nebūtų savarankiškų, nepaperkamų nevyriausybinių organizacijų. Tas darbas dirbamas labai stipriai, pajungiant visas įmanomas priemones, pinigus, viešąją ir slaptąją nuomones, skleidžiant melą, apkalbas. Kaip buvo daroma sovietiniais laikais, taip ir dabar, absoliučiai jokio skirtumo čia nėra! Šiam tikslui naudojamos saugumo specialios tarnybos, viešos žiniasklaidos priemonės, pinigai, pareigos, papirkinėjimai, kad tik nesusikurtų kažkas oponuojančio veikiančiai oligarchinei sistemai. Kaip kažkada sovietiniais laikais, tiktai su valdžia susijusios organizacijos turi teisę egzistuoti, jos yra dosniai remiamos.“ –  teisininkas Kęstutis Čilinskas

Tiesą sakant, principingų, idėjiškų žmonių, dar puoselėjančių viltis ir matančių prasmę priešintis 2K politinei-oligarchinei sistemai, paliko mažuma Lietuvoje. Bene geriausi protai, ištisos šeimos, kūrybinė inteligentija – šimtai tūkstančių žmonių, nesugebėjusių arba nepanorusių prisitaikyti prie korupcinės sistemos žaidimo taisyklių, apleido šalį, išsisklaidė po margąjį pasaulį, papildė emigrantų kolonijas JAV bei civilizuotose Europos šalyse.

Na, o čia likusieji, suskaldyti, supriešinti tautiečiai, regis, tegali tik pasvajoti apie antioligarchinį Sąjūdį. Kilniomis idėjomis, dorais ketinimais  grindžiami žmonių sambūriai, jų pasiaukojantys darbai Lietuvai bei ryžtas priešintis valdžioje esančių partinių funkcionierių savivalei, savaime suprantama, nesusilaukia nei oligarchinės valdžios palaikymo, nei pritarimo. Atvirkščiai, bent kiek pažangesnės, realių permainų siekiančios piliečių iniciatyvos blokuojamos, kadangi gyvename teisinio nihilizmo, aršios, ideologinės propagandos, netiesos sakymo, totalaus melo valstybėje, kur pagrindiniai žiniasklaidos kanalai, spaudiniai, leidiniai bei gausus būrys etatinių darbuotojų, susirūpinusių savo išlikimu, o ne žurnalistikos misija – ginti viešąjį interesą, pateikti objektyvią, visapusišką informaciją, atlieka paklusnios tarnaitės arba, tiesiog, parsiduodančios kekšės vaidmenį. Parsiduodantys, bijantys netekti darbo, bestuburiai  žurnalistai, besivaikantys pigių, vienadienių sensacijų, pedantiškai gvildenantys Lovio  partijų bei valdančiųjų-turtingųjų klanams nepavojingas temas, įsigudrina laiku prikasti liežuvį, idant įtiktų tiems, kas „užsako muziką“. Kokią sritį bepaimtume, bemaž visose valstybinėse institucijose, kurių priedermė ginti paprastą žmogų, klesti konformizmas, prisitaikėliškumas, pakantumas visuotinai įteisintoms niekšybėms.

Pesimistine retorika persmelktas Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas, birželio 8 dieną perskaitytas Seime: „Dvidešimt pirmaisiais Nepriklausomybės metais vien geri norai ir ketinimai – nebepadeda. Optimizmo ir kantrybės ištekliai senka. Tikėjimas silpsta. Grimztame į nusivylimą ir nepasitikėjimą – politika, valdžios institucijomis, savimi ir savo valstybe. O iš čia – jau tik žingsnis į bejėgiškumą ir sąstingį. Būtent todėl esu įsitikinusi: priėjome tašką, kur nebepakanka dar vieno eilinio padėties konstatavimo, priminimo apie sunkumus, pasikritikavimų ar akademinių pamąstymų apie bendrą atsakomybę. Priėjome tašką, kuriame reikia esminio lūžio. Lietuva jau subrendo permainoms. Pakviesiu įkvėpti pilietinės valios ir politinės drąsos. Ir pripažinti: įstrigome, nes – praradome kryptį. Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. PAMIRŠOME ŽMOGŲ. Šią pirmapradę vertybę užgožė kraštutinis ekonomizmas, įsivyravęs visuose lygmenyse…“, – geriausiu atveju, nuskambėjo lyg šauksmas tyruose, deja, taip ir netapęs impulsu realioms permainoms šioje melo karalystėje!..

