Politikos aktualijos

Kaip gyvensime kitąmet?

Julius VESELKA

Galiu atsakyti labai trumpai – geriau, nei šiemet, nebus.

Kodėl?

Vyriausybė užsibrėžusi per 2011 – 2012 metus sumažinti viešųjų finansų deficitą  4,5 milijardo litų. Beje, šis deficitas šiemet bus maždaug 7,5 milijardo litų.

Atrodo, aišku, kad gyvename ne pagal uždirbamas lėšas. Tuo esame panašūs į portugalus.

Lyg ir suprantame, kad šitaip ilgai tęstis negali – turime ieškoti būdų, kaip subalansuoti pajamas ir išlaidas.

Beje, toks išlaidų ir pajamų nesubalansavimas šeimą išvarytų ubagais.

Taigi turime subalansuoti savo pajamas ir išlaidas. Kaip prie Smetonos. Bet kaip tai padaryti, kad ir vilkas būtų sotus ir avis sveika. Juk mūsų valstybė jau yra užsieniui prisiskolinusi apie 40 milijardų litų. Andriaus Kubiliaus vyriausybė vien ilgalaikių paskolų už 9,4 proc. metinių palūkanų  jau prisigraibė 500 mln. eurų. Juos reikės grąžinti po penkerių metų. Dvidešimčiai metų pasiskolinom 2 milijardus JAV dolerių už 7,625 proc. metinių palūkanų.

Ką tai reiškia?

Labai paprastą dalyką – per 5 metus vien palūkanų už 500 mln. eurų turėsime sumokėti 235 mln. eurų arba 811 mln. litų, o už dolerinę paskolą per 10 metų privalėsime sumokėti 1,5 milijardo dolerių palūkanų. Pagal dabartinį dolerio ir lito kursą teks sumokėti 4,3 milijardo litų palūkanų.

Nė viena Europos Sąjungos valstybė taip brangiai nesiskolino – tik mes. Imkime Ispaniją. Ji šiemet 2,35 milijardo eurų paskolą 5 metams gavo už 3,532 procento metines palūkanas, o kitą – jau 4,5 milijardų eurų paskolą gavo už 2,816 milijardo metines palūkanas.

Arba mūsų kaimynė Latvija. Ji iš Tarptautinio valiutos fondo ėmė paskolą maždaug už 3,5 proc. metines palūkanas.

Šitų dviejų pavyzdžių akivaizdoje, kaip vertinti tokį Andriaus Kubiliaus poelgį? O kaip vertinti žmogų, kuris, galėdamas skolintis pigiau, ieško būdų, kaip pasiskolinti ženklai brangiau?

Makaulėje siautėja vėjai ir maišosi žemė su dangumi?

Bet  premjeras juk turi patarėjų, dirbusių užsienio bankuose, ir jiems už  patarimus moka visai nemažus pinigus. Jis, pasirodo tų patarimų labai klauso, o pats Lietuvą užsienyje reklamuoja kaip labai drąsią šalį.

Žiūrint į tokias paskolų palūkanas ir iškastruotam drigantui nekyla abejonių, kad Andriaus Kubiliaus Lietuva yra drąsi šalis. Ekonomikoje drąsos neužtenka. Su drąsa galima uždengti kulkosvaidžio ambrazūrą, bet ekonomika – ne kovotojų bunkeris.

Ponas Kubilius mėgsta girtis, kad vyriausybė, šitaip drąsiai skolindamasi, apsėjo be Tarptautinio valiutų fondo pagalbos ir ją už tai pagyrė Europos komisija, netgi kitų šalių vyriausybės, įvairūs bankininkai ir visokiausi tarptautiniai ekspertai.

O kaip negirs, jei tik Lietuvai skolinant galima daugiausia uždirbti – kitų valstybių vadovai ant šito kabliuko nekimba.

Kodėl Lietuva nesiskolino ženklai pigiau iš Tarptautinio valiutų fondo? A.Kubiliaus atsakymas trumpas: Tarptautinis valiutų fondas valstybei kelia labai griežtus reikalavimus.Tai, žinoma, tiesa. Fondas reikalauja įvesti nekilnojamo turto ir automobilių mokestį, reikalauja devalvuoti nacionalinę valiutą ir t.t.

Bet štai Latvija gavo už 3,5 procento paskolas ir nedevalvuodama lato.

