Politikos aktualijos

Politinių komunijų nedalinu

Adolfas STRAKŠYS, rašytojas

Kartais visai netyčia gali pakišti žmogų po peiliu. Taip ir man atsitiko. Paminėjau viename savo straipsnyje daktaro Kazio BOBELIO pavardę, ir šitą padorų žmogų, tikrą Lietuvos patriotą užgriuvo iš piršto laužtų, taigi nebūtų kaltinimų lavina, o vienas žingeidus šiauliškis net numetė man labai įdomų klausimą: „Nuo kada VLIK’o vadas išpažintį atliko, STRAKŠY, tau?“

Visų pirma, aš ne kunigas ir tokiu būti nenoriu, todėl išpažinčių neklausau ir Komunijų, tuo labiau politinių, nedalinu, o su Kaziu Bobeliu žurnalisto keliai mane suvedė gal praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai Kazys BOBELIS, grįžęs su šeima į gimtąją Lietuvą, kandidatavo į Respublikos Seimą. Tam jis turėjo teisę, o gal net ir pareigą – nuo 1979 metų vadovavo išeivijoje veikusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK), kuris buvo it rakštis tuometinei Lietuvos ir apskritai bolševikinei valdžiai, atstovavo tam Komitetui Pasaulio antikomunistinės lygos konferencijose Liuksemburge, Taivanyje, San Diege, smerkė Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Taigi mūru stojo už Lietuvos nepriklausomybę nuo bolševikų. Už tai jį JAV Kongresas dar 1956 metais buvo apdovanojęs Ellis Island medaliu kaip labiausiai nusipelniusį Amerikos lietuvį, o Popiežius Jonas Paulius II jam įteikė šv. Grigaliaus Didįjį ordiną „už religinės ir tautinės laisvės kovą Lietuvoje“.

Koks Lietuvos patriotas ar vaidinantis patriotą turi šitokius apdovanojimus?

Toks štai dr. Kazys BOBELIS atvyko į Lietuvą, čia oficialiai uždarė VLIK’o veiklą, nes tikslas buvo pasiektas – Lietuva tapo nepriklausoma, visus Komiteto pinigus atidavė Lietuvos mokslui, o ne to mokslo griovėjams. Marijampoliečiai jį išrinko Seimo nariu. Dirbdamas Seime jis jokiai frakcijai nepriklausė, kaip turintis tam tikrą patirtį tarptautiniuose klausimuose, vadovavo Užsienio reikalų komitetui, o 1995 metais buvo išrinktas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos

Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentu ir 1996 metais perrinktas toms pačioms pareigoms.

Kas iš mūsų Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkų yra užėmęs tokias pareigas?

Ne sykį man teko dalyvauti Kazio Bobelio, kaipo Seimo nario, susitikimuose su rinkėjais Marijampolėje. Už durų išsirikiuodavo eilės gyvenimo ir valdžios nuskriaustų žmonių, kurie guosdavosi parlamentarui savo bėdomis. Ateidavo ir visokių žemiškų nelaimių ištiktų. Kazys Bobelis tokiems atverdavo savo piniginę – šitaip faktiškai išdalindavo vargšams visą savo, kaipo parlamentaro, atlyginimą.

Padėdavo ir ligų ištiktiems – kartu su kitais chirurgais darydavo operacijas.

Plačiau leidau sau papasakoti apie daktarą Kazį Bobelį todėl, kad tas pats save laikantis išprususiu šiaulietis, ironiškai  pasamprotavęs apie neva Kazio Bobelio išpažintį man, metė idiotišką frazę: „Gal kai Užsienio vaduotojas į LDDP (Lietuvos komunistų partiją) įstojo? “

Čia tai jau bent!

Daktaro Kazio Bobelio biografijoje tokio puslapio nebuvo, nėra ir jau nebus – jis amžinas antikomunistas, dar studentas emigravęs iš Lietuvos kartu su tėvu Jurgiu Bobeliu – Lietuvos kariuomenės pulkininku, bolševikų įkalintu po Lietuvos aneksijos keturiasdešimtaisiais, buvo Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos narys Amerikoje.

Taigi jam pagrindinė partija buvo Lietuva, kuriai dirbo visą gyvenimą.

Kur tokį juodą Kazio Bobelio biografijos puslapį surado mano oponentas – nežinau, nes to jis nepaaiškino, bet suprantu – ir paaiškinti negalėjo, nes tai iš piršto laužtas pramanas, kurį aš vadinu šmeižtu.

Taigi mano oponentas – šito šmeižto nešiotojas ir platintojas.

Dabar jau per spaudą.

Ir nieko čia nepadarysi – yra tokia žmonių veislė, kuri gyvena tarp mūsų.

Kitas toks pat pagriovių patriotas meta man repliką: „O tas jūsų Bobelis tai tikrai neaišku, ką čia veikė Lietuvoje, – ir, nusispjovęs sau ant nugaros, burbtelėjo: –  Neaišku, kodėl jis žlugdė Vliką“.

Ką daktaras Kazys Bobelis veikė Lietuvoje, atrodo, atsakiau, tik pridursiu, kad už tą veiklą  apdovanotas Vyčio kryžiaus II laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, Švedijos Karaliaus ordinu. .

O kaip jis žlugdė VLIKą tikrai nežinau, tik žinau, kad jo vadovaujamo VLIKo iniciatyva dar anais laikais Europos Parlamente buvo priimta rezoliucija, smerkianti Lietuvos okupaciją ir aneksiją, kad vadovavo Lietuvos delegacijai Kopenhagos Tribunole, kur pristatė Lietuvos kaltinimą Tarybų Sąjungai dėl neteisėtos okupacijos ir inkorporacijos į TSRS, kad bene šešiolika metų jis atstovavo Lietuvai Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijose.

Mano galva, šito negalima pavadinti VLIKo griovimu, nors kai kam atrodo ir taip.

Nieko nepadarysi, kiekvienas gyvena savo protu – kad ir visiškai durnu…

Ir toks yra ne tik mano oponentas, kuris, manau, nėra nė žodžiu persimetęs su daktaru Kaziu Bobeliu – taigi vadovaujasi agentūros VBP pranešimais…

O ta agentūra, išvertus į Lietuvių kalbą, reiškia „Viena bobutė pasakė“…

O kalbančių apie Kazį Bobelį blogai Lietuvoje yra geras tuntas. Visų pirma, tie, kurie gviešėsi VLIKo pinigų, bet jų negavo, o paskui tie, kurie gviešėsi valdžios, bet, ją pasigviešę, nesugebėjo jos išlaikyti, o daktaras Kazys Bobelis tuo metu kaip tik buvo išrinktas Seimo nariu ir juo išbuvo tris kadencijas…

Turėjo kažkokių pretenzijų Kaziui Bobeliui ir tam tikra išeivijos dalis. Apie tai aš nesu kalbėjęs su Kaziu Bobeliu, todėl  pasiremsiu tam tikra lektūra, pasirodžiusia Lietuvoje jau nepriklausomybės metais ir jokiu būdu negalėjusia pasirodyti anksčiau, nes, kas toje knygoje rašoma, turėjo grifą „Visiškai slaptai“.

Beje, tie du žodžiai užrašyti rusų kalba…

Knyga vadinasi „Užkulisiai“. Ją išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Įvadą parašė istorikas Dalius Stancikas.

Taigi atverskime vieną kitą šitos knygos puslapį – pasiskaitykime vieną gyvą istoriją iš Stasio Lozoraičio ir Julijaus Slavino gyvenimo, kiek tai susieta su daktaro Kazio Bobelio veikla.

Jiedu, Stasys Lozoraitis ir Julijus Slavinas, buvo klasės draugai. Vienas –  dirbantis Vatikane, antras – žinomas tais laikais solidus Vilniaus advokatas, turintis slapyvardį „Charis.“

Kas anais laikais vaikščiojo su visiškai slaptais slapyvardžiais, aiškinti, manau, nereikia, todėl ir neaiškinsiu.

Taigi turiu atskleisti kai kuriuos Stasio Lozoraičio, taigi Algirdo Mykolo Brazausko pagrindinio konkurento rinkimuose į prezidentus, biografijos puslapius.

Taigi Charis -Slavinas vieną gražią dieną atsiranda Romoje, kur turi tikslą susitikti su Stasiu Lozoraičiu ir „gauti iš jo informaciją apie reakcingąją lietuviškosios emigracijos dalį, taip pat apie Venclovą, Štromą ir Leviną“…

Kaip klasiokai, žinoma, susitinka. Ataskaitoje apie tą susitikimą rašoma, kad  Stasys Lozoraitis Charį „pavežiojo po Romą, užėjo į kažkokį barą, pasėdėjo“.

Šitaip prasidėjo Chario ir Lozoraičio palyginti nuoširdi draugystė.

Bet Chariui, žinoma, rūpėjo visai ne bendri jaunystės prisiminimai. Jį domino išeivijos lietuviai ir jų veikla, kuria, pasirodo, Stasys Lozoraitis buvo ne visai patenkintas. To jis neslėpė nuo tarybinio saugumo agento Chario. Ginče dėl išeivijos veiklos sykį jis metė šitokią frazę: „Na, taip, pamėgink šitą paaiškinti tiems „švancams“.

Tie „švancai“, pasirodo, VLIKo naujoji vadovybė. O tos vadovybės priekyje – daktaras Kazys Bobelis. Stasys Lozoraitis, kaip Charis viename kabinete Vilniuje balsu apmąsto,yra „neeilinių gabumų ir išprusimo žmogus, politiškai patyręs, buvęs žvalgybininkas, impozantiškas vyras, kuriam moterys nerodo polinkio priešintis“…

Moterys, žinoma, Chario nedomina – jį domina naujasis VLKo pirmininkas, o, Chario galva, Stasys Lozoraitis „jaučia priešiškumą šitam, kaip išsireiškė, politiniam chuliganui, chirurgui Bobeliui, kuris savo ekstremistinėmis nuostatomis sugebėjo tarp neišprususių masių išsikovoti autoritetą“.

Ką reiškia žodis ekstremistinis, manau, aiškinti nereikia.

Taigi Kazys Bobelis – ekstremistas, taigi vadovas, turintis autoritetą. Kodėl jis toks nepatinka Stasiui Lozoraičiui, neaišku.

– Man su tavimi daug lengviau kalbėti ir diskutuoti, nei su tuo išverstakiu, –  prisiguodė Chariui Stasys Lozoraitis.

Vėliau šitą savo repliką ironiškai išplėtojo:

– Jei aš pamatyčiau ateivį iš kitos planetos, besiklausantį Bethoveno ar Čaikovskio, aš su juo susikalbėčiau greičiau nei su mūsų lietuvišku Bobeliu iš VLIKo…

Gal tie pokalbiai dėl VLIKo pinigų?

Ekstazės pagautas, Stasys Lozoraitis pasiūlo Chariui kartu su žmona kokios nors grupės sudėtyje dalyvauti priėmime pas popiežių Vojtylą, nes Charis prisipažino, jog jis nuspėjęs, kad lenkų kardinolas Vojtyla bus išrinktas popiežiumi.

Charis, žinoma, pasiūlymo atsisako, nes jis savarankiškai negali tvarkyti savo gyvenimo užsienyje – jo gyvenimas tvarkomas kitų…

O Stasio Lozoraičio pateikta Kazio Bobelio charakteristika tiesiu taikymu patenka į rūmus Vilniuje priešais Lukiškių aikštę, kur anuomečiai Vilniaus ir Maskvos ideologiniai protai sprendė, atrodo, beprasmę problemą – kaip diskredituoti daktarą Kazį Bobelį ir jo vadovaujamą VLIKą…

Nepasisekė tada – paliko tą problemą nepriklausomai Lietuvai…

Štai kur neapykantos Kaziui Bobeliui ištakos. Štai iš kur šmeižtų jūros, į kurias įsibridę iki kaklo ir kai kurie mano oponentai Šiauliuose.

Beje, Chariui ir visiems Slavinams, tarp kita ko, komunistinio pogrindžio tarpukario Lietuvos metais rėmėjams ir globėjams, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, skubiai buvo gražintas nacionalizuotas nekilnojamasis turtas Kaune – jį pardavę, jie emigravo į Izraelį, kur laimingai gyveno (?)…

Ar turėjo tam įtakos Julijaus Slavino pažintis su Stasiu Lozoraičiu?

Kas bepasakys.

Bet atsirado kaltinimai tuo klausimu Kaziui Bobeliui. Cituoju vieno tokio kaltintojo pasamprotavimus: „Atsiėmė dvarus, turtus ir vėl išpūtė. Suprasčiau, jei būtų vargšai, kiekvienas nori turėt savo tėvų žemes, namus, bet šitie, visko pertekę, ir vis maža ir maža“…

O kuo Charis, tarybinio saugumo idėjinis agentas, nusipelnė nepriklausomai Lietuvai?

Kad kartu su Stasiu Lozoraičiu pradėjo karą su Kaziu Bobeliu ir jo vadovaujamu VLIKu?

Kita vertus, o kam daktaras Kazys Bobelis turėjo palikti šeimos nekilnojamąjį turtą, kai tuo tarpu idėjinis jo priešininkas, o mano oponento tautos didvyris, keletą metų tąsėsi po teismus dėl supuvusio tvartelio…

Šito mano oponentas kažkodėl neprisimena arė nenori prisiminti…

Nieko nepadarysi, tokia Lietuva ir tokie lietuviai, laiką save patriotais…