Politikos aktualijos

Šeštadienio esė

Refleksijos: kelias, kurio nebepakartosime…

Juozas IVANAUSKAS

Lemtis pildosi mūsų neatsiklausdama, nepaisydama kelio ženklų – įspėjimų:

„Rūpestis padidint ūgio neįstengia. / Sielvartas iš naujo atveria žaizdas, / Nuo likimo bėgantis jo neišvengia, / Laimės ieškantis negali jos atrast. / Skrenda metai ir kaip paukščiai / Meta plunksnas-žmones nebūtin. / Pačiame gyvenimo ir laimės aukšty / Nejauku pažvelgt žemyn…“      (Vytautas Mačernis. „Žmogaus apnuoginta širdis“)

– Beje, o kaip vertinate visuomeninį judėjimą „Drąsiaus kelias“, kuris pasisavino jūsų amžiną atilsį brolio vardą?

- Man patinka panašūs judėjimai, tik aš labai nenorėčiau, kad mano brolio vardą nuvalkiotų. Pagrindinis dalykas yra tai, kad Drąsius mirė dėl to, kad jis kovojo už mergaitę. Tik dėl to jis buvo nužudytas. Čia yra pagrindinė esmė. Todėl aš nenorėčiau, kad į tą judėjimą jungtųsi žmonės, kurių tikslai yra visiškai kitokie, tarkim, politiniai.

Drąsiaus jau nebeprikelsime. Dabar pagrindinis tikslas – išgelbėti mergaitę. Todėl aš ir noriu, kad tam judėjimui vadovautų mano giminaičiai, kurie verkė dėl Drąsiaus ir kovoja dėl mergaitės, o ne kažkokie svetimi žmonės, kuriems svarbiausia patekti į valdžią.   Iš Neringos Venckienės interviu LL

Rugsėjo 4 dieną Drąsiui Kedžiui būtų sukakę 38-eri…

Pakirsto pačiame jėgų žydėjime atletiško sudėjimo vyro, deja, jau penktas mėnuo nebėra gyvųjų tarpe. Dabar jau žinome, kad Drąsiui  nepavyko išvengti tragiškos lemties, kurią pasirinko sąmoningai kovodamas už dukrelės išlikimą kreivųjų veidrodžių karalystėje.

Mergaitė išliko, tėtės nebėra. Jis negalėjo tylėti, matydamas, kaip skriaudžiama mergaitė. Juk Drąsius nebūtų Drąsius, jeigu išsigąstų iškrypėlių, prievartaujančių mažamečius vaikus, jeigu pabėgtų gelbėdamas savo kailį. Todėl ir skambino visais įmanomais pavojaus varpais, siųsdamas SOS signalus, bergždžiai bandydamas prisibelsti į teisėsaugos institucijų duris.  Jis nemokėjo, o gal net nenorėjo prisitaikyti vien tam, kad išliktų gyvas šalyje, kurioje nebaudžiami gašlūnai bei ciniški vagys, prasibrovę prie valdžios lovio, jaučiasi dievais, virš įstatymo, taikomo paprastiems mirtingiesiems, tačiau negaliojančio patiems didžiausiems nusikaltėliams. Būtent juos ir dangsto išpuvusi klaninės teisėsaugos sistema, nepriekaištingai veikianti oligarchinėje valstybėje 20-tais atkurtos nepriklausomybės metais, būtent jų rankose aukščiausios valdžios svertai!..

Akivaizdu, jog tokios beširdės  marionetės vaikų teisės apsaugos tarnyboje – šalaševičiūtės, žiobienės, veikiančios išvien su prokuratūros karabasais-barabasais – valantinais, petrauskais, betingiais, juk nenukrito tiesiai iš dangaus į atsakingus valdžios postus, prieš tai negavę aukščiausių šalies vadovų palaiminimo, valdančiųjų politinių partijų pritarimo.

Reiškia, nužmogėjusi sistema moka atpažinti „savuosius“ ir tik jie prileidžiami prie valdžios lovio. Tik jų atgrasios fizionomijos, uzurpavusios nacionalinio transliuotojo kanalą, kasdien kažką postringauja žmonėms apie valstybės valdymo problemas, kilimą iš krizės duobės, veržiamus diržus baudžiauninkams, užmirštant paminėti politinės korupcijos išaugintų valstybės hidrų – monopolistų, bankininkų milijoninius pelnus.