Vadinasi, su Tarptautiniu valiutų fondu galima susitarti.?

Kodėl bijome tartis?

Paimkime nekilnojamo turto mokestį. Tai logiškas ir būtinas mokestis rinkos ekonomikoje. Jis yra beveik visose socialinės rinkos ekonomikos šalyse – ir ne tik jose. Jo neįsiveda tik korumpuotos valstybės. To mokesčio esminė paskirtis yra saugoti nekilnojamo turto rinką nuo dirbtinių kainų burbulų (ką patyrė ėmę kreditus būstui įsigyti), skatinti investicijas į konkurentiškumo didinimą, į darbo vietų kūrimą, o ne į prabangą ir kapitalo užšaldymą.

Aš jau senokai esu paruošęs tokį įstatymo projektą, pagal kurį būtų apmokestinamas nekilnojamas turtas, kurio vertė viršija 350 tūkst. litų.

Tokio mokesčio tarifai galėtų būti įvairaus didžio.

Pagal mano paruoštą įstatymo projektą tokį mokestį mokėtų tik 32 180 piliečių arba vos tik 3 procentai visų tokio turto turėtojų, o jie juk valdo 14,8 procento viso turto arba už 14,3 milijardo litų.

Viso nekilnojamo turto Lietuvoje, registro duomenimis, yra už 96,4 milijardo litų. Įvedus tik 1 procento mokestį, turtingiausi žmonės per metus sumokėtų apie 143 milijonus litų mokesčio į valstybės arba savivaldybių biudžetus.

Geriausiai, beje, tas mokestis turėtų papildyti savivaldybių biudžetus, o  savivaldybės tuos pinigėlius panaudotų, sakysime, infrastruktūros plėtrai ar būstų statybai. Taip kurtųsi papildomos darbo vietos.

Tai kodėl nė viena vyriausybė nedrįsta šito mokesčio įvesti?

Norėdami rasti atsakymą į šitą paprastą klausimą, pasižiūrėkime, kas tą brangiausią turtą valdo. O jį valdo, pasirodo, tie mano minėti 3 procentai pramoninio, finansinio ir politinio elito, kuris valdo valstybę.

O kuris norės mokėti, jei gali nemokėti?

Žinoma, tas elitas priverstas manevruoti, kad apgautų eilinį pilietį. Pavyzdžiui, kadangi turto mokestis daugumoje ES valstybių yra ir jį įvesti net rekomenduoja Tarptautinis valiutų fondas, tai gobšumo ir neatsakomybės valdomas mūsų politinis elitas pradeda gudraut – viešai svarsto galimybę apmokestinti ne turto vertę, o pirmiausiai jo kiekį ir tik po to jo vertę, sakysim, tik antrą nekilnojamo turto objektą. Dalis žmonių užkimba ant šito  jauko.

O kodėl elitas siūlo tokį ypatingą apmokestinimą?

Ogi todėl, kad vienas namas gali kainuoti ir 5 tūkst. ,ir 5 mln. litų, o du butai – tik 40 tūkst. litų. Taigi pagal siūlomą apmokestinimo variantą, tas, kuris turi namą už 5 mln. litų, nieko nemokės, o tas, kuris turi kaime namą ir prie to namo lauko virtuvę, kurių bendra kaina, sakysime, yra 10  tūkst litų, jau turės mokėti nekilnojamo turto mokestį.

Jeigu būtų baudžiava, tai tokia apmokestinimo sistema dar būtų suprantama, bet rinkos ekonomikoje turtas yra vertinamas rinkos kaina ir yra apmokestinama rinkos vertė, o ne turimi turto vienetai.

Bet Lietuva yra Lietuva ir joje politinis elitas gali daryti, ką išmano ir ko neišmano – kad tik jam būtų geriau…

Vyriausybės noras nekilnojamo turto mokesčiu apmokestinti visus irgi yra ydingas – įvedus tokį mokestį, kils visuotinis žmonių nepasitenkinimas valdžia, taigi ir savo valstybe.

Toks  nemokšiškas valstybės valdymas vis didina priešpriešą tarp žmonių ir valdžios, skatina nepasitenkinimą savo valstybe, todėl artais nebesupranti, ar tai daroma dėl nemokšiškumo, ar sąmoningai.

Bet kuriuo atveju yra labai blogai, kada valstybę valdo ekonominiai mažaraščiai ir apskritai nekompetentingi valdininkai, matantys tik save.

