Politikos aktualijos

Šeštadienio esė

Valdžios politikų veidmainystės ir melo apoteozė

Juozas IVANAUSKAS

„…Vargas jums, fariziejai! Jūs taip mėgstate pirmąsias kėdes sinagogose ir sveikinimus turgavietėse! Vargas jums! Esate lyg apleisti kapai, kuriuos žmonės nepastebėdami mindžioja“.

Tada vienas Įstatymo mokytojas atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas tu ir mus įžeidi“. Jis atsakė: „Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate. Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė! Taigi jūs liudijate ir pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote paminklus.“ -  Lk 11, 42-48

„Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės! Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų! Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!..” -   Lk 12, 1-5

Mirus pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui, šalyje paskelbtas trijų dienų gedulas, regis, turėjo pasitarnauti Anapilin palydimo žmogaus bei jo artimųjų rimčiai akistatoje su Amžinybe. Deja, šią rimtį nustelbė mūsų politinio „elito“ įsukta ideologinės propagandos karuselė.

Žiniasklaidoje plačiai aptariamas įvykis, užsienio ir vietos politikų, aukštų valdžios pareigūnų, atrodytų, nuoširdūs atsiliepimai apie Velionio didžius darbus valstybės labui, pavyzdžiui, Seimo pirmininkės Irenos DEGUTIENĖS – „Algirdas BRAZAUSKAS ne žodžiais, o darbais įrodė, kad jis buvo tikras Lietuvos sūnus“, arba dvi kadencijas prezidentavusio Valdo Adamkaus – „Tai buvo stipri asmenybė ir geras politikas, kuris ištikimai dirbo labai sunkiu Lietuvai laikotarpiu, Niekas to nepaneigs… Tai buvo istorinė asmenybė Lietuvos politikoje ir sektinas pavyzdys, kaip dirbti visiems žmonėms“, o taip pat vietinės oligarchijos bei partinės nomenklatūros, prislėgtos korupcinės „LEO“ letenos, atodūsiai, politologų – lapatologų liaupsės, komplimentų lavina, ir netgi, regis, tokio nesutaikomo politinio oponento, kaip Vytautas LANDSBERGIS, netikėta išpažintis – pripažinimas – „Jis buvo įžymus ir svarbus žmogus Lietuvoje ir jo mirtis yra taip pat svarbus ir visų juntamas įvykis… Algirdas BRAZAUSKAS išėjo ten, kur susitiksime. Svarbų gyvenimo laikotarpį, kai Lietuva žengė į Nepriklausomybę, buvome netoli vienas kito, bendraudavome kitąsyk be tarpininkų ir ne tuščiai. Du vyresni kilnūs žmonės be galo norėjo, kad su Brazausku eitume išvien; tada Lietuva būsianti stipri. Taip net viešai, prie signatarų namų Vilniuje, kalbėjo mano Tėvas tartum kreipdamasis į abu, o aš stovėjau greta. Vasario 16-oji, 1989-ieji metai. Kitas, kuris karštai troško, kad eitume išvien, buvo kardinolas Vincentas SLADKEVIČIUS. Niekad nepamiršiu, koks jis jautėsi laimingas, tiesiog švietė, kai viena ranka laikė mano ranką, o kita – Algirdo BRAZAUSKO. Tai vyko kardinolo bute, prie Kauno katedros, ir jis norėjo taip nusifotografuoti. Neturiu tos fotografijos, bet kas nors tikrai turi…“

Vai, vai, vai, nors prie širdies glausk tą fotografiją, kurią „kas nors tikrai turi“!.. TAČIAU daug kam taip ir liks neaišku, kodėl vienam iš jų, LR Prezidentui, Vilniaus Katedros durys net ir po mirties nebuvo atvertos, o tam kitam, ne prezidentui, visais laikais – didžiausia Bažnyčios hierarchų pagarba?.. Ateities kartoms, ko gero, taip ir liks neatskleista, kas inspiravo Pakaunės įvykius, savanorių maištą, kas nužudė Jurą ABROMAVIČIŲ, kas ir kodėl planavo Prezidento Algirdo Brazausko nužudymą?.. Regis, šią mįslę įminė Virginijaus GAIVENIO „Abipus sienos“ tyrimas LNK laidoje š.m. gegužės 26 dieną, tačiau valdžios politinis „elitas“ (jau nekalbant apie klaninę teisėsaugą) atsitvėrė tylos siena prieš metamus kaltinimus konservatorių patriarchui Vytautui LANDSBERGIUI!..