Šiandien iš tikrųjų niekas negali pasakyti, kada sugrius žmonių ašaromis ir krauju laistoma, godžių valdžiažmogių pastangomis suręsta oligarchinės valdžios piramidė Lietuvoje. Tradicinėmis save vadinančios politinės partijos, besidangstančios užsakomaisiais reitingais, ideologine propaganda visais įmanomais žiniasklaidos bandančios pridengti savo išpuvimą, tikrai neišgelbės jų pačių rankomis išvogtos ir praskolintos valstybės. Šių „valstybininkų“ veiklos gairės, misija ir tikslas stebėtinai pastovus, ko gero, galėtų būti matuojamas „laisvės kelio“ dvidešimtmečiais: bet kokia kaina laimėti rinkimus, bet kokia kaina išlikti valdžioje.

Tuo tarpu oponuojančių politinės valdžios sistemai visuomeninių judėjimų gausa, irgi, nieko gero nežada. Tai tėra susiskaldymo, o ne Tautos vienybės apraiška sparčiais tempais nykstančioje, emigruojančioje, išsivaikštančioje valstybėje. Visuomenės palaikymo prasme, net ir Kęstučio Čilinsko suburtas Nepartinis demokratinis judėjimas, geriausiu atveju, tėra inkubaciniame periode, kuris gali užsitęsti dar labai ilgai prie tokio žmonių supriešinimo, susiskaldymo, politinio neišprusimo, netgi diletantiško polinkio tikėti netikrais pranašais, temokančiais garsiai šūkauti ir tuščiai malti liežuviu.

Ta išsvajotoji Tautos vienybė, susapnuota nepakartojamo Baltijos kelio vingyje, nūdienos realijų sankirtoje tėra tolstantis miražas, kurio nebepavysime, deja!.. Kažin ar beverta guostis tuščiomis iliuzijomis, nors ir labai norisi tikėti, kad dar įmanoma kažkas švento beviltiškai nusiaubtoje Marijos žemėje!.. Pilietinės akcijos tetrunka akimirką. Po to skirstomės, kas kur. Matyt, ne veltui sakoma: kiekvienam savo.

Iš ko gyventi ar vardan ko gyventi?.. Šis žmogiškosios būties dualizmas – per kietas riešutėlis, bedvasiams konformistams, kur kas dažniau linkstantiems į pirmąją klausimo dedamąją, nei į antrąją. Turbūt sunkiausia atrasti aukso vidurį, kurį simbolizuoja kryžiaus ženklas. Dvi dedamosios-horizontalioji ir vertikalioji, proporcingai simbolizuojančios sankirtą tarp buities ir būties, materijos ir dvasios, apsprendžia žmogiškojo individo gyvenimo kelią.

Būna dienų, kai pabosta viskas. Tos pačios gatvės, durys, supanti aplinka, rūko migloje supanašėję žmonių pavidalai… Ilgainiui monotoniška pilkuma ima slėgti, kamuojanti nežinia virsta  įtemptu laukimu, regis, tuoj įvyksiančių permainų, būtinų, lyg atodūsis iš suspaustos krūtinės. Tarsi migloje lėtai judame į priekį, bijodami į kažką atsitrenkti, nepastebėti eilinio posūkio, nuslysti į gyvenimo šalikelę, į griovį, iš kurio išsikapstyti vien tik savo jėgomis vargu ar įmanoma. Tokiais atvejais sulaukti kitų pagalbos, atjautos bei supratimo – gan problematiškas dalykas.

Ir kam gi neteko suklupti, paslysti lygioje vietoje ar bent jau guzą kakton užsidirbti? Visumoje, netikiu aklais atsitiktinumais. Neretai patenkame į situaciją, kurios pernelyg bijome ar norime išvengti. Net nenorėdami patys sau to pripažinti, kartais veikiame lyg užprogramuoti fatališkos baigties linkme.

