Politikos aktualijos

Šeštadienio esė

Sistema veikia: Mokiniai verti savo mokytojo!..

Juozas IVANAUSKAS

„Suvokęs absurdą, stengdamasis gyventi pagal jo reikalavimus, žmogus visuomet pastebi, kad sunkiausias pasaulyje dalykas – išlikti sąmoningam. Aplinkybės beveik visuomet tam priešinasi. Svarbu aiškiai matyti pasaulyje, kurio taisyklė – s u s i s k a i d y m a s. Šitaip jis pastebi, kad tikroji problema, netgi be Dievo, tai psichologinės vienovės problema ir vidinė ramybė. Jis pastebi ir tai, kad pastaroji nepasiekiama be drausmės, kurią sunku sutaikyti su pasauliu. Čia ir yra problemos esmė. Reikia būtent sutaikyti tą drausmę su pasauliu. Reikia išmokti gyventi pasaulyje pagal vienuolyno įstatus.“            – Albert Camus

„Aklas valdovo garbinimas – atsilikusios visuomenės požymis. Moralus, sąmoningas, išsilavinęs individas pats sau autoritetu turėtų būti, bet ne kažkas kitas. Ne Brazauskai, Adamkai, Landsbergiai, Prunskienės, Paulauskai jo „gelbėtojai“ ir „mokytojai“, o  jis pats turėtų vadovautis savo nuovoka ir sąžine!.. Kuo menkesnis individas, tuo jis labiau limpa prie pilkos masės – verkiančių dėl diktatorių ir nedemokratiškų režimų.“           – Emigrantas

Kai žydrą padangę užtraukia pilki debesys, viltingai laukiame pragiedrulių. Kai liūdesys užgula krūtinę, bandome svarstyti, kas gi nutiko, iš kur ta slogi nuotaika, niūrios mintys?… Kiek daug susikrimtusių, dėl kažko susirūpinusių veidų kasdien sutinka mūsų akys. Vieni tai pastebime, kiti – ne, žiūrint, kur link savo akis kreipiame, kas kam yra atviras, pralaidus. Pilkoje provincijos padangėje – nuobodulys ir abuojumas dažnas svečias. Kur kas lengviau ir paprasčiau daug ko nežinoti, nematyti, nesigilinti, kapstytis savame darželyje…

Bandydamas suvokti tai, kas vyksta viešojoje erdvėje, pasijuntu savas – ne savas, savo gimtinėje, negalintis pritapti prie lojalios valdžiai, inertiškos daugumos, visuotinai įteisintos sistemos, kur kiekvienam terūpi jų pačių privatūs reikalai-reikaliukai, vienadienės problemos, partinė karjera bei nesibaigiantys darbai, verčiantys užsimiršti kasdienėje rutinoje. Vis kažkur skubame, galbūt skubame gyventi taip, „kaip visi gyvena“. Tame „kaip visi“, neretai vyrauja seklios, įkyrios mintys, nuobodulys, abejingumas, susvetimėjimas. Tame „kaip visi“ – miesčioniškas gerbūvio siekis, bazinių instinktų tenkinimas, prastas išsilavinimas, banalios pramogos ir tas prakeiktas nuolankumas šio pasaulio galingiesiems, žemiškas gėrybes skirstantiems, baimė susirgti, baimė ne laiku numirti…

Regis, kažkur kitur, svetimame, tolimame krašte visuotinai įteisinta veidmainystė, melas, negeri darbai, savanaudžių politikų tveriamos niekšybės mažiau žeidžia, nei čia, Lietuvoje. Gimti krantai, matyti veidai, artimi-tolimi, savi-ne savi. Čia mūsų namai, į kuriuos, anksčiau ar vėliau, tenka sugrįžti po kelionių. Pagaliau, kur bebūtum, jauti vis tą pačią pareigą – išlikti doru, mąstančiu žmogumi, ištveriančiu laikmečio iššūkius, norisi jaustis piliečiu, neabejingu savajam kraštui.

Bet kodėl gi taip lengvabūdiškai esame linkę tikėti tuo, kas mums žiniasklaidos  įkalam į galva, kodėl guodžiamės būtais-nebūtais dalykais? Kodėl laikomės nepagrįstų iliuzijų, lyg skęstantysis šiaudo? Kodėl tautiečiai išsirenka vadus ir vis tas pačias korupcinę SISTEMĄ įtvirtinusias Lovio partijas, patikėję gražiais žodžiais, tuščiais pažadais, po kuriais dangstoma klasta, valdžios ir garbės troškimas, godulys, noras praturtėti, valdyti, viešpatauti?.. Be abejo, tai retoriniai klausimai, neturintys momentinio atsako, tačiau viską į savo vietas sustato, surikiuoja  visagalis laikas.

