Politikos aktualijos

Atjojo kariūnai – nušovė Brazauską…

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Lietuva palaidojo Prezidentą Algirdą Mykolą BRAZAUSKĄ, ir su jo mirtimi, kaip ta proga pasakė konservatorė Irena DEGUTIENĖ, tam tikra prasme baigėsi vienas istorijos etapas.

Ne man žinoti, kokį etapą turėjo galvoje ponia DEGUTIENĖ, todėl galvoju apie etapą, kuris prasidėjo 1993 metų vasario dvidešimt penktą, kai per inauguracines iškilmes Prezidentas Algirdas Mykolas  BRAZAUSKAS nebuvo įleistas į Katedrą, kur turėjo būti pašventinta Nepriklausomos Lietuvos Prezidento vėliava, ir jį, Prezidentą, į Katedrą pro šoninį įėjimą įsivedė Katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas.

Kad su tautos išrinktu Prezidentu nebūtų susidorota, klebonas jį išvedė iš Katedros pro tą patį šoninį išėjimą.

To etapo pabaiga įvyko Prezidento Algirdo BRAZAUSKO laidotuvių dieną – jo kūnas nebuvo įleistas į Katedrą.

Dvasia įleista, kūnas – ne?

Prieš septyniolika metų Prezidentą Algirdą BRAZAUSKĄ į Katedrą neįleido terleckinės megztosios beretės, o laidotuvių dieną jo, jau negyvo, išsigando kardinolo Audrio Juozo BAČKIO vyskupai…

O po šito, kas vyko Arkikatedroje, kurią per steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą tikintiesiems grąžino kaip tik tas pats Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS, buvo tik liūdna ir skaudi tragikomedija – tik apgailėtinas bažnytinis spektaklis, kuriame nedalyvavo nei Respublikos Prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ, nei velionio artimieji, nei užsienio šalių ambasadoriai, dirbantys Vilniuje, – dalyvavo tiktai grupelė konservatorių ir vienas kitas vilnietis.

Bet užtat sausakimša buvo Kaišiadorių Vyskupijos Katedra, kurioje gražiai ir nuoširdžiai buvo pagerbtas gyvenimo vargus ir rūpesčius baigęs šalies Prezidentas Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS.

Taigi šitaip kai kam prasidėjo ir šitaip baigėsi vienas nepriklausomos Lietuvos istorijos etapas.

Tačiau tiktai kai kam.

Mes dar ne vieną savo valstybės istorijos etapą palydėsime liūdnomis, susimąsčiusiomis ir susirūpinusiomis Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo BRAZAUSKO akimis.

Kai kas dėl to, kas įvyko, kaltino Prezidento laidojimo komisiją. Girdi, nekompetentinga, nes vadovaujama ne Ministro Pirmininko Andriaus KUBILIAUS, o Prezidentūros kanclerio Giedriaus KRASAUSKO, ir apskritai, girdi, Komisijoje – nė vieno istoriko, nė vieno žymaus politiko, nė vieno nusipelniusio Respublikai žmogaus.

Bet Laidojimo komisija – ne diskusijų klubas. Laidojimo komisijos darbas – palaidoti žmogų, šiuo atveju – Respublikos Prezidentą, beje, vienintelį Lietuvoje, nes kiti palaidoti užsieniuose, tai yra emigracijoje, o Aleksandras STULGINSKIS, tarybų valdžios metais grįžęs iš Gulagų, palaidotas Kaune kaip eilinis Lietuvos pilietis…

Ir turime pripažinti – Lietuva labai gražiai palaidojo savo pirmąjį po atstatytos nepriklausomybės Prezidentą.

Kai kas, man rodos, šitos akimirkos laukė dvidešimt Nepriklausomybės metų.

Juos, tuos belaukiančius jo mirties, Prezidentas Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS yra pavadinęs vienu žodžiu – chamukai.

Tai apie konservatorius.

Tarp šitų chamukų – ir Andrius KUBILIUS. Aš negalėjau atsistebėti, su kokia arogantiška panieka, įžeidžiančiu tonu, jis Vyriausybės valandoje Seime uždavinėdavo klausimus premjerui Algirdui Mykolui BRAZAUSKUI, tarsi kokiam nemokšai, nevykėliui, neturinčiam žalio supratimo apie gyvenimą ir jo problemas.

Ir šitokiam chamukui Prezidentė Dalia GRYBAUSKAITĖ turėjo suteikti Laidojimo Komisijos pirmininko pareigas?

Vyksta Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas į Didžiąją Britaniją – ir grupė konservatoriškųjų chamukų siunčia į tos valstybės parlamentą juodą depešą, nurodančią, kaip jie, britai, turi priimti šitokį juodą mūsų Respublikos Prezidentą…

Prezidentą, kurį išrinko milijonas ir du šimtai tūkstančių lietuvių…

Prezidentas Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS vyksta į Strasbūrą, į Europarlamentą, kur turi daryti pranešimą, bet pirm jo į Strasbūrą nuskrenda juodašimčių depeša, niekinanti Prezidentą…

Prezidentas Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS vyksta į Izraelį, kur taktiškai ir išmintingai atsiprašo žydų tautos už lietuvius, kurie žvėriškai žudė žydus pirmomis karo dienomis, o grįžus iš sudėtingos kelionės, jį pasitinka konservatorių šūksmai:

– O kas tave įpareigojo atsiprašyti? Kas tau davė teisę atsiprašyti?

Tie idiotiški klausimai net išspausdinti konservatoriškos spaudos puslapiuose.

Niekuo kitkuo šito nepavadinsi kaip pjudymu. Darė tai pasimėgaudami, vienas su kitu lenktyniaudami, vienas per kitą taikydami į pačią skaudžiausią vietą ir gyvuliškai džiūgaudami, jei pataikė…

– Kodėl jie nenuėjo į miškus kovoti dėl savo tiesos? – vienoje Seime vykusios spaudos konferencijoje retoriškai klausė amžinai knarksintis amžinas Algirdo Mykolo oponentas.