Galvodamas apie Drąsiaus tragišką lemti, nejučiomis prisiminiau jaunystės laikų draugą Ričardą, kuriam Kauno ąžuolyne sutikta čigonė iš delno išbūrė, kad šis žus, sulaukęs 26-erių metų, kad pasisaugotų „undinės ilgais plaukais“. Dailus, lieknas vaikinas, kuriam nestigo gabumų, sveikatos nei draugų, sėkmingai atitarnavęs sovietų armijoje,  kūrė šviesius ateities planus, šauni pusseserė ketino išsikviesti jį į Ameriką… O, bet, tačiau, deja – įvyko tai, ko labiausiai bijojo ir stengėsi išvengti Ričardas. Pasąmonėje užstrigusi mintis vis nedavė ramybės. Slapstėsi nuo vienos, o pamiltoje merginoje, savo sužadėtinėje, neįžvelgė tos pavojingosios „undinės ilgais plaukais“. Prieš daugel metų, viduržiemį, pakvaišę iš laimės slystelėjo nuo Palangos tilto ir abu nuskendo apledėjusioj Baltijos jūroj…

Šiais laikais įvairių būrėjų, aiškiaregių, pranašautojų – vos ne ant kiekvieno kampo. Jie kreipiasi į publiką iš TV ekranų, atidaro būrimo salonus didmiesčiuose, reklamuojasi spaudoje. O tada, tarybiniais laikais, tikrieji burtininkai, raganos bei raganiai veikė užslaptintai, lyg pogrindyje. Galime jais tikėti arba numoti atsainiai ranka, tačiau visuomet stebina tai, kas mažiausiai tikėtina, kai pildosi negeros pranašystės, kai viską lemia, regis, tik viena, vienintelė akimirka, slystanti iš mūsų rankų. Kas gi nepamena publicisto, poeto Vaidoto Daunio tragiško „skrydžio“ žemyn iš kelių šimtų metrų aukščio daugiatūkstantinės minios akivaizdoje Vingio parke, Vilniuje, kai šis, įsitvėręs kylančio oro baliono krepšio, laiku jo nepaleido, bandė įsiropšti vidun ir…  Nežinia, ar kokia nors būrėja bandė įžvelgti šią tragišką baigtį poeto delne, ar bandė jį perspėti, kad saugotųsi aukščio?…

Būna dienų, kai pabosta viskas, kai niūrios mintys pinas galvoje, kai blogos nuojautos lemtingai pildosi. Tuokart, galime klausti savęs arba ne, kokiais būti nenorėtume? Niurzgančiais pesimistais, užprogramuotais nevykėliais, nuolat klumpančiais, klystančiais, pralaiminčiais. Tais, kuriems viskas slysta iš rankų, žemė iš po kojų…

Ar gali kokia nors „bloga akis“ nužiūrėti mūsų laimę? O gal viskas priklauso tik nuo mūsų pačių? Nuo minčių, kurias mąstome, nuo darbų, kuriuos dirbame, kasdienių pastangų, siekiant užsibrėžto tikslo, pagaliau, nuo Dievo valios?.. Į esminius būties klausimus tik laikas diktuoja atsakymus. Vieno tikimės, kitkas nutinka…

Kiekvienam sava tiesa, atitinkanti jo išprusimo lygį. Kai prietaringa baimė persmelkia širdį ir apraizgo sielą, lyg nematomas voras tampriu voratinkliu pasigautą musę, tada nėra ko tikėtis laimingos atomazgos. Praradę sveiką nuovoką, veltui blaškomės. Kritiškais momentais netikrų pranašų netrūksta. Jie susiranda mus arba mes patys imame belstis į jų duris. Bet kam gi nuo geriau? Ne veltui sakoma: „Baimės akys didelės“, bet jos nemato, kad visų problemų raktas slypi mūsų pačių širdyje. Išlikti savimi savam kely, meldžiant užtarimo ten, Aukštybėse, – argi ne tai visų svarbiausia?..

Belieka tikėti, jog visuomet laimi tie, kurie nepabūgsta lemties iššūkių ir nesustoja pragaištingoje kryžkelėje, prie uždarų durų. Tie apsigimę optimistai – idealistai, net ir patyrę pralaimėjimą, neišduoda aukštesnės idėjos bei tiesos. Visuotinės pažangos ir gerovės prasme, jų pralaimėjimas, be abejo, daug vertingesnis už eilinio prisitaikėlio, konformisto tariamą pergalę