Politikos aktualijos

Europarlamentaras Juozas IMBRASAS: „Mums labai norėtųsi pateisinti partijos vardą, siekiant tvarkos ir teisingumo Lietuvoje!..“

Juozas IVANAUSKAS

Devintajame partijos Tvarka ir teisingumas sąskrydyje prie Lūksto ežero Varniuose priimtoje deklaracijoje valdančiajai daugumai dar kartą buvo priminta, kad valstybės piliečiai turi teisę į laisvę, nuosavybę, asmens saugumą ir pasipriešinimą priespaudai. Matydami, kad valdžia nekreipia dėmesio į visuomenės nuomonę ir jos poreikius, „tvarkiečiai“ ragina šalies piliečius pasipriešinti tolesnei valstybės, jos vaikų skurdinimo politikai, organizuojant ir aktyviai dalyvaujant visuotinėse pilietinio nepaklusnumo akcijose prieš Andriaus Kubiliaus Vyriausybės ir valdančiosios daugumos vykdomą ekonominę, socialinę ir kultūrinę politiką.

- Ar nemanote, kad dauguma politinėmis partijomis nusivylusių piliečių, net ir pritardami  iš esmės teisingam „tvarkiečių“ teiginiui - „Valstybei reikia mūsų ryžto, kiekvieno iš mūsų drąsos ir siekio apginti šalies Konstitucijoje įtvirtintus laisvės ir demokratijos principus. Vienykimės mintimis, bendru siekiu ir darbais“, jau iš anksto žino, kad tokio pobūdžio partinės deklaracijos gan sunkiai atranda sąlyčio taškus su realybe? Ko gero, visa tai tėra įžanginis akordas, artėjant rudens politinėms batalijoms, prieš 2011 m. rinkimus į savivaldybes? Tad kokia būtų jūsų nuomonė šiuo klausimu?

- Tradicinis sąskrydis Varniuose – tai kasmetinė bendrapartiečių šventė, kuri lyg ir užbrėžia tam tikrą brūkšnį partijos veikloje, prieš rugsėjo mėnesį prasidėsiančiam naujam politinės kovos etapui. Visumoje, devintasis „tvarkiečių“ sąskrydis mus nuteikia gan optimistiškai, netgi džiugiai, kadangi dar nei vienai partijai nepavyko sutraukti tokio gausaus dalyvių būrio. Į Varnius, prie Lūksto ežero susirinko per septynis tūkstančius partiečių su šeimomis. Apie du trečdalius susirinkusiųjų sudarė jaunimas ir tai mane iš tikrųjų labai džiugina.

Reiškia, ne tik mums, bet ir jaunimui ne vis vien, kokioje Lietuvoje gyvename. Jauni žmonės žvalgosi su kuo jiems susidėti, ką čia reikėtų palaikyti, nes esamą situaciją valstybėje būtina iš pagrindų keisti. Daug kas klausia mūsų: kiek dar ilgai galime murkdytis tame liūne, šitų klanų valdomoje Lietuvoje?..

Matyt, žmonės čia jaučiasi beteisiais, niekam nereikalingais, todėl ir bėga iš gimtinės. Skelbiama, kad daugiau nei pusė milijono jau emigravo iš nepriklausomos Lietuvos, o juk įsigilinus į tų žmonių likimus, tai iš ties tragiška statistika. Labai gaila, kad buvę ir esantys valstybės vadovai leido Lietuvai išsivaikščioti bei atsidurti valstybei tokioje kritiškoje situacijoje, šalį valdant klanams. Pastaruoju metu visuomenėje vyrauja nusivylimo nuotaikos, daug kas galvoja, kad trys valstybinės struktūros – saugumo departamentas, prokuratūra ir teisėjų klanas, praktiškai, yra užvaldžiusios Lietuvą. Su bet kokiu žmogumi jos gali padaryti ką nori, kiekvienas gali būti sunaikintas, sutriuškintas, nuteistas be kaltės, paniekintas…