Nepaprastai daug pompastiškų kalbų, minčių apie santarvę, politikų atsakomybę prieš Tautą ir valstybę, o taip pat  ištisą savaitę įvairiose TV laidose transliuojama archyvinė medžiaga, dokumentiniai kino kadrai, atspindintys pastarojo 20-mečio Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo kelią, visumoje, paliko gan prieštaringą įspūdį. Visa ši ideologinės propagandos karuselė, nežinia kodėl, man dar kartą priminė netolimoje praeityje skendinčią  sovietmečio epochą, pagimdžiusią totalitarizmo genijų STALINĄ, tiksliau – jo laidotuves.

Iki šių dienų išlikusi sovietmečio dokumentinė kino kronika iškalbingai liudija, kad 1953 m. kovo 5 dieną mirus Sovietų Socialistinių Valstybių Sąjungos Komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui Josifui Visarionovičiui STALINUI oficialiai buvo skelbiama: „Skaudi žinia didžiu liūdesiu apgaubė visą šalį… Visa lietuvių tauta liūdi didžiojo vado, mokytojo, draugo… Šią skaudžią valandą pasižadame dar labiau sutelkti savo gretas apie Komunistų partiją ir tarybinę Vyriausybę…  Nebėra STALINO, bet jis gyvens liaudies darbuose…“

Be abejo, jau tada, stalinizmo apoteozės laikais, visiems buvo gerai žinomos „didžiojo apsivalymo“ – stalininių represijų aukos (dešimtys milijonai žmonių ištremta į Sibiro gulagus!..), tačiau ne vienas pilietis viešai braukė ašaras, gedėdamas dėl didžiojo „tautų tėvo“ mirties…

Kaip dabar, 21 amžiuje, taip ir tada viskas būdavo daroma oficialiai įteisinant, vadovaujantis partinės nomenklatūros pamėgtu principu „vsio zakonno“. Nekaltus  žmones teisdavo NKVD troikos, trijų „teisėjų“ komisijos. Dažnai žmogų apkaltinti „Tėvynės išdavimu“, nuteisti ne tik jį, bet ir visą jo šeimą mirties bausme arba ištrėmimu į Sibiro gulagus pakakdavo kokio nors eilinio „stukačio“ skundo represinės valdžios struktūroms, kad jis neva girdėjo, jog tas žmogus neigiamai atsiliepė apie tarybinį režimą, gyvenimo sąlygas arba generalisimus STALINĄ.

Po Stalino mirties, iš esmės dėl tuometinių nesutarimų TSRS Komunistų partijos vadovybėje, paklusnių, KGB įbaugintų liaudies masių paguodai buvo numestas jaukas, pavadintas „STALINO asmenybės kultu“. STALINO nurodymu organizuotos masinės deportacijos buvo pavadintos „beprasmėmis aukomis“, neatsižvelgiant į priežastis. Stalinas oficialiai pavadintas nusikaltėliu, o artimiausi jo parankiniai BERIJA ir KAGANOVIČIUS buvo sušaudyti. Dabar manoma, jog pomirtinės didžiojo generalisimus, Komunistų partijos vadovo diskreditacijos iniciatorius Nikita CHRUŠČIOVAS tapo neoficialiu antitarybinės propagandos pradžios iniciatoriumi.  Buvo viešai pripažinta, kad Tarybų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą, jo įsakymu Maskvos centre buvo pastatytas mauzoliejus Leninui, nors tam nepritarė velionio našlė Nadežda KRUPSKAJA.

Nepaisant siaubingų piktadarybių, STALINUI pavyko sukurti teigiamo, charizmatiško vadovo, aršaus kovotojo su fašizmu, tautų gelbėtojo-išvaduotojo įvaizdį, nors tuo pat metu, apšaukti oportunistais ir kontrrevoliucionieriais, būdavo žudomi politiniai oponentai, pavienės socialinės žmonių grupės, vykdomas ištisų tautų (pvz., lietuvių, čečėnų, vokiečių) genocidas. Net įžvalgusis Didžiosios Britanijos vadovas Vinstonas  ČERČILIS, matyt, suklydo teigdamas, kad „STALINAS gavo valstybę su ubago lazda, o paliko su atomine bomba“, nes būtent prie šio diktatoriaus dauguma žmonių gyveno skurde ir nepritekliuose, daugybė šeimų buvo amžiams išskirtos. Sibiro tremtyje, nepakeldami nežmoniškų gyvenimo sąlygų, mirė dešimtys tūkstančių žmonių. Ir nors 1956 m. vasarį Nikita CHRUŠČIOVAS oficialiai paskelbė, kad STALINO vykdytos deportacijos ir trėmimai – tai lenininių principų pažeidimas, reabilitavo daugelį tremtinių, tačiau net 20-21 amžių sandūroje prasidėjusi sovietų imperijos griūtis neleido galutinai apmirti stalinizmo ideologijai, kuri įgaudama vis naujas formas, kuo puikiausiai adaptavosi laukinio kapitalizmo, laisvosios rinkos sąlygomis.