Dvasine prasme, žmonija, matyt, menkai tepažengusi, jeigu ieškant atsako į šio laikmečio būties klausimus, rakto į nūdienos problemas, kur kas įtaigiau nuskamba antikos laikų filosofų mintys, o ne fariziejiškų Rašto aiškintojų „išmintis“ ar tariamų „politologų – lopatologų migloti išvedžiojimai. Įsiklausykime, pavyzdžiui, kad ir šiuos SENEKOS pamokymus: „Visi trokšta laimingai gyventi, bet dauguma miglotai įsivaizduoja, kas sudaro laimingo gyvenimo esmę. Pasiekti laimę nėra lengva todėl, kad išklydęs iš kelio žmogus tuo greičiau nuo jos tolsta, kuo atkakliau į ją veržiasi; žengiant priešinga kryptimi, pats skubėjimas kaltas dėl didėjančio atstumo… Čia dažniausiai apgauna visų pamėgtas arba labiausiai išvažinėtas vieškelis. Turime tvirtai užsibrėžti nesekti tarsi avių banda paskui kitus ir žengti ten, kur reikia, o ne ten, kur jie eina. Didžiausios nesėkmės ištinka todėl, kad derinamės prie kitų nuomonės, nusprendę, jog geriausias yra tas daiktas, kuriam visi pritaria… Gyvename ne protingai, o panašiai į kitus. Štai iš kur toji vienas kitam ant galvos lipančių žmonių kamšalynė. Kaip baisiame sąmyšyje grūdantis ir lamdantis, vienas griūdamas parverčia kitą, pirmasis pražudo paskesnįjį, taip ir gyvenime: žmogus ne tik pats klysta, bet ir klaidina kitus. Žalinga lygiuotis į žengiančius priekyje. Kiekvienas labiau linkęs patikėti, negu svarstyti,  niekuomet nesamprotauja apie gyvenimą pats, bet visuomet tiki kitais, todėl iš kitų pasiimtos klaidos išmuša mus iš vėžių ir parbloškia. Žūvame, vadovaudamiesi svetimais pavyzdžiais, išsigelbėsime, atsiskyrę nuo bandos. Dabar patys puoselėjame savo nelaimes, nepakęsdami protingų minčių…“

Nors ir keista, tačiau akivaizdu, jog protingoms Mokytojo Senekos sentencijoms šiuolaikinėje visuomenėje lyg ir nebeužtenka laiko. Lietuvoje plačiai išvystyta viešųjų ryšių MELO sistema TIESOS žodį, paprasčiausiai, eliminuoja, atsieja nuo realaus kasdienybės vyksmo, o Senekos išmintis bei įsakmūs perspėjimai – „Žmonija dar nesitvarko taip, kad dauguma būtų už gėrį… Ieškokime to, kas geriausia, o ne to, kas įprasta, to, kas suteiktų mums amžiną laimę, o ne to, ką giria minia, nevykusi teisybės aiškintoja. Minia vadinu ne tik prastuomenę, bet ir karūnuotuosius. Mat nežiūriu kūną dengiančių drabužių spalvos; spręsdamas apie žmogų, nepasitikiu akimis, tiesai nuo apgaulės atskirti turiu geresnį, tikresnį matą: sielos gėrio tegu ieškos siela,“ – daug kam tegali sukelti tiktai pašaipą, juolab, kad vietos aukštuomenė ir politinis „elitas“ garbina visai kitokius „mokytojus“, o jiems giedami ditirambai – neatsiejama ideologinės politinės propagandos dalis, pasitelkiant šiuolaikines technologijas, transliuojama plačiosioms liaudies masėms „auklėti“.

Deja, tačiau prieš kelias savaites įvykusios būtent Mokytojo A.M.B. laidotuvės, šia prasme, daug kam atvėrė akis. Pirmiausiai, tai pripažino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo kalboje, laidojant paskutinį sovietinės Lietuvos komunistų partijos vadovą, ilgametį socialdemokratų partijos pirmininką, pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską: “Šiandien atsisveikiname su vienu iškiliausiu Lietuvos politiku, nuoširdžiu, atviru ir principingu žmogumi – Algirdu Brazausku, pirmuoju po Nepriklausomybės atkūrimo tiesiogiai rinktu Lietuvos prezidentu. Istorijos valia, Prezidentas Algirdas Brazauskas stovėjo prie valstybės vairo sudėtingais ir atsakingais Lietuvos istorijos tarpsniais, atspindėjusiais ir visos Vidurio bei Rytų Europos lemiamų permainų metą. Strateginiai šalies tikslai – narystė Europos Sąjungoje ir saugumo garantijas suteikiantis prisijungimas prie NATO – buvo pasiekti aktyviai dalyvaujant ir palaikant Algirdui Brazauskui, kuriam šiuo lemiamu dešimtmečiu teko būti ir šalies Prezidentu, ir Vyriausybės vadovu.