Esu linkęs pritarti partijos lyderio, Prezidento Rolando Pakso nuomonei, kad mes gyvename devintajame Dantės pragaro rate, už kurio jau nebe nepasitikėjimas teisėsauga, bet totalus nepasitikėjimas valstybe. Problemos, kurios palengva kaupėsi nuo pat savanorių maišto Pakaunės miškuose, Juro Abromavičiaus nužudymo, „Juodvarnių“, Vytauto Pociūno istorijų, skandalingo CŽV kalėjimo atsiradimo Lietuvoje, ir kurias apvainikavo pastarųjų mėnesių garsiosios „teroristės“ Eglės Kusaitės byla bei taip vadinama Kauno pedofilijos byla „žudikė“, tragiškų mirčių keista seka, iš esmės griauna pagrindinius valstybės sanklodos principus. Senovės romėnai sakydavo, kad teisingumas yra valstybės pamatas. Apie kokį teisingumą visuomenė šiandien gali kalbėti, jeigu nei viena iš šių istorijų iki galo neištirta, nenustatyti ir nenuteisti kalti asmenys?..

Kiek labiau įsigilinę, paanalizavę kriminogeninę situaciją, mes matome, kad paprastas žmogus niekur negali rasti teisybės. Štai, pavyzdžiui, pilietis kreipiasi į mane su prašymu padėti jam atstatyti turėtą nuosavybę, nes pats niekaip negali pramušti biurokratinių užtvarų. Šitų klanų schemoje, apraizgiusioje mūsų šalį, aš matau daug neteisingumo, melo. Neseniai „Lietuvos žiniose“ buvo atspausdinta ištisa „valstybininkų“ klano atšaka, buvę KGB darbuotojai, saugumiečiai, prokurorai, teisėjai, advokatai, kurie šiuo metu yra užvaldę Lietuvą. Būtent jie blokuoja bylas teismuose, sprendžiant žmonių teises į nuosavybę atstatymą, o vėliau per įvairius statytinius ir tarpininkus pasiglemžia svetimą turtą.

Liūdna, kad nepriklausomoje Lietuvoje klesti absoliuti neteisybė, labai retai kam pavyksta atsikovoti savo teises. Tarkim, neatsargiai parduodamas savo butą dabar gali prarasti pusę nekilnojamo turto arba net visą. Pasirodo, prieš pasirašant pardavimo sutartį, būtinai turi gauti pažymą iš higienistų, kad tavo bute nėra grybelio. Ir jeigu to nepadarysi, tai aferistai per teismų klaną gali prisiteisti iš tavęs per šimtą tūkstančių litų, neva kompensuoti nuostolius tam, kuris nupirko butą su grybeliu. Tokių faktų, kai teismai priteisia daugiatūkstantines kompensacijas aferistams, jau yra žinomas ne vienas, o doras, skriaudžiamas žmogus nieko negali padaryti.

Jūs tik pasižiūrėkite, kokių šeimų atstovai šiandien perkasi naujausias, prabangias mašinas, džipus. Garantuoju, kad tai yra teisėjų, prokurorų ir dar kažkokių įtartinų veikėjų, priskirtinų tam pačiam oligarchijos klanui, atžalos. Labai gaila, kad Prezidentas Valdas Adamkus per savo dvi kadencijas leido įsikeroti Lietuvoje tokiai dideliai neteisybei. Tai nejaugi bent dabar jis neturėtų prisiimti asmeninės atsakomybės už tokio „valdymo“ pasekmes?.. Arba Prezidentas nieko nematė, kas vyko valstybėje jam valdant, arba buvo visiškai priklausomas nuo klanų. Nors Valdas Adamkus ir atsėdėjo Prezidentūroje dešimt metų, bet jo prezidentavimas nedavė jokios apčiuopiamos naudos mūsų valstybei, greičiau, vien tik minusus. Būtent Valdas Adamkus leido sustiprėti „valstybininkų“ klanams, gerai organizuotoms nusikalstamoms šešėlinėms struktūroms, kurių neteisėta veikla iššaukė gilią krizę Lietuvoje, privertė emigruoti iš šalies šimtus tūkstančių jaunų, darbingų žmonių!..

- Beje, kalbant apie politinę atsakomybę, ar nemanote, kad save vadinančios  „tradicinėmis“ partijos, štai jau dvidešimt metų esančios valdžioje, o taip pat ir liberalai, „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, yra atsakingi už sisteminę valdymo krizę? Ar nemanote, kad netgi partija Tvarka ir teisingumas yra prisidėjusi prie šios betvarkės Lietuvoje?