Tarptautinis valiutų fondas siūlo įvesti automobilių mokestį. Tas mokestis turi savo logiką. Pirmiausiai reikėtų apmokestinti prabangius automobilius, jachtas, įvairius motociklus ir t.t. – juk visame demokratiniame pasaulyje už prabangą papildomai mokama, nes prabanga užšaldo kapitalą, kuris reikalingas ekonomikos modernizavimui ir darbo vietų kūrimui.

Tas pats Tarptautinis valiutų fondas rekomenduoja kuo greičiau  devalvuoti litą, nes Lietuvos situacijoje ir klasikinė ekonominė teorija tą patį siūlo daryti. Mes šito neišvengsime, bet kuo vėliau tai darysime, tuo skaudesnės bus to pasekmės.

Vyriausybė vis dar tikisi išlaikyti stabilų lito kursą iki euro įvedimo. Siekis, žinoma, gražus. Bėda tik ta, kad tai ne vien nuo mūsų priklauso, todėl  niekas negali pasakyti, kada mums tai bus leista padaryti. O ekonomika laukti stebuklų negali.

Beje, gyvenimo realijos rodo, kad, turint mažai konkurentišką ekonomiką, euro įvedimas ne gelbsti šalį nuo susikaupusių problemų, o tik tas problemas pagilina – visos Europos Sąjungos šalys, turinčios mažiau konkurentišką ekonomiką ir eurą, turi pakankamai dideles ekonomines problemas. Toms valstybėms  netgi gresia bankrotas. Tarp tokių nelaimingų valstybių – Graikija, Ispanija, Portugalija, netgi Italija. Lietuva, turėdama litą, gali savarankiškai dalį problemų išspręsti, o, praradusi litą, to padaryti jau nebegalės.

Kuris kelias yra naudingesnis – ar Andriaus Kubiliaus pasirinktas Lietuvos, kaipo drąsios šalies su labai brangiu skolinimusi,svajonėmis apie stebuklingąjį eurą, pensijų, motinystės išmokų, atlyginimų mažinimą, pensinio amžiaus ilginimu ir taip toliau, ar pasirinkti kitą kelią, dalinai įteisinant TVF rekomendacijas, gaunant ženkliai pigesnius kreditus iš TVF ir taip mažinant skolinimosi būtinumą užsienio rinkose?

Aš manyčiau, kad antrasis variantas yra naudingesnis Lietuvai.

Pirmiausia, tada net tuos pačius kreditus mes gautume ne už 9,4 ar 7,625 procento, o už maksimaliai 3,5 procento.

Tokiu atveju ta pati 500 mln. eurų paskola Lietuvai kainuotų 87 mln eurų arba 300 mln.litų pigiau.

Dolerinė 2 milijardų paskola būtų 800 mln. dolerių arba 2,2 milijardų litų mažesnė,nei dabar teks sumokėti.

Beje, tos dvi paskolos Lietuvai būtų kainavusios 2,5 milijardų litų mažiau – taigi būtų iš ko jau dabar nemokamas pensijas kompensuoti.

Vien tik nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčių įvedimas galėtų papildomai biudžetui duoti apie 200-250 milijonų litų, o progresinių mokesčių įvedimas – dar iki 100 milijonų litų per metus.

Dar vienas rezervas mažiau skolintis užsienyje yra atsisakymas dalį  „Sodros“ pinigų pervedinėti į privačius pensijų fondus. Jeigu, kaip numato įstatymo projektas, bus į tuos fondus atiduodama 2,2 proc. „Sodros“ pinigų, tai teks iš dabartinių pensininkų šiais metais atimti 240 mln. litų arba tokią pinigų sumą skolintis užsienyje.

Toks pervedimas aiškinamas tuo, kad būsimieji pensininkai dėl to gaus geras papildomas pensijas.

Teorija graži, kaip ir komunizmo statybos teorija, bet realus gyvenimas to nepatvirtina – per finansinę krizę pensijų fondai, kaip ir kiti investiciniai ar kitokie fondai, ne uždirbo, o prarado šimtus milijonų litų.

Bet mes ir toliau norime pervedinėti pinigus į privačius kaupiamuosius pensijų fondus, tikintis, kad krizė baigsis, ir fondų vertė atsistatys, bet juk žinome, kad ekonomika vystosi cikliškai,vadinasi, ir ekonominės krizės cikliškai kartosis. Žinoma, jei nebus modernizuojamas rinkos valdymas.