Algirdas Brazauskas buvo garbingas, atsakomybės nevengęs vadovas, kuriam politinė karjera buvo ne ambicija, o pareiga tautai. Žmogus, mokantis klausytis ir išgirsti kiekvieno rūpestį, rasti jam tinkamą, paprastą ir suprantamą žodį bei problemos sprendimą. Dėl šių bruožų daugybė žmonių jį laikė savu, juo tikėjo ir pasitikėjo. Kompetencija, atsakomybė ir pareiga buvo jo pagrindiniai reikalavimai sau ir kitiems.

Likimas lėmė, jog su Premjeru Algirdu Brazausku dirbau jo vadovaujamoje 12-tojoje Vyriausybėje. Esu dėkinga likimui už tai. Ši patirtis man davė labai daug. Algirdo Brazausko paramos petį jutau nuolat, todėl, labai nuoširdžiai, vadinu jį savo mokytoju, padėjusiu man tapti politike. Atsakingumas ir profesionalumas priimant sprendimus – yra tie bruožai, kuriais Algirdas Brazauskas vadovavosi savo veikloje. Jam išėjus, jaučiu ir skaudžią asmeninę netektį. Reiškiu gilią užuojautą velionio artimiesiems ir visiems Lietuvos žmonėms. Algirdo Brazausko stiprios ir charizmatiškos asmenybės atminimas ilgam išliks mūsų širdyse“.

Išklausius Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisveikinimo kalbos, plačiai nuskambėjusios gedulingoje rimtyje, turbūt, niekam nekilo abejonių, kad ši mokinė visais gyvenimo atvejais, kaip praeityje, taip ir ateityje, stengsis pateisinti savo Mokytoją ir niekam neleis sumenkinti Jo autoriteto. Tad ir kalbėti apie kažkokias A.M.B. nuodėmes, „vsio zakonno“ vardu daromus prasižengimus ar netgi Lietuvos valstybei ir Tautai padarytus nusikaltimus, kuriems netaikytinas senaties terminas, prisiekusi būti visiems lygiai teisinga Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikrai neišdrįs!..

Nei Lietuvos Respublikos Prezidentė, nei LSDP bendražygiai, užsimoję įamžinti Mokytojo A.M.B. atminimą, pavadinti jo vardu pastatus ir gatves, nei dabartinis Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, tvirtinantis, jog „Algirdas Brazauskas buvo drąsi, teisinga, supratinga ir visą save atiduodanti valstybei ir jos žmonėms asmenybė“, arba vicepirmininkas, ekspremjeras Gediminas Kirkilas su visa LSDP „prisiekusiųjų gvardija“ prieš metus Seime įteisinęs milijardinę amžiaus aferą „Leo LT“, o dabar sielvartaujantis dėl Bažnyčios hierarchų sprendimo neįsileisti velionio į Vilniaus Arkikatedrą – „Dėl to visai nesidžiaugiu. Moraliniai klausimai šiandien yra labai svarbūs“, – niekas iš gausios armijos A.M.B. pasekėjų, dešimtmečiais priskretusių prie valdžios lovio, jokiu būdu neleis triumfuoti teisingumui, tačiau visi jie entuziastingai pritars Brazauskų šeimos draugo, Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Antano Vinkaus Antakalnio kapinėse pasakytiems žodžiams:  „Brangus Mokytojau, šiandien Jūsų mokinių ir giminės vardu noriu pasakyti, kad Jums teko nueiti sudėtingą, ilgą pavojų kelią, kopiant per įvairių problemų kalnus ir nesiskundžiant, nerodant kitiems savo žaizdų. Labai dažnai Jus dažydavo įvairiausiomis spalvomis ir dažniausiai tom spalvom dažydavo tie, kurie patys jos daugiau galbūt turėjo praeity ar dabarty… Jūs sakydavote, kad  gyvenimo prasmė išlikti sąžiningam prieš save, nes tai padeda dirbti ir grumtis su savo žmogiškomis silpnybėmis, kurių Jūs neneigėte. Mokytojau, ir Jūs turėjote jų, ir mes, bet didžiosios Jūsų savybės, Jūsų pasiaukojantis darbas tėvynei Lietuvai užgožė tas silpnybes. Ir tegu nepiktnaudžiaus niekas tomis silpnybėmis, kurių galbūt kiti daugiau turi!.. Jūs visada mus mokėt būti atsakingus už savo žodžius, visada išgirsti kitų atsakymą.

Broliai lietuviai, sesės, mes mokame būti vieningi kritinėse situacijose. Prieš 20 metų mes buvome kartu ir atstatėme Nepriklausomybę. Tam tikrais etapais ir protarpiais matome tą šešėlį. Didelio proto ir didelių pastangų nereikia norint apšmeižti ir apjuodinti žmogų, bet ištiesti ranką, palenkti petį – tai, turbūt, reikia perimti genetiškai iš tėvų ir protėvių. Tai turėjo mūsų Mokytojas“.

