Politikos aktualijos

Gyvenimas be prošvaisčių

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

„Strakšy, kodėl Kinija jums pavyzdys? Gal todėl, kad –  komunistinė (maoistine)? Pats kvepi naftalinu“.

Pauosčiau – nekvepiu.

Pauosčiau – ogi politiniu naftalinu kvapi pats, ponas anonime.

Atleiskite, nusišnekėjau – uostyti net nereikia, kad šitai suvoktumei. Tik pasmirdę gatvės politikai, kurie nieko neskaito, niekuo nesidomi, minta pasmirdusiomis politinėmis išmatomis, šiandienę Kiniją gali vadinti maoistine.

Šiandien Kinija visai kita.

Šiandien Kinija stebina pasaulį.

Ir tai nėra frazė iš propagandinio gatvės politiko talmudo.

Šiandien Kinija yra ta pasaulio valstybė, kuri padarė tai, ko niekas pasaulyje nesugebėjo padaryti –  įveikė finansinę krizę ir praėjusius metus baigė su ženkliu pelnu.

Taigi reiktų kalbėti apie Kinijos fenomeną, bet apie jį mūsų politinis, atsiprašant, elitas bijo kalbėti – juk Kinija socialistinė valstybė, o socializmą mes visiems laikams prakeikėme, nors ta sistema, kurioje mes gyvenome, nebuvo socialistinė – faktiškai socializme mes niekada negyvenome ir nežinome, kas tai do politinė sistema.

To dėl tiems, kurie nekenčia socializmo, patariu šito mano pasakojimo paprasčiausiai neskaityti – gali įvykti mirtinas kepenų ar kito organo infarktas.

Su Kinija mes pažįstami labai seniai – anais laikais iš Kinijos į Lietuvą atėjo pirmieji tušinukai, kostiuminės ir kitokios medžiagos, netgi palyginti pigūs kostiumai. Atgavus nepriklausomybę, į Kiniją nusitiesė mūsų ką tik atsiradusių verslininkų keliai – mes pradėjome rengtis pigiais kinų drabužiais.

Paskui buvo ženklesnių prekybos ir verslo žingsnių –  mūsų Katedros aikštė išklota iš Kinijos atvežtu marmuru. Jau buvo beužsimezgą artimesni ir mūsų valstybei naudingi ryšiai – į Lietuvą atvažiavo Kinijos delegacija, bet suktai į saują kikenantis mūsų politikierius tos delegacijos vadovą pakvietė dalyvauti konservatorių surengtame komunistinių idėjų teisme, vizitas baigėsi Vilniaus oro uoste – lėktuvas su visa delegacija pasuko atgal į namus.

Nuo to laiko mūsų politinis elitas į Kiniją žiūri pro juodus akinius. Respublikos Prezidentas net nevažiavo į Olimpinių žaidynių Pekine atidarymą – važiavo į Gruziją, kuri ankstyvą olimpinių žaidynių rytą užpuolė Pietų Osetiją.

Tų Olimpinių žaidynių organizavimu ir turtingumu Kinija nustebino pasaulį, ir Didžioji Britanija labai susirūpinusi, kaip ji po Kinijos atrodys 2012 metais – kaip reiks išlaikyti šitokį lygį…

Mane nustebino tai, kad Kinija, kartu su pasauliu pergyvendama finansinę krizę, Baltarusijai suteikė solidžią beprocentę paskolą dvidešimčiai metų, nors šalies viduje vyko tas pats, kas ir mūsų Lietuvoje – krizė.

Kinijoje irgi viena po kitos žlugo elektronikos, avalynės, drabužių korporacijos ir bendrovės, bet po neilgų ieškojimų kinai rado išeitį, kuri visai nesudėtinga – jei pasaulis nebeperka jos prekių, pardavinėkime jas pigiau savo šalies gyventojams.

Šalyje – daugiau kaip 700 milijonų valstiečių, kurie beveik nieko neperka, nes neturi atliekamų pinigų. Kinijos valdžia nusprendė – kaimui pateikti pigių mašinų, televizorių, telefonų ir kitokių prekių.

Tai suveikė.

Keletas skaičių.

Rusijoje ir Amerikoje automobilių pardavimas sumažėjo perpus, o Kinijoje išaugo net septyniais procentais, nes automobilių kainos sumažintos dešimčia procentų, o motociklų – trylika, ir naujo automobilio kaina nukrito iki keturių tūkstančių dolerių.

Žinoma, tokį pigų automobilį savininkas neturi teisės parduoti pirmuosius dvejus metus – tai jau būtų spekuliacija.

Kinijoje, kaip ir Lietuvoje, bankai sukėlė paskolų palūkanas – taip sustojo statybos. Valdžia sukvietė bankininkus ir paprašė sumažinti kreditų palūkanas. Šie, žinoma, atsisakė – girdi, tegu komunistai vadovauja valstybei, o mes darysime savo, mes jokių nuolaidų nedarysime – biznis yra biznis.