Vadinasi, ir pensijų fondai cikliškai nukentės.

Beje, pervedant į pensijų fondus tik 2 procentus „Sodros“ pinigų   būsimiems pensininkams, jokios realios naudos nebus – tik „Sodros“ pinigais maitinsime tų fondų valdytojus.

Tai viena.

O antra – augančios pasaulio valstybės nebenori savo žmonių gerovės sąskaita maitinti Ameriką ar kitas valstybes, kurių pinigai yra padaryti pasaulinėmis rezervinėmis valiutomis.Todėl Kinija, Meksika, Brazilija, Indija, Rusija ir kitos tariasi, kaip įteisinti regionines rezervines valiutas. To jos tikrai sieks.

Vadinasi, fondų rinkų laukia dideli sukrėtimai su dideliais praradimais. Tokioje neapibrėžtoje situacijoje maitinti privačius pensijų fondus deficitinio „Sodros“ biudžeto pinigais yra ekonominis nesusipratimas ar net nusikaltimas. Tai, manyčiau, net pažeidžia Konstitucijoje įteisintus sąžiningos konkurencijos principus.

Žinoma, jau daug žmonių nurodė pervesti įmokas į privačius fondus ir  bijo tų pinigų prarasti. Bet jų realus pasirinkimas yra nedžiuginantis: arba tie pinigai nebus išmokėti jų tėvams, seneliams,neįgaliems,motinoms ir bus fondų prarasti, arba jie praras tik tai kas dabar pervesta, bet žmonės gaus didesnes pensijas, ir tie pinigėliai, nors ir nežymiai, bet paskatins darbo vietų kūrimą ir smulkaus verslo plėtrą.

Tačiau tuo atveju žlugs gražios iliuzijos apie dideles privačias pensijas.

Suprantu, be iliuzijų žmogui sunkiau gyventi, bet ar verta už iliuzijas per brangiai ir konkrečiais pinigais mokėti?

Dar vienas rezervas geriau panaudoti mokesčių sistemą ir mažinti skolinimosi būtinumą yra naudingesnis pelno mokesčio panaudojimas.  Grynas verslo gaunamas pelnas 2008 m, lyginant su 1999 metais, padidėjo 5,4 karto. Per tą patį laikotarpį vidutinis mėnesinis darbo atlyginimas, neatskaičius mokesčių, padidėjo 2,1 karto. Pavyzdžiui, vien 2006-2008 metais verslas bendro pelno gavo 117 milijardų litų.

Šie skaičiai ir Lietuvą ištikusios krizės mastai rodo, kad verslas per 20 metų konkurencingumo požiūriu nepadarė kokybinio šuolio, o ekonomika ir toliau laikosi tik palyginti pigios darbo jėgos sąskaita.

Orientavimasis tik į pigią darbo jėgą stabdo vidaus rinkos vystymąsi, riboja eksporto galimybes, užšaldo žemą pragyvenimo lygį ir nuolatinę emigraciją. Vadinasi, mažas pelno mokestis nepaskatino ekonomikos modernizavimo, o buvo panaudotas asmeniniam praturtėjimui, prabangos kūrimui ir investicijoms į užsienio fondus.

Vadinasi, pelno mokesčio lengvatas reikia taikyti labai tikslingai, o bendrą mokestį už pelną padidinti.

Kad Lietuvoje socialiai neatsakingai perskirstomas bendrasis vidinis produktas iš dalies rodo ir santaupos bankuose. Pavyzdžiui, pernai Lietuvos fiziniai ir juridiniai asmenys  turėjo 38 milijardus litų santaupų. Iš jų 13,4 milijardo litų – užsienio valiuta ir 24,9 milijardo – litais. Šiemet Lietuvoje bus sukurtas bendras vidaus produktas maždaug už 93 milijardus litų.

Nemažas rezervas didinant biudžeto pajamas yra kontrabandos ir šešėlinės ekonomikos sumažinimas.

Kokiu keliu kitąmet žada eiti ši Vyriausybė?

Pasirodo, tuo pačiu, kokiu ji ėjo pernai ir kokiu eina šiemet.

Taigi daugumai žmonių gyvenimas kitąmet nepagerės, tačiau verslas pelno gaus daugiau.

Taigi Lietuva strategiškai klimps į dar didesnius sunkumus.