Teisingumo dėlei, nereikėtų užmiršti, kaip tariamai kairysis, taip ir tariamai dešinysis Lovio partijų politikų flangas – Tėvynės sąjungos „mylėtojai“ konservatoriai didžiuojasi savo Mokytoju, garbės pirmininku – europarlamentaru Vytautu Landsbergiu, kurio „nuopelnai“ Tautai ir Lietuvos valstybei gan išsamiai aprašyti šviesios atminties buvusio politkalinio-mirtininko Liudo Dambrausko knygoje „IŠEINANČIOJO MINTYS. Dienoraščiai“, o taip pat garbių disidentų S.Stungurio, V.Petkaus,  V.Skuodžio, A.Bendinsko knygose. Kam įdomu, tas tikrai žino, susiranda, skaito šių rezistentų krauju parašytas knygas, nors viešojoje erdvėje garbių Lietuvos žmonių, Tėvynės patriotų liudijimai sąmoningai nutylimi, nes per pastarąjį dvidešimtmetį čia susiformavusi oligarchinė SISTEMA VEIKIA nepriekaištingai!..

TAČIAU!.. Vis dėlto, tiesos žodis melo karalystėje, nors ir labai sunkiai, trumpam išnyra į dienos šviesą ir čia pat nustelbiamas  sistemai tarnaujančių žiniasklaidos industrijos gaminama „produkcija“. Drįstantys kalbėti tiesą – tvirtai įsikerojusiai oligarchinei sistemai nėra pageidaujami.  Ko gero, sunku būtų iš anksto prognozuoti – kiek dar gyvuos Lietuvoje „Laisvas laikraštis“? Vieni Laisvo Laikraščio skaitytojai, laiku negavę numerio,  skambina į redakciją, teiraujasi – „Ar jūsų dar neuždarė?..“, o kiti atvirai grasina antrankiais, teismais, milijoninėmis baudomis… Ypač pastaruoju metu susilaukta nemažai anoniminių skambučių-grasinimų susidoroti, Laisvo Laikraščio  nuomonių skiltyje pasirodžius publikacijai – „Algirdas Brazauskas padarė milijardinę žalą Lietuvos Respublikai“ (LL, 2010. 07. 3-16, Nr. 25): „Aš pasipiktinęs, kad didysis kyšininkas ir aferistas Algirdas Mykolas Brazauskas po mirties yra keliamas ant pjedestalo. Manau, kad jo vieta buvo kalėjime, tik gaila, kad bedantė lietuviška teisėsauga nesugebėjo jo ten nusiųsti. Tačiau televizijos ir spaudos keliama isterija dėl AMB didingumo man sukelia atmetimo reakciją. Visi puikiai žino, kad dėl pinigų A.Brazauskas būtų ne tik kad tėvynę Lietuvą, bet ir savo motiną pardavęs. Vienintelis „Laisvas laikraštis“ parašė apie tai, kad dar eidamas Prezidento pareigas Algirdas Brazauskas, jis už kyšius suteikė Lietuvos pilietybę Markui Klabinui, nuteistam pedofilui ir mažų mergaičių prievartautojui, kuris už 1970 m. Kaune įvykdytą dviejų nepilnamečių grupinį išprievartavimą buvo nuteistas 15 metų kalėjimo. Vėliau emigravo į Izraelį, iš ten grįžo į Lietuvą, kur suklastojęs dokumentus, už vieną litą privatizavo „Lietuvos kurą“, o Algirdas Brazauskas savo dekretu jam suteikė Lietuvos pilietybę „išimties“ tvarka.

Visi puikiai žino, kad valdant Algirdui Brazauskui, Lietuva virto mafijine valstybe, o Algirdo Brazausko asmeniškai vykdytas „Draugystės“ viešbučio, „Lietuvos dujų“, „Vakarų skirstomųjų tinklų“, „Alitos“ privatizavimas atnešė Lietuvos Respublikai milijardinę žalą, o šie nusikaltimai buvo vykdomi ir žudynėmis. Nė vienas iš šių nusikaltimų yra iki šiol neišaiškintas, o Algirdo Brazausko vardu jau ketinama pavadinti gatvę Vilniuje.

Man tiesiog šlykštu girdėti, kad Daliai Grybauskaitei AMB buvo „didysis mokytojas“. Ko jis galėjo išmokyti dabartinę Prezidentę, kuri nė pirštu nepajudino, kai buvo daromi minėti nusikaltimai? Gal tai, ką politikai vadina „politine kultūra“ – t.y. mes pasidaliname medžioklės plotus, ir vieni į kitų nusikaltimus nesikišame?..“ www.laisvaslaikrastis.lt