Politikos aktualijos

Vinys sau į užpakalį?

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Praėjo savaitė, kai Valentinas Mazuronis Vinco Kudirkos aikštėje įkalė savo vinį į savo kubilą.

Už toje aikštėje esančių rūmų nepermatomų stiklų sėdintis premjeras, kuriam tas vinių prikaltas kubilas buvo skirtas, nudavė jo net nepastebėjęs, bet pasidžiaugė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė, minėdama savo prezidentavimo pirmąsias metines, neužmiršo pakritikuoti jo vyriausybės ir papeikti kai kurių ministrų, nes tai esąs dėmesys jo vadovaujamai vyresnybei, bet net nenuraudo, kai tomis dienomis spauda rašė ir televizijų diktoriai aiškino tautai, kad, apklausus tūkstantį ir devynis lietuvius, tik du iš to būrio pasakė, jog Andriaus Kubiliaus vyriausybė ir jis pats, žinoma, dirba šauniai…

Na, dar neprarado progos pasiguosti, kad Prezidentė su juo nederina jai pavaldžių kadrų parinkimo ir pakyrimo klausimų – parenka juos pati ir neša depešą į Seimą, kuris tam jos pasirinkimui, žinoma, pritaria…

Išklausęs tos jo nuoskaudos, pagalvojau – ar yra Prezidentei prasmė tartis su šitokiu autoriteto neturinčiu premjeru?

Kokiais paskyrimais nepatenkintas, Andrius Kubilius neaiškino, todėl mums belieka tik spėlioti.

Gal Andriui Kubiliui nepatinka naujasis generalinis prokuroras? Juk jau buvo paėjusios kalbos, kad tą vietą turėtų vėl sugrįžti  konservatorių numylėtinis Kazys Pėdnyčia, kurį tauta buvo praminusi kišeniniu, taigi konservatorių politinėje kišenėje sėdinčiu generaliniu prokuroru…

O gal Andrius Kubilius turėjo galvoje naująjį Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių kontržvalgybininką  Gediminą Griną?

Beje, kai Prezidentas Rolandas Paksas panašiu kadru panoro pakeisti anuomet buvusį Valstybės saugumo departamento direktorių Mečį Laurinkų, jis sulaukė apkaltos, kurioje visai ne antraeilį vaidmenį vaidino ir ponas Andrius Kubilius.

Beje, toji apkalta, deja, dar nesibaigusi iki šiol…

Šiemet apsieita be apkaltos Prezidentei – gal tai normalių procesų pradžia: vieni nueina, kiti ateina, kas yra priimta demokratinėse valstybėse?

Taigi Lietuvos fronte nieko naujo, nors Valentinas Mazuronis ir jo komanda amžiną atilsį apskričių centruose vieną po kitos kalė vinis į premjero kubilą…

Galėjo, žinoma, kalti tas vinis ne į kubilą, o, sakykime, į Vyriausybės rūmų duris arba net mūsų Konstituciją, kuri, anot Valdo Adamkaus, nėra šventa karvė – taigi jos galima ir nesilaikyti…

Bet buvo pasirinktas kubilas, kuris asocijuojasi su kubiliumi, tai yra kubilų meistru…

Man tas vinių kalimas priminė aikštingas tarpukario kaimo bobules, kurios, susiriejusios tarpusavyje, imdavo rodyti viena kitai pliką užpakalį, o po visų tų parodymų girdavosi: „Ot, aš tai jai parodžiau!“

O ką jau ten parodė, o ką jau tuo rodymu nuveikė – tik nusileido pakeltą sijoną ir nukiūtino atgal į trobą bulvių skusti…

Taip ir su tuo vinių kalimu. Vilniuje tą kubilą galėjo nuritinti prie Vyriausybės rūmų durų ir palikti ant laiptų, o kur jį, prikalinėtą vinių, nuridenti tokiuose Šiauliuose, Klaipėdoje ar Marijampolėje, kur apskričių, tai yra vietinės valdžios jau nebėra, o jų viršininkai skaičiuoja, kiek uždirbs ir kiek užkals dirbdami premjero padėjėjais regionuose…

Taigi nuskambėjo kubilai ir nutilo it perkūnija.

Po perkūnijos, beje, užeina lietus – dabar politiniame gyvenime nei lietaus, nei krušos, nei ko kito.

Politinis štilius.

Iki kitų vinių kalimo į tuščią tuščios valdžios kubilą?

Taigi šaudymas į arogantišką politinę varną tuščiais šoviniais, kurie, tarp kita ko, turi savo kainą.