- Jeigu sakytume, kad partija Tvarka ir teisingumas prisidėjo prie betvarkės Lietuvoje, tai  ko gero mažiausiai. Mes valdėme šalį labai trumpai. Rolandas Paksas premjeru buvo vieną kartą vos pusę metų, nuo 2000 m. lapkričio iki 2001 m. birželio, kai buvo sudaryta valdančioji koalicija liberalų su socialliberalais.

Galų gale, ką reiškia prisidėjo prie betvarkės?.. Prisiminkime, kodėl premjeras Rolandas Paksas atsistatydino? Kodėl vėliau Prezidentui Rolandui Paksui buvo surengta apkalta?.. Jis bandė kovoti su klanais, kad šalyje būtų mažiau tos betvarkės. Ir kodėl jo iki šiol taip nekenčia konservatoriai? Todėl, kad Rolandas Paksas nepateisino kažkieno lūkesčių ir pasipriešino jų stumiamai „Williams“ aferai.

Ir kai aš dabar girdžiu konservatorius kalbant, kad Rolandas Paksas galėjo derėtis, apginti valstybės interesus, priešintis amerikiečiams, bet jis neva išsigando ir pabėgo, taigi nieko panašaus nebuvo!.. Ponai konservatoriai, gelbėdami savo kailį, paprasčiausiai, užsiima politine propaganda ir meluoja žmonėms. Vienintelis kelias Rolandui Paksui, kaip Vyriausybės vadovui, buvo atsistatydinti. Ir jeigu jis nebūtų taip pasielgęs, tai pagal įstatymą privalėjo Vyriausybės vardu pasirašyti sprendimą padovanoti „Mažeikių naftą“ amerikiečių kompanijai „Williams“, nes dauguma ministrų, išskyrus Maldeikį ir Lionginą, tam pritarė. Tačiau premjeras Rolandas Paksas nenorėjo dalyvauti šiame nusikaltime, todėl vienintelis kelias buvo atsistatydinti. Bet dabar politiniai oponentai šaukia, kad jam reikėjo kovoti. Kokiu būdu? Jis turėjo tik du kelius: pasirašyti sutartį, naudingą amerikiečiams, arba atsistatydinti. Tai matote, koks buvo „tvarkiečių“ prisidėjimas prie šitos betvarkės valstybėje.

Kitas atvejis, prisiminkime, kai prasidėjo liberalų-socialliberalų taip vadinama naujoji politika, remiama Prezidento Valdo Adamkaus, kodėl Rolandas Paksas tapo nepageidaujamas premjero poste? Mano žiniomis, jį labai spaudė socialliberalai, kad laivininkystė būtų atiduota bendrovei „Linava“. Ir nors už „Linavos“ stovėjo Artūras Paulauskas, bet Rolandas Paksas nesutiko su nuostolingu valstybei sandėriu. Berods, olandų kompanija tada nupirko Lietuvos laivininkystę ir valstybė gavo per 300 milijonų daugiau, negu siūlė „Linava“. Tai kaip gi Rolandas Paksas galėjo dalyvauti tokiose aferose, jeigu jis norėjo gero valstybei?.. Darydamas gerus, teisingus darbus, jis būdavo pašalinamas iš pareigų, nes neįtiko tam „valstybininkų“ klanui, kurie visą laiką įtakojo politinius sprendimus ir valdė Lietuvą. Artūras Paulauskas ilgai ėjo generalinio prokuroro, vėliau Seimo pirmininko pareigas. Pakaitomis valdė konservatoriai su socialdemokratais, na o mūsų partija valdžioje buvo gan trumpai. Norėjome daryti gerus darbus Lietuvai, bet tie ponai, su kuriais mes buvome kartu, neleido to daryti, nes jiems to nereikėjo.

Netgi tada, kai Rolandą Paksą žmonės išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu, tai nutiko lygiai tas pat, kaip ir jam būnant premjeru. Vos tik jis pradėjo spausti VSD vadovą Mečį Laurinkų, generalinį prokurorą ir generalinį komisarą, pradėjo juos kviesti kas savaitę į Prezidentūrą, tai tiems ponams labai nepatiko tokia naujojo Prezidento taktika ir jo reikalavimai dirbti atsakingai. Kai Rolandas Paksas nusprendė Mečį Laurinkų pakeisti Gintaru Bagdonu, VSD buvo paskleisti gandai, kad tai neva Maskvos agentas. Kaip žinote, dabar šis „agentas“ Bagdonas šiuo metu sėkmingai darbuojasi Europos karinėse struktūrose, nors klano valdomai Lietuvai jis netiko. Tiesiog, anekdotiška situacija!..