Ir kas gi nežino, kad Lietuvai jau seniai, vos atkūrus nepriklausomybę, buvo būtinos  esminės permainoms, būtinas poslinkis iš totalaus konformistinio melo į socialinį teisingumą ir tiesos sakymą. Ilgai lauktos permainos, lyg dykumoje tolstantis miražas, o to „esminio lūžio“, kaip nėra, taip nėra!.. Užtai yra apgaulingos, dosniai finansuojamos viešųjų ryšių akcijos, ideologinės propagandos keliama masinė psichozė, nuolat kurstoma ekskomunistų, liberalcentristų, na ir žinoma, prolandsberginės valdančiųjų klikos, kiekvieną proga įkyriai postringaujančios,  lyg seno gramofono užstrigusi plokštelė, apie praeito šimtmečio sovietinę okupaciją ir genocidą. Akivaizdu, kad taip daroma tyčia,  sąmoningai, siekiant dar labiau sukiršinti žmones, užaštrinti santykius su Rytų kaimynais, nukreipti visuomenės dėmesį nuo šio laikmečio aktualių vidaus problemų, nuo čia klestinčios stambaus masto korupcijos bei protekcionizmo. Nejau tokiu nevykusiu būdu bandoma pridengti nūdienos „patriotų“ nusikaltimus ir kėslus? Kubiliaus „taupymo diržais“ veržiama bendruomenė negali pasipriešinti oligarchinės imperijos vykdomam genocidui, nors ir matome, kaip vidury baltos dienos žlugdoma demokratinė, teisinė valstybė, restitucine „LEO“ sutartimi įkeista „Maximos“ oligarchų naudai!..

Pažymint Lietuvos okupacijos 70-ties metų jubiliejų, niekas iš aukštų tribūnų net neužsiminė apie 21 amžiaus lietuvių tautos genocido apraiškas, bet vietoj to, europarlamentaras, Sąjūdžio garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis vaizdžiai paaiškino: „su Lietuva sovietai žaidė kaip katinas kraujuotais nagais su pelyte“, primindamas, kad sovietinė okupacija buvo visų mūsų nelaimių pagrindas: „Septyniasdešimt metų reikėjo, kad grįžtume į tą baisiausią, žiauriausią dieną ir jos tinkamą paminėjimą. Dažniausia vis minėdavome kitas nelaimes, dideles, skaudžias: kruvinas tremčių netektis, valstybės naikinimą, egzekucijas – ką tik nori, bet visko pagrindas yra pirmoji didžioji nelaimė, nelaimių nelaimė – tai, kas įvyko prieš 70 metų birželio 15-ąją”.

Kaip ir galima buvo tikėtis, po tokios stulbinančios politikos Tartiufo kalbos Seimas prabalsavo už  konservatorės-krikdemės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės parengtas Baudžiamojo kodekso pataisas: „Pritarimas SSRS ar Vokietijos nacių įvykdytai Lietuvos okupacijai, užgaulus arba įžeidžiamas šių režimų nusikaltimų menkinimas arba neigimas nuo šiol grės bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki 2 metų“.

Tarytum, tai kas šiandien daroma savųjų „patriotų“ rankomis, nėra nei taip svarbu, nei reikšminga, lyginant su sovietų arba nacių vykdytomis represijomis!.. Betgi, dvasine, moraline prasme, tai kur kas baisiau, niekšiškiau – šitaip paniekinti, sutrypti šviesiausias Tautos viltis, po 50 metų pertraukos pagaliau atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje!.. Ko gero, ciniškiausia yra tai, kad ambicingi garbėtroškos, savanaudžiai karjeristai, nepripažįstantys savųjų niekšybių bei nusikaltimų Tautai ir valstybei, be jokios sąžinės graužaties dar drįsta moralizuoti ir kaltinti kitus. Ideologine prasme, tiek landsbergizmas, tiek stalinizmas, tai vis ta pati velnio sėkla!.. 