Bet politiniams mūšiams pinigų niekuomet netrūksta – antrą šių metų ketvirtį partijos susirinko milijoną ir 97 tūkstančius litų aukų, kurios net iš juridinių asmenų, kurie, atseit, nesuduria galo su galu. Tie juridiniai asmenys paaukojo partijoms 997 730 litų.

Beveik milijoną.

Paskiri asmenys partijoms davė 85 253 litus.

Beje, valdžiukė, taigi mokesčių mokėtojai, per šį dešimtmetį partijoms iš biudžeto jau yra paaukojusi 70 milijonų litų.

Taigi šitiek partijos uždirbo, nepriimdamos nepalankių valdžiukei ir kai kuriems tos valdžiukės sluoksniams įstatymų?

Už priimtus įstatymus ar jų pataisas partijos nevertos nė grašio.

Parlamentinių partijų dėka atsisveikinta su tiesioginiais  merų rinkimais, kas būtų įnešę naujo vėjo į korumpuotas ir iki kaulo smegenų politizuotas savivaldybes, kuriose rinkimai tęsiasi ir po rinkimų. Savivaldybių rinkimuose neleista dalyvauti ir visuomeninėms organizacijoms, palaimintas liko ir balsavimas už partinius sąrašus.

Taigi turi valdžiukė už ką atsidėkoti parlamentinėms partijoms iš pensininkų ar iš vaikus auginančių motinų atimtais milijonais – tos partijos savo darbą atliko preciziškai, todėl ir ateityje bus išlaikytas bolševikiškas partijų diktatas tautai.

O kur tos partijos už tokius pinigus nuvedė valstybę?

Prie kubilo?

Beje, tiek tie kubilai, tiek tos vinys, tiek tie plaktukai juk pirkti ne iš partijos kišenės, o už valstybės jai duotus pinigus, tai yra už lėšas, skirtas darbui su rinkėjais?

Kalinėti vinis į kubilą tai yra darbas su rinkėjais ar atviras jų, tų rinkėjų, mulkinimas, pasiūlant jai šitokius beprasmius žaidimėlius?

Gal reikėjo pakviesti tautą atsinešti savo vinį ir įkalti į kubilą ar valdžiukės rūmo duris?

Bet kur tada būtų partijos vadovaujantis vaidmuo, kurio faktiškai nėra?

Yra tiktai iliuzija.

Todėl dar ilgai gyvensime kaip gyvenome, savo pilko gyvenimo kasdienybę paskaidrindami vinių kalimu į palaikius kubilus, įsivaizduodami, kad kalame valdžiukei į užpakalį, o pataikydami sau į tą pačią vietą…

O gal vieta vinims kalti pasirinkta visai ne ta?

Juk Vyriausybė ginklu valdžios neužgrobė – tokią ją sudarė, čiūčiuoja ir toliau popina Seimas?

Bet Seimas juk savas – tai jųjų, partijų, politinis lovys, o padori kiaulė į savo lovį paprastai nedergia…

Beje, gavęs kvietimą, nuėjau ir aš į tą vinių kalimo šventę Vinco Kudirkos aikštėje. Į akis visų pirma krito mases mobilizuojantis lozungas – „Neatiduokime pensijų!“

O ar kas klausėsi jas nacionalizuodamas?

Ar kas paprašė tavo sutikimo, kad tu dalį savo pensijos paskolini valstybei šituo sunkmečiu, žinodamas, kad šita tavo paskola bus grąžinta – jei ne tau, tai tavo vaikams ar anūkams?

Buvo paprasčiausiai bolševikiškai atimta. O atimta todėl, kad šitos pensijos dalį tau skyrė socialdemokratų partija, kurios valdžia, pasirodo, nebuvo teisėta – teisėta valdžia yra tiktai konservatorių ir kitokių jiems pritariančių politinių padarų…

Bet kita vertus…

Kita vertus – nei Valentinas Mazuronis, nei jo partija neturi moralinės tesės kalbėti apie pensijų apkarpymus, nes tokiems apkarpymams pradžią davė kaip tik šito tipo liberalai, kai jų pirmininkas Rolandas Paksas sėdėjo šituose rūmuose, kur dabar sėdi Andrius Kubilius ir jo klika.

Juk kaip tik Rolandas Paksas, antrą kartą tapęs Ministru Pirmininku, negailestingai mažino pensijas dirbantiems pensininkams.

Mažino ne dėl to, kad ižde trūko pinigų, o todėl, kad norėjo išvyti iš darbo pensininkus, o jų vieton susodinti jaunimą.