Jie, pasirodo, šito laukė – kad Algirdo Mykolo BRAZAUSKO šalininkai pasitrauktų į miškus ir ten gintų komunistines idėjas…

Nė vienas Algirdo Mykolo BRAZAUSKO šalininkas šito nepadarė ir negalvojo daryti. Kodėl? Dėl paprasčiausios priežasties – jie neturėjo ko ginti, nes jie visą savo gyvenimą gynė Lietuvos interesus, o dabar toji jų Lietuva tapo nepriklausoma.

Nepriklausoma nuo svetimų, bet priklausoma nuo savų, kurie iš neturėjimo ką veikti nepriklausomoje Lietuvoje, pradėjo kariauti su savais, su tėvynainiais,skirstydama juos į savus ir nesavus, tai yra į savus ir priešus, kurie niekuomet Lietuvos priešais nebuvo…

Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS niekada nekovojo prieš Lietuvą – jis savo darbais puošė Lietuvą.

Kovotoją prieš Lietuvą tauta taip vieningai nebūtų išrinkusi Prezidentu, tai yra savo valstybės vadovu.

Kai jie, parodę visą savo išmintį ir sugebėjimus, patys supratę, kad Lietuvai nieko duoti nebegali, nutarė per pirmalaikius rinkimus devyniasdešimt antrųjų rudenį trauktis, parlamente susidarė kelių partijų grupuotė, kuri išsikėlė vienintelį uždavinį – neprileisti Vytauto LANDSBERGIO prie valdžios.

Opozicijos lyderiui Algirdui Mykolui BRAZAUSKUI, kaipo geriausiai išmanančiam ūkį, buvo numatytas Ministro Pirmininko postas, socialdemokratui Aloyzui SAKALUI – Seimo pirmininko vieta, o diplomatui Stasiui LOZORAIČIUI – Respublikos Prezidento pareigos.

Tartis su Stasiu LOZORAIČIU į Varšuvą vyko socialdemokratų ir Algirdo BRAZAUSKO komandos žmonės.

Tauta pakoregavo politikų gaires –  per pirmalaikius rinkimus tauta nušlavė nuo valdžios Vytauto LANDSBERGIO komandą. Praradusieji valdžią tarėsi, kas būtų, jei jų Vyriausybė neperduotų įgaliojimų naujai išrinktiesiems, užsiminta netgi apie ginkluotą pasipriešinimą naujai išrinktai komandai, bet pritarimo nesulaukta – pasaulyje buvo kitoks demokratijos supratimas nei dešiniukų grupuotėje.

Šiomis gedulo dienomis viena poniutė papriekaištavo velioniui, kad jis ėjo į Prezidento rinkimus ir neužleido vietos ponui Vytautui LANDSBERGIUI.

Poniutė užmiršo, kad Vytautas LANDSBERGIS tada nekandidatavo į Prezidentus, nes turėjo tiek proto, kad suprastų, jog tauta jo neišrinks.

Beje, jis tada nekandidatavo ir į Seimo narius – praėjo į Seimą tik pagal partinius sąrašus…

Renkant medžiagą knygai apie Juro ABROMAVIČIAUS nužudymą, man buvo papasakota, kad Prezidento rinkimų dieną iki pat vėlyvos nakties Kauno savanorių rinktinės štabe budėjo grupė karininkų, kurie laukė komandos iš Vilniaus, bet jokios komandos nesulaukė.

Kokios komandos laukė ir kodėl nesulaukė?

Nesulaukė todėl, kad rinkimus triuškinančia balsų dauguma laimėjo laikinasis prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Kokia komanda būtų duota Kauno savanoriams, jei Prezidento rinkimus būtų laimėjęs Stasys LOZORAITIS?

Manau, tai būtų buvusi komanda su ginklu rankoje imti valdžią į savo rankas pirmiausiai Kaune, o paskui…?

Juk Stasys LOZORAITIS, kaipo Prezidentas, būtų tapęs vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, tą postą perimdamas iš Algirdo Mykolo BRAZAUSKO…

Išrinkdama Prezidentu Algirdą Mykolą BRAZAUSKĄ, tauta išgelbėjo Lietuvą nuo galimo kraujo praliejimo…

Nors vilties atkariauti valdžią anie neprarado – rudeniop surengė savanorių maištą, kurio lyderiai slaptai svarstė, kokio svorio kulkos reiktų Prezidentui Algirdui Mykolui BRAZAUSKUI nušauti…

O konservatoriški dainininkai jau traukė dainušką:

– Atjojo kariūnai – nušovė BRAZAUSKĄ…

Todėl manęs visai nenustebino Prezidento Algirdo Mykolo BRAZAUSKO žodžiai televizijos laidoje gal likus mėnesiui iki mirties:

– LANDSBERGIS man neegzistuoja…

Bet egzistuoja, ir dar kaip.

Mirus Algirdui Mykolui BRAZAUSKUI, jis vienas pirmųjų pareiškė užuojautą jo šeimai. Regis, iš džiaugsmo, kad Algirdo Mykolo BRAZAUSKO nebėra – taigi pagaliau jis jį nugalėjo!

Nematėme jo ir laidotuvėse, ir niekas jo tenai nepasigedo.

Jis toje aplinkoje buvo nereikalingas

O gal ir jis jau suprato, kad Lietuvai yra nereikalingas, kaip jam nereikalinga Lietuva ir jos žmonės?

Todėl ir nevyko į pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos Prezidento laidotuves.

Taip baigėsi dar vienas Lietuvos istorijos etapas…