Būtent tada klibinamas iš posto VSD vadovas Mečys Laurinkus išgarsėjo ir ta slapta sufabrikuota pažyma, su kuria buvo supažindintas tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas bei frakcijų vadovai. Tada „valstybininkų“ klanas pridarė aibes pažeidimų, nes jie žūtbūt siekė apkaltinti ir pašalinti iš pareigų daugumos žmonių valia išrinktą Prezidentą Rolandą Paksą. O kas šiandien liko iš visų Rolandui Paksui mestų kaltinimų, turbūt gerai žinote, absoliutus šnipštas!..

Tenoriu pasakyti, kad ir mūsų partijoje gal ne visi nariai be dėmės, labai geri ar auksiniai. Partija yra laisvų žmonių susibūrimas. Bet aš matau Tvarkos ir teisingumo partijos viduje, jos vadovybėje vis daugiau ir daugiau padorių žmonių. Pas mus vis labiau pasireiškia išsigryninimas, bendražygių noras pateisinti partijos pavadinimą – Tvarka ir teisingumas. Kur bepažvelgsi, visur Lietuvoje trūksta tvarkos ir teisingumo. Visai paprasti, bet labai svarbūs žodžiai kiekvienam šalies gyventojui. Mums labai norėtųsi pateisinti partijos vardą, siekiant tvarkos ir teisingumo Lietuvoje!..

Neseniai perskaičiau Rolando Pakso straipsnį portale delfi.lt apie tai, ko dabar labiausiai reikia Lietuvai, kaip čia mums išeiti iš gilios krizės, kai premjeras Andrius Kubilius su finansų ministre Ingrida Šimonyte tesugeba „veržti diržus“, taupyti socialiai pažeidžiamų žmonių sąskaita. Be abejo, mūsų šaliai reikalingos investicijos, į Lietuvą turi ateiti papildomi pinigų srautai. O kas yra investicijos? Tai produktų, naujų prekių gamyba ir eksportas, kuris padidina finansines įplaukas į valstybės biudžetą. Ekonomikai reikia kraujo – investicijų, valstybei – pinigų. Kad pagamintus arba į šalį atvežamus produktus gyventojai pirktų, reikia skatinti jų vartojimą. Reiškia, ne pensijas reikia karpyti, bet sudaryti sąlygas žmonėms užsidirbti ir gyventi oriai.

Viena opiausių problemų valstybėje – korupcija ir kontrabanda. Būtina užspausti įvairias landas bei skyles, pro kurias sunkiasi valstybės milijardai, ir tada tokiu būdu prarandamas lėšas bus galima padalinti vargstantiems Lietuvos piliečiams, o ne oligarchiniam elitui, važinėjančiam prabangiais džipais.

- Ar galėtumėte patikslinti atsakymą į klausimą apie politinę atsakomybę? Jūs paminėjote, kad „tvarkiečiai“ mažiausiai yra prikrėtę šunybių valstybei. Ar tai reiškia, kad dėl krizės Lietuvoje kalčiausios yra tradicinėmis save vadinančios partijos, konservatoriai-krikščionys demokratai ir socialdemokratai?

- Be jokios abejonės!.. To net ir klausti nereikia. Juolab, kad ir visa Lietuva tai mato. Antra vertus, aš žinau, ką politinis elitas galvoja apie save, ką jie tarpusavyje kalba. Valdžioje esančios politinės viršūnės, nežinia kodėl, įsikalusios į galvą, kad būtent tos dvi „elitinės“ partijos turi amžinai valdyti Lietuvą, o visos kitos partijos, jų manymu, yra antrarūšės. Bet kai aš pasikalbu su šių partijų vadais, kokį didelį vidinį supuvimą matau tarp tų, kurie valdė ir tebevaldo Lietuvą. Jie tik pinigą visur mato ir jau niekuo nesistebi, kas darosi jų valdomoje šalyje. Išpuvęs politinis „elitas“ galvoja, kad čia amžiams turi būti tokia „tvarka“ ir net neįsivaizduoja, kad viskas galėtų būti kitaip.