Bolševikai ar fašistai būtų suėmę šitokius nepaklusnius bankininkus, o jų bankus nacionalizavę. Kinijos valdžia pasielgė išmintingai – šalies nacionalinis bankas paskolų palūkanas sumažino iki septynių procentų, ir verslininkai sukruto, sujudo, niekas į privačius komercinius bankus nebeina, ir komerciniams bankams nieko kito nebeliko, kaip pasekti Nacionalinio banko pavyzdžiu…

O tauta atsigavo – žmonės perka nupigintus butus, Nacionalinis bankas išdavė dešimt kartų daugiau lengvatinių kreditų, nei buvo išduota, sakysime, per užpraeitus metus. Taip atsigavo  statybinės bendrovės – miestuose vėl statomi gyvenamieji namai.

Dar vienas skaičius – Kinija krizei įveikti skyrė 220 milijardų dolerių. Už tuos pinigus tiesiami geležinkeliai, statomi nauji fabrikai, kino teatrai ir supermarketai. Tokiems darbams reikalinga daug darbo rankų – tos rankos yra kaime. Kaimas pradeda uždirbti daugiau pinigų – jis gali daugiau pirkti.

Pinigai pradeda dirbti savo darbą.

Kinija dvigubai sumažino kainas viešbučiams – į šalį ėmė plūsti turistai. Net ir užsienio firmos pigina savo prekes Kinijoje – prancūzų „Reno“ čia kainuoja tik 7 500 dolerių.

Beje, doleris Kinijai padeda išbristi iš krizės, kai tuo tarpu visoje Europoje ir net Amerikoje jis skandina verslą ir apskritai pragyvenimą – pasaulyje dolerio paklausa išaugo, o Kinijoje ir jo paklausa, ir jo vertė smarkiai smuko. Čia atsakančiai pasidarbavo valstybė, tam, žinoma, išleisdama nemažus pinigus. Kai doleris silpnėjo, Kinijos Nacionalinis bankas metų metais leido jam ir toliau laisvai smukti, nes tai buvo naudinga eksportui, o kai pradėjo stiprėti, tai tas pats bankas neleidžia jam Kinijoje atsigauti, nes tai naudinga Kinijai – pasaulis ir toliau rengiasi Kinijos drabužiais, avi Kinijos batais, vaikai žaidžia Kinijos žaislais.

Kinija nepanikuoja krizės akivaizdoje. Kol pigi nafta, Kinija kaupia milžiniškas jos atsargas, kol pigi darbo jėga ir statybinės medžiagos, tiesia dujotiekius, superka žlugusius Europos bankus – gal po dešimties metų, o gal dar greičiau Kinijai gali priklausyti penktadalis, o gal ir dar daugiau pasaulinės bankų sistemos.

Taigi krizė padeda Kinijai užsidirbti pinigų.

O kas valdo pinigus, tas valdo ir pasaulį, o Kinija užsibrėžusi paversti dolerį makulatūra. Ekspertų galva, po krizės būtent Kinija, bet ne Amerika taps stipriausia pasaulio valstybe.

O pradėjo ji krizės įkarštyje nuo visai paprastų dalykų – sumažino prekių kainas, atpigino kreditus, sutramdė dolerį. Taigi darė tai, ko bijo daryti mūsų užsikonservavęs politinis elitas, ir toliau žadąs daryti tai, ko nedaro civilizuotas pasaulis – žudyti savo tautą…

Bet grįžkime į šiandienę Kiniją. Net Amerikos prezidentas Barakas Obama neseniai važiavo į šitą šalį, pasižiūrėti, kas tai do valstybė, kurios neįveikė krizė.

Gal važiavo ir ne dėl to – važiavo pasižiūrėti, kaip brangsta Kinijos juanis amerikoniškojo dolerio atžvilgiu, o stiprėjantis juanis, aišku, padės pažaboti infliaciją ir kitokį blogį.

Gal važiavo pasižiūrėti, kaip finansinės krizės metais milijardierių skaičius šioje valstybėje nuo 101 pašoko iki 130.

Taigi kas šeštas pasaulio milijardierius – Kinijoje. Kinijos ižde šiandien – 797 milijardai dolerių arba per pastaruosius ketverius metus ją skaičius padidėjo keturis kartus. Afrikai ji pasiūlė 10 milijardų beprocentę paskolą trims metams, mūsų kaimynei Baltarusijai paskolino tris milijardus dolerių, kuriuos reikės grąžinti tik po dvidešimties metų ir nė cento daugiau.

Kinija jau kontroliuoja 19 procentų Kazachstano naftos. Iš Kazachstano į Kiniją nutiestas 963 kilometrų ilgio naftotiekis, kuris Kazachstanui nekainavo nė cento. Tuo naftotiekiu per metus perpumpuojama dešimt milijonų tonų naftos…

Kinija gyvena, o mes, vadovaujami tokių vadeivų, kaip mano oponentas, energingai vejamės skurdžiausias Europos valstybes – skurdžiau už mus gyvena tik bulgarai, rumunai ir latviai…

Ir nėra jokių prošvaisčių, kad gyventume geriau…

Šitaip, norime mes to ar nenorime, į pasaulį ateina viešpatauti geltonoji rasė…