Tai jis vadino darbo vietų kūrimu.

Tokių darbo vietų turėjo būti sukurta ar ne 120 tūkstančių.

Tą jis žadėjo rinkėjams prieš Seimo rinkimus.

Bet šitų darbo vietų ponas Rolandas Paksas nesukūrė, o sukūrė juodą neapykantą sau, todėl netrukus turėjo su visu savo ministrų kabinetu eiti namo, nusinešdamas milžinišką skolą seniems žmonėms…

Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šitoks žiaurus pensijų apkarpymas buvo antikonstitucinis ir privertė socialdemokratų valdžią grąžinti šitą skolą žmonėms.

Tam socialdemokratų valdžia iš biudžeto skyrė ne vieną šimtą milijonų litų. Taip nemažas senų žmonių būrys atgavo paksiukų atimtus pinigus, bet atgauti spėjo ne visi – Andriaus Kubiliaus valdžiukė sustabdė išmokėjimus, ir kol šita valdančioji dauguma bus valdžioje, tol pensininkai savo prarastų pinigų nesulauks…

Taigi Andrius Kubilius, nacionalizuodamas dalį pensijų, dviračio neišrado – tik perėmė savo buvusio bendrapartiečio patyrimą…

Valentinas Mazuronis ir jo politinė grupuotė, atrodo, tai jau pamiršo ar vaidina pamiršusius, todėl, su dideliu politiniu pakilimu kaldami vinį į savo politinį kubilą, kala ta vinį ir savo partijos pasturgalį…

Todėl nutariau nekalti Tvarkos ir Teisingumo vinies į partinį tos partijos kubilą ir išėjau iš mitingo namo.

Taigi tuo savo kubilu Valentinas Mazuronis nieko naujo nepasakė ir nieko nenustebino.

Tai buvo tik eilinė atrakcija, kokias, beje, labai mėgsta šita partija.

Čia jie vaikštinėja su fakelais, kaip naciai, savo stilizuotą erelį apsikabinę, čia nardo lėktuvais po tiltais, čia jų vadas į susitikimus su rinkėjais skraido malūnsparniu, o jo vietininkai žemėje ta proga vienas per kitą šaukia: „Brangieji, tučtuojau iš dangaus nusileis mūsų partijos vadas Rolandas Paksas!“

Vadas nusileidžia, bet valdžios ant žydros lėkštutės Tauta jam neatneša ir vargu ar kada atneš – tautai reikia ne simbolių, ne stebukladarių, nusileidžiančių iš dangaus, o rimto darbo ir rimtų žodžių, kokius, tarkim, sako Tautai Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė…

Valentinas Mazuronis, beje, prieš kaldamas vinį į kubilą, paprašė, kad Prezidentė pareikštų nepasitikėjimą premjeru, kitais žodžiais tariant – kad jį atleistų iš pareigų.

O kam tas pareigas šiandien atiduoti?

Juk Lietuvoje nėra opozicinės partijos, kuri galėtų imti valdžią į savo rankas, o Seimo opozicija jau seniai yra užmiršusi, kas yra opozicinių jėgų konsolidacija, todėl kiekviena opozicinė grupuotė traukia savo giesmelę – taigi rūpinasi tik savimi ir savo loviu saviems.

Tokią susiskaldžiusią opoziciją meistriškai dresuoja valdančioji dauguma ir asmeniškai Andrius Kubilius, kuriam šitokia bedantė ir beprotė opozicija – lyg vartai be vartininko, į kuriuos laisvai gali šaudyti golą po golo…

Tą jis ir daro, ironiškai šypsodamasi – girdi, o ką jūs man padarysite…

Nes žino – daryti ir padaryti nėra kam…

O tie jo golai juk skaudžiausiai trenkia ne opozicinėms partijoms, bet permainų ištroškusiai Tautai…

Sąrašinės parlamentinės partijos šito jos troškulio patenkinti negali. Todėl opozicija tik žaidžia vaikiškus žaidimus. Šitaip buvo, kai parlamentinei opozicijai vadovavo Valentinas Mazuronis. Šitaip yra, kai jai vadovauja Vytautas Gapšys. Netikiu, kad ką nors efektyvesnio nuveiks ir besiruošiantis imti opozicijos vadžias į savo rankas Algirdas Butkevičius?

Vėl prašys, kad Prezidentė pametėtų Ministro Pirmininko kėdę?

Taigi po vinių kalimo į kubilą politinėje padangėje nieko naujo.