Mane vis dar stebina valdžios politikų dviveidiškumas: vienaip kalba tarpusavyje, bet kai išeina į viešumą, visai kitaip pradeda čiulbėti. Kokiais geručiais jie apsimeta televizijos ekrane, kaip gražiai jie moka pateikti save piliečiams, kokie visi atrodo padorūs ir tvarkingi. Bet kai su jais tenka pasikalbėti akis į akį, tai matau, kad jiems niekas neįdomu, jie pilni ambicijų, vidinio supuvimo. Reiškia, per eilę metų šie politikai teišmoko vaidinti dvigubą spektaklį – vienaip kalbėti žmonėms viešumoje, o gyventi ir tvarkytis visai kitaip. Jų priimami sprendimai patogūs atskiroms personoms, partijų lyderiams. Manau, toks politikų dualizmas labai gerai pastebimas ir juntamas visuomenėje.

- Žodžiu, nei savo kaltės, nei klaidų Lietuvos politinis „elitas“ nėra linkęs pripažinti?

- Man dar neteko girdėti nei iš vieno valdžioje esančio ar buvusio politiko lūpų kažko panašaus. Nei konservatoriai, nei socialdemokratai neprisiima kaltės. Šiek tiek paburba tarpusavyje konservatoriai apie Vilniaus mero Viliaus Navicko netinkamą elgesį, bet į viešumą tai neišeina. Kažkaip pakenčia jie tą blogiuką, kuris dabar stengiasi kuo daugiau turto sugriebti į savo rankas, nes žino, kad po šios kadencijos ilgai nebus valdžioje.

- Tokiu atveju, patys grubiausi pažeidimai, tokios korupcinės aferos, kaip EBSW, Williams, Alita, Draugystės viešbutis, LEO – lieka tarytum už borto?

- Apie tai niekas net nenori kalbėti. Viskas „užmirštama“, lyg nieko ir nebuvo, nors padaryti nuostoliai valstybei skaičiuojami milijardais!..

Prisiminkime, kai buvo įvedamas litas, visas valstybinis turtas, fabrikai, gamyklų įrenginiai, staklės, kaip ir visa kita, buvo nuvertinta santykiu 1:100. Ir nors konservatoriai šaukė, kad reikia indeksuoti, bet atėję į valdžią socdemai tam atkakliai priešinosi. Tada ir prasidėjo didysis valstybinio turto grobstymas – prichvatizacija. Visur buvo susodinti savi „berniukai“, aukcionuose pusdykiai superkami statiniai, pramonės objektai. Iki tol pelningai dirbusios gamyklos bankrutuodavo, o dirbantieji netekdavo darbo. EBSW afera, priskirtina tuometinio premjero Algirdo Brazausko vadovaujamai partijai, iki šiol neištirta iki galo, nors buvo pradanginti šimtai milijonų litų, o patiklūs žmonės prarado gyvenimo santaupas.

Aš jau nekalbu apie profesorius ekonomistus, kurie dar ir šiandien mus moko, kaip reikia tvarkyti šalies ūkį. Ar kuris nors šalies vadovas spaudoje, TV laidose tuo metu bandė įspėti klaidinamus žmones, kad šie netikėtų apsišaukėliais „verslininkais“, laisvosios rinkos instituto propagandistais?.. Tūkstančiai žmonių prarado šimtus milijonų litų, nes buvo apgauti komercinių bankų ir privačių bendrovių žadamomis palūkanomis, siekiančiomis net 50 proc. Niekur pasaulyje nėra tokių palūkanų, tai nerealu, bet deja niekas iš valdžios elito net nebandė įspėti klaidinamų Lietuvos piliečių!..