Kodėl apie tai kalbu šiandien?

Anaiptol ne todėl, kad pritarčiau Tėvynės sąjungos „mylėtojų“ iš ties reakcingai, neostalinistinei landsbergizmo ideologijai, itin suviešėjusiai Lietuvoje pastaruoju metu į valdžią sugrįžus konservatoriams. Oponuodamas tokiai fariziejiškai valdančiųjų politikai teisininkas Kęstutis ČILINSKAS retoriškai klausia: „Kodėl būtent šiandien prireikė sodinti į kalėjimą už pasakymą „prie ruselio buvo geriau?..“

Pasirodo, nė vienas seimūnas negali deramai paaiškinti – kuo ta nuomonė būtent šiuo metu pasidarė taip pavojinga valstybei, kad reikia žmonėms už šią nuomonę atimti laisvę?.. Pasak JDJ lyderio, š. m. birželio 14 dieną Seime priimta Baudžiamojo kodekso pataisa savo esme primena sovietinio Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį tūkstančiai lietuvių buvo represuoti. Šis Stalino laikų straipsnis numatė bausmę už „antitarybinę propagandą“, tai yra, už pasakymą ar parašymą nuomonės, prieštaraujančios oficialiai sovietinės valdžios nuomonei. O neseniai Seimo priimtas įstatymas taip pat numato bausmę už nuomonę – už tokią, kuri pateisina sovietinę ar vokiečių okupaciją, menkina bolševizmo ar nacizmo nusikaltimus.

Kęstučio ČILINSKO teigimu, nei jis pats, nei absoliuti dauguma Lietuvos žmonių nepritartų nacizmo ir sovietinio režimo nusikaltimams prieš Lietuvą ir kitas šalis. Tačiau Lietuva pagal Konstituciją yra ne stalininė, o demokratinė teisinė valstybė, todėl valdžia neturi teisės represuoti kitaip nei valdžia galvojančių žmonių. Bylos pagal neseniai priimtą Seimo įstatymą bus neteisėtos politinių represijų bylos ir šio proceso iniciatoriams anksčiau ar vėliau teks atsakyti!.. „Dar liko viltis, kad Prezidentė nepasirašys šio įstatymo“, – guodžiasi JDJ lyderis.

Manau, apie valdančiojo „elito“ veidmainystės ir melo apoteozę šiandien verta kalbėti tikrai ne todėl, kad tariami „dešinieji“ yra kažkuo pranašesni už tariamus „kairiuosius“ arba kokie nors liberalai pažangesni už liberalcentristus. Visose valdžios institucijose pasireiškiantis protekcionizmas, įsikerojusi veidmainiška,  apsimelavusi, savanaudiška partinė nomenklatūra, tiek pozicija, tiek ir tariama opozicija, susispietusi prie valdžios lovio, be abejo, yra tiesiogiai atsakinga už „savųjų“ rankomis štai jau 20 metų vykdomą Tautos socialinį genocidą, laisvės ir nepriklausomybės idealų išniekinimą!.. Lietuvoje klestinti neteisybė, neteisingumas, galų gale, antidemokratiška, išskirtinai tik lovio partijoms naudinga rinkimų sistema, skaudina ne mažiau, nei oligarchinės valdžios įteisintas melas stambaus masto korupciniais sandėriais, valstybinio turto grobstymai bei šimtai tūkstančių bedarbių, šimtai tūkstančių tautiečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, norom nenorom priverstų su šeimomis emigruoti iš gimtinės!..

Galbūt todėl ir Anapilin palydėtas Prezidentas Algirdas BRAZAUSKAS, paskutiniais gyvenimo mėnesiais netryško optimizmu, žvelgdamas į perspektyvą. Viename paskutinių interviu, minint Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejų, paklaustas „Kaip manote, kuria kryptimi dvidešimtmetė Lietuva eis toliau?“, tematė blankią, labai tirštame rūke skendinčią valstybės ateitį: „Jeigu demokratiją suprasime, kaip ją dabar supranta įvairios partijos, mes toli nenueisime – liksime Europos užkampiu. Dažnai visą galią išeikvojame švilpukui. Jeigu šitaip tęsis, ir toliau draskysimės tarp savęs. Jeigu kas nors galėtų atsakyti, ką daryti, iš karto būtų genijus. Nors yra kitokio mąstymo žmonių, tik niekas jų negirdi ir dar ilgai negirdės.

Taigi, perspektyvą matau blankią, kaip per labai tirštą rūką. Žinoma, pats valstybingumo faktas ir dalyvavimas tarptautinėse organizacijose yra stiprūs pliusai, o ir nacionalinė politika – gana ryžtinga. Galiausiai daug ką dar galėčiau pasakyti apie dabartinę Lietuvą, jeigu leistų sveikata, bet protingi žmonės ir patys supranta“.