Matyt, ne veltui šviesios atminties politkalinys-mirtininkas Liudas Dambrauskas savo paskutinėje knygoje „Išeinančiojo mintys“ tiek daug dėmesio paskyrė pono Vytauto Landsbergio personai ir jo pasėtam užkratui – landbergizmo virusui Lietuvoje:  “Galbūt daug kam atrodys, kad aš per daug sureikšminu Vytauto Landsbergio asmenybę. Per daug giliai jis įsiskverbė į mūsų istoriją. Jį apeiti būtų nusižengimas. Kiek Vytautas Landsbergis atnešė Lietuvai žalos, manau, gerą dešimtmetį lietuviai minės. Juolab Vytauto Landsbergio epochai dėti tašką dar per anksti. Ši asmenybė, net nebūdama aktyvioje politikoje, vargu ar sugebės nekenkti Lietuvai. Man regis, tartiufiška, klastinga pati jo prigimtis… Žinoma, kiek Vytautas Landsbergis konkrečiai yra pakenkęs Lietuvai, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandien jo “patriotinė” veikla, persunkta vaidybinės “neapykantos” KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio “tėviški” įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką mūsų valstybei ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Vytautas Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu. Savo kritikus laiko Rusijos agentais ir dabartinės nepriklausomybės priešais. Kartais jo neapykanta savo kritikams peržengia visas politinės tolerancijos ribas, tampa patologine, o jo šalininkams sukelia patriotinę ekstazę. Kas gali tuomet išdrįsti suabejoti Vytauto Landsbergio patriotizmu ir pasiaukojimu tarnauti Lietuvai?

Tik gaila, kad jo šalininkai visiškai nesuvokia, kokiai Lietuvai Vytautas Landsbergis tarnauja. Landsbergio Lietuva – ne ta, už kurią Lietuvos partizanai savo gyvybę paaukojo. Landsbergio Lietuva yra pasityčiojimas iš rezistentų. Jo Lietuva yra įteisinto valstybinio banditizmo, bedarbių, skurdžių, savižudžių Lietuva!..

Manyčiau, didžiausia šiandienė tautos nelaimė – augantis nusivylimas nepriklausomybe – valstybingumu. Nusikalstamos politinės grupuotės, prasiskverbusios į valdžios struktūras, praktiškai pensininkų socialines problemas patikėjo spręsti juodosios mafijos malonei, kuri iki šiol rūpinasi ne krašto gerove, o Lietuvos turtų išpardavimu ir, žengę žingsnį per  Kovo  11-tos valstybingumo atkūrimą į pasipelnijimą ir turtų grobstymą, tęsia savo juodąjį darbą. Šalia oficialiosios valdžios, kurioje praktiškai atvirai vyrauja savanaudžių klanas, grobuonišką veiklą įteisinęs įstatymais bei pasakiškais atlyginimais, egzistuoja kita valdžia – šešėlinė, vadinama juodąją mafija, kuri lyg už įstatymų ribų, tačiau savo šaknimis giliai prasiskverbusi į valstybės valdymo struktūras“.

Politkalinio Liudo Dambrausko artimas bendražygis Stasys Stungurys savo knygoje “Rūškano laiko godos” apmąstydamas pastarąjį laikotarpį nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, irgi, netrykšta optimizmu:

“Mūsų išgyvenamas laikmetis, ko gero, yra vienas iš skurdžiausių naujosios istorijos tarpsnių, nes jis pakirto patriotizmo šaknis, jis devalvavo dvasines vertybes, kurių nepajėgė sunaikinti okupacija…

Nors ir labai nemalonu, turime konstatuoti skaudų faktą – šiandien esame labiau susiskaldę nei okupacijos metais. Mes nesitikėjome greitai sulaukti laisvos, nepriklausomos Lietuvos, nes KGB buvo gudrus ir žiaurus priešas, nesilaikantis jokios etikos, mes tik siekėme kuo ilgiau išsilaikyti toje nelygioje kovoje ir neleisti užgesti laisvės vilčiai. Tačiau mes tikėjome laisvės idealų nenugalimumu ir tuo, kad tautoje rasis naujų jėgų, kurios tęs mūsų kovą. Mes nesvajojome apie jokius valdžios postus, nes tuo metu tokios svajonės būtų buvusios daugiau negu naivios. Mes pasikliovėme tautos ištverme sunkiame ir ilgame kelyje į laisvę ir niekad neužgesusia viltimi, kad vėlesnėms kartoms vis dėlto nušvis laisvės rytas. Istorija mums buvo tiek palanki, kad leido sulaukti laisvės aušros…”

Bet gal dar nedėkime taško, tegul klausimas palieka atviras: okupacija ir genocidas oligarchinėje valstybėje – NEĮVEIKIAMI?.. Tik sutelktai, bendromis pastangomis ieškodami į jį atsakymo, vargais-negalais, mes pajudėsime iš mirties taško, kol pagaliau iš tikrųjų įvyks tas „esmingasis lūžis“, kurio Lietuvai linki Prezidentė!..