Tai ką, nejau manote, kad tradicinių partijų lyderiai ir jiems dirbantys ekonomistai, finansų analitikai viso to nežinojo? Pasirodo, visi viską žinojo, bet jų visų ten uodegos buvo sulindusios, visi gaudavo savo procentėlius iš tų komercinių bankų, neva „uždirbo“. Tai kokie jie Lietuvos valdytojai, jeigu atvedė valstybę iki šitokio bankroto? Ir tegul dabar tam klanui tarnaujantys politikai nevaidina nei didelių valstybininkų, nei patriotų.  Galėčiau patikėti, gal vienas kitas iš jų ir nežinojo ekonominių dėsnių, nesusigaudė, kas vyksta Lietuvoje, tik plaukė pasroviui, o kažkas viršuje viskam dirigavo.

- Tai ką, pasak jūsų, uzurpavusios valstybės valdymą ir pasivadinusios save tradicinėmis partijos nieko gero Lietuvai nežada?

- Niekas nepasikeis. Gal reikia šimtmečių, kad tos partijos atsinaujintų, apsivalytų, nes į jas sulindusi  dauguma – savanaudžiai karjeristai. Ir nors kiekvienoje partijoje pasitaiko padorių žmonių, bet didžioji dauguma – būtent šitie dviveidžiai. Matomai, viską lemia partijų vadovybės užduotas tonas. Eilinis partietis nedaug tegali. Būdamas aktyvus eilinis partijos narys gali organizuoti tam tikrą partinį sluoksnį, jeigu atsiras žmonių palaikančių jo iniciatyvas, jis gali išjudinti tam tikrus procesus partijoje, bet staigiai tokie dalykai nesidaro.

Partija – didžiulė organizacija, vienijanti daug tūkstančių žmonių. Norint išjudinti didelę masę žmonių, reikia užsispyrimo, sveikatos, aktyvumo ir laiko. Esminiai pokyčiai valstybės gyvenime, visuomenės raidoje nesidaro staigiai. Tik revoliucinė situacija iššaukia esminius pokyčius, radikalias permainas valstybėje, bet dažniausiai, kaip žinote, revoliucijas sukelia idealistai, o jos vaisiais naudojasi pragmatikai.

- Šiaip ar taip, vienas opiausių klausimų valstybės valdyme, ko gero, tebėra politinės atsakomybės, politikų moralės bei etikos klausimas?

- Būtent taip, ne kitaip!.. Man teko lankytis Šveicarijoje. Tai ten, jeigu vietinis verslininkas gavo banko paskolą ir jam nepasisekė verslas, bankas neskuba areštuoti jo asmeninio  turto, bet pasiūlo paimti kitą paskolą ir netgi pataria, kurioje srityje mažiau rizikinga ir verta pradėti verslą. Jeigu mato, kad žmogus stengiasi, dirba ir iš tikrųjų nori šio to pasiekti, tai valstybė ir bankai padeda pradedantiesiems.

O kas darosi pas mus, Lietuvoje? Pristeigėme užsienio bankų, kurie lupa devintą kailį iš savo klientų, kerta per pakinklius jauniems verslininkams. Šiuo sunkmečiu komerciniai bankai susigraibė 34 proc. Lietuvos žmonių nekilnojamo turto. Tai argi čia ne banditai, įgiję valdžios palankumą? Kaip kitaip juos pavadinti?.. Kodėl mes pardavėme pelningai dirbusį Lietuvos taupomąjį banką? Juk ten tokie srautai pinigų suplaukdavo, visos pensijos, bobučių, diedukų santaupos, valstybinių įstaigų atsiskaitymai. Dalį bankų galėjome parduoti, bet tada, matydami kad Lietuva turi didelį nacionalinį banką, užsieniečiai prie jo derintųsi, o ne mes dabar vergautume komerciniams bankams.

Nėra ką šnekėti, čia ir taip viskas aišku. Nerandu nei vieno pavyzdžio iš tų valdžioje buvusių, kurie bent kažką būtų tvarkingai darę. Arba imkime visiems gerai žinomų partijų Seimo narius, kuris iš jų pasižymėjo gerais darbais valstybės labui. Matyt, dauguma paklusdavo „tradicinių“ partijų vadų valiai. Retai kada kažkas vienas išdrįsdavo papūsti prieš vėją, nors, aišku, galėjo užimti pilietišką poziciją, o ne vien tik žiūrėti savo asmeninių interesų.