Kaip ten bebūtų, belieka tik pritarti AMB minčiai, kad Lietuvoje „yra kitokio mąstymo žmonių, tik niekas jų negirdi ir dar ilgai negirdės“. Kodėl? O gi todėl, kad oligarchinėje melo valstybėje – pavienių idealistų sėjami tiesos krislai čia pat slopinami gerai apgalvotomis viešųjų ryšių akcijomis, valdančiųjų klanų bei jiems tarnaujančios žiniasklaidos skleidžiama informacija-dezinformacija, netiesos sakymu. Tada net ir buvusio valstybės vadovo priešmirtinis atodūsis, deja, nesuteikia nė menkiausios vilties nei valdžios viršūnių atgailai, nei tiesai!..

Politologas Kęstutis GIRNIUS nuoširdžiai prisipažino nesuprantantis, kodėl prie Algirdo BRAZAUSKO „nelipdavo“ jokie kaltinimai korupcija.  Tad ir į Amžinybę Velionis palydėtas su didžiausia pagarba, kaip Tautos didvyris!..

Kas gi tada belieka tiems paprastiems žmogeliams, kurie galbūt žino „per daug“ ir todėl apie AMB laikosi priešingos nuomonės? Kažkas iš pilkos minios tegali apmaudžiai  šūktelėti: „Tikėjausi, kad jis bent prieš mirtį atsiprašys Tautos už tuos skriaudų, melo, apgaulės ir nevilties metus. Už sugriautą pramonę, išvogtą, išparduotą ir išgrobstytą Lietuvą. Atsiprašys žmonių, kurie buvo apvogti, apiplėšti, apgauti, išprievartauti, parduoti vergijon, nuskurdinti, kurių tėvai ar seneliai buvo banditų nugalabyti (galabijami ir dabar) dėl kelių litų… Atsiprašys pensininkų, šventai tikėjusių Nepriklausomybe ir laisva Lietuva, o dabar pasmerktų maitintis nukainuotomis atliekomis. Atsiprašys paniekintų, netekusių darbo, praradusių viso gyvenimo santaupas, priverstų kapstytis šiukšlynuose, arba bent giminių tų, kurie iš nevilties užsinėrė kilpą ant kaklo… Atsiprašys emigrantų, priverstų bėgti iš TĖVYNĖS – nuo tos lagerinės zekų “demokratijos”. Kas antras išvykęs patvirtins, kad bėgo, pirmiausiai, iš landsberginės – adamkinės – brazauskinės švonderių valstybės, kurioje, nepriklausant nomenklatūros klanui, normaliai gyvent ir prasigyventi – jokių prošvaisčių nėra!..“

Be įprastinių liaupsių mirusiam, turbūt, nereikėtų pamiršti ir Velionio „gerų“ darbų. Kaip žinia, AMB vardas siejamas ne tik su „Rubikono“ juodąja buhalterija, bet ir  su EBSW, Lietuvos bankų griūtimi ir gyventojų prarastais milijonais, su skandalinga „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorija (viešbutį privatizavo ponia Kristina Butrimienė, vėliau tapusi jo antrąja žmona), neskaidriu „Alitos“, „Lietuvos dujų“, VST privatizavimu ir kitomis aferomis. Kaip kam Algirdas Brazauskas amžiams išliks didis, protingas, charizmatiškas politikas, net Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino laikanti jį savo mokytoju, tačiau valstybinio turto  prichvatizavimas ir korupcija, suklestėjusi šiam „mokytojui“ bei jo vadovaujamai partijai esant valdžioje, padarė milžinišką, ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą Lietuvai!..

Jeigu ne šiame, tai aname pasaulyje, dėl to atgailauti teks visiems godiems politikieriams ir verslininkiūkščiams. Kaip ten bebūtų, labai gerai žinome, kad turtų Anapilin nenusineša niekas. Kol kas valdžios ponai, politinis „elitas“, oligarchai – monopolistai maudosi prabangoje, o ten, Anapilyje, – kiekvienas mūsų tik dar viena gęstanti, besikamuojanti savo susikurtose kančiose dvaselė!.. Ir tegul tie fariziejai, niekingas sieliūkštes dangstantys dorybės skraistėmis, iš aukštų tribūnų postringaujantys apie didžius darbus Lietuvai, išvengę pelnytos bausmės ir vengiantys atgailos už savo nedorus darbus, net nebando pergudrauti to vienintelio tikro – dangaus aukštybių Mokytojo!..

„Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo Karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“. – Mk 10, 17-27