Pamenu, kartą miesto tarybos narys, konservatorius, kuomet buvęs meras Artūras Zuokas stūmė Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutartį su „Dalkija“, man pasiguodė suprantantis, jog viskas blogai čia yra daroma, viskas tamsu, tačiau jis esą nenorintis pūsti prieš vėją, nes po to tiek nepatogumų ištinka, tai sprandą susuka, tai dar kažkas. Ai, geriau patylėsiu!.. Tai va, tas lietuviškas prakeiktas nuolankumas „geriau patylėsiu“ Lietuvai labai daug bėdų padarė.

- Nejau manote, kad partija Tvarka ir teisingumas galėtų tapti ta politine jėga, kuri galėtų užduoti naują toną valstybės valdyme?

- Aš noriu tuo tikėti, bent jau taip įsivaizduoju, nors visu 100 proc. niekam negalėčiau garantuoti. Mes tikrai sieksime šito tikslo, o kaip mums seksis, dar nežinau, laikas parodys. Bet šiandien jau matau, kad ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė po trupučiuką bando praskaidrinti situaciją Lietuvoje. Todėl nenurašau jos pastangų, nors, matyt, nėra lengva ir jai. Sveikintina, kad Prezidentė ryžosi pakeisti kai kurių teisėsaugos institucijų vadovus. Atrodo, jog vienas iš „valstybininkų“ klano šulų Dabašinskas pagaliau bus išmestas iš diplomatinės tarnybos.

Jeigu Tvarkos ir teisingumo partija sustiprės, tai ir Prezidentei bus lengviau valdyti. Juolab, ji yra perėmusi daug mūsų šūkių kovoje prieš klaninę sistemą, pasisako už senaties terminų pratęsimą ekonominiams, korupciniams nusikaltimams. Daug kur „tvarkiečių“ pozicijos, bemaž, sutampa su Prezidentės, o tuo tarpu derėtis su kitomis politinėmis partijomis mums gan sudėtinga. Socdemų partija dar nesusikristalizavo, ten pasireiškia vidinė trintis tarp Algirdo Brazausko pasekėjų ir aktyvaus jaunimo, siekiančio kur kas didesnės pažangos valstybėje. Apskritai, kristalizacijos procesai partijose vyksta labai vangiai, nes nėra kas užduoda toną.

Manau, labai gerai, kad šiek tiek pažangesnį toną užduoda Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, todėl žmonės ir puoselėja šiokias tokias viltis, pasitiki ja. O jeigu „tvarkiečiai“ ateitų į valdžią, be abejo, padėtų Prezidentei vykdyti rinkiminiu pažadus – kovoti su klanais. Tokiu būdu valstybėje atsirastų stipri politinė jėga, kuri perlaužtų „valstybininkų“ bei oligarchų  klanui stuburą.

- Jeigu pripažįstate, jog parlamentinėse partijose gan sunkiai vyksta kristalizacijos, atsinaujinimo procesai, tai kokias atsinaujinimo galimybes įžvelgiate Tvarkos ir teisingumo partijoje, ypač jos viršūnėje, kuriai paklūsta daugiau nei 11 tūkstančių „tvarkiečių“? Kokiu būdu galėtų atsirasti nauji veidai, galintys užduoti toną visai partijai, ir pasirengę dalyvauti didžiojoje politikoje, valstybės valdyme?

- Aš jau minėjau, kad iš septynių tūkstančių dalyvių devintajame partijos Tvarka ir teisingumas sąskrydyje Varniuose apie du trečdalius sudarė jaunimas ir tai mane labai džiugina. Aišku, mes negalime iš karto žaliam jaunimui patikėti valdyti valstybę, tačiau mums būtina užauginti naujos kartos politikus. Jeigu jaunimas ateina pas mus, tai reiškia jie mato šioje partijoje daug pozityvo, juos tenkina mūsų siekiai. Ir tai yra labai gerai. Mūsų terpėje jie išaugs, sustiprės, ilgainiui, galbūt, įgaus tokią kondiciją, jog galės sėkmingai dalyvauti rinkimuose, tapti savivaldybių tarybų nariais, merais, vicemerais, Seimo ir Vyriausybės nariais.

Džiugu, kad jaunimui ne tas pats, kas darosi Lietuvoje, jie visa širdimi trokšta pozityvių permainų. Tokiu būdu vyksta natūralus partijos atsinaujinimo procesas – karta kartą keičia!.. Antra vertus, mes negalime taip paprastai sakyti, kad štai šitas pasitrauks, jo vietoje paskirsime jauną, energingą ir viskas bus gerai. Valdyti valstybę turi žilas plaukas, tai yra žmonės, daug visko patyrusieji, matę juodo ir balto. Net ir protingiausias jaunas žmogus, neturintis patirties, vis tiek kurį laiką klaidžios apgraibomis. Betgi valdyti valstybę ir tuo pat metu klaidžioti negalima. Todėl aš ir sakau, kad valdyti valstybę turi žilas plaukas!.. Visų pirma, gyvenimo patirtis ir atsakomybė, o šalia to privalo būti būrys energingų, jaunų žmonių, kurie sudaro pagrindinę trauką, tai  partijos variklis. Vyresnieji, labiau patyrę kolegos turėtų pakoreguoti jaunimo veiksmus bei judesius, žiūrėti, kad šie nenuvairuotų į lankas, nes klaidų taisymas – brangus malonumas.

Visi gerai žinome, kad energijos perteklius, pernelyg didelis jaunų žmonių pasitikėjimas savimi, neturint gyvenimo patirties, neretai nuveda į klystkelius. Kartais pasekmės būna labai skaudžios, netgi tragiškos. Sakoma, kad iš klaidų mokomės, tačiau kur kas geriau mokytis ne iš savų, o iš svetimų klaidų, laipsniškai perimant kitų žmonių sukauptą patirtį bei išmintį.

Nenorėčiau dabar girti tarybinių laikų, bet tada kadrų parinkimo, ugdymo ir paskirstymo sistema, mano supratimu, buvo labai protinga, racionali. Niekas per pažintis nepapuldavo į aukštą ir atsakingą valdžios postą, prieš tai nepraėjęs palaipsniui visų laiptelių. Kai partijos žmogus būdavo priverstas įveikti vieną laiptelį po kito, visi matydavo, kaip jam sekasi, ar verta juo pasitikėti, kam jis labiau tikęs. Regis, tokia kadrų ugdymo bei parinkimo taktika naudojama visame pasaulyje.

Beje, Japonija naudoja kiek kitokią taktiką, ten praktikuojamas rotacijos principas, skiriant ir atleidžiant vadovus. Maža sala Ramiajame vandenyne tiktai kruopštaus, pasiaukojančio darbo dėka tapo neabejotinu lyderiu naujausių technologijų automobilių pramonėje, elektronikos srityje. Ten laikomasi principo: jeigu vadovaujantis skyriui darbuotojas per savaitę nepasiūlo naujų idėjų, jokių patobulinimų, nerodo iniciatyvos ir pažangos darbe, tai toks žmogus patraukiamas į šoną ir lieka dirbti antraeilėse pareigose. Matyt, todėl Japonija ir klesti.

Be abejo, Lietuvos valdžia tikrai turi į ką lygiuotis, tačiau kažkas valstybėje juk turėtų užduoti toną. Deja, dabar pas mus klesti, tarytum, kažkokie viduramžiai. Atsitvėrę nuo žmonių, jau dvidešimt metų bemaž tie patys „tradicinių“ partijų veikėjai valdo valstybę. Būtent jie yra atsakingi už tai, kad leido susiformuoti Lietuvoje klaninei teisėsaugos sistemai, kuria dauguma žmonių nebepasitiki, bei už stambaus masto korupcines aferas, kurios iššaukė sisteminę krizę oligarchinėje valstybėje!..

Tačiau apie tai dabar valdantieji net kalbėti nenori, o tiktai gieda žmonėms tas pačias, seniai pabodusias daineles, veržia diržus ir laiko save dideliais Tėvynės patriotais, nepakeičiamais valstybininkais. Nors savo vaizduotėje susigyveno su mintimi, kad jie yra elitas, bet tegul tas „elitas“ geriau pasižiūri į praskolintą Lietuvą, kokia apgailėtina ji tapo jiems esant valdžioje!.. Seniai atitrūkę nuo paprastų žmonių,  praradęs ryšį ir visuomenės pasitikėjimą politinis „elitas“ artimiausiu metu turėtų būti nublokštas į šalį, nes tolimesnis jų būvimas valdžioje, tiesiog, pragaištingas mūsų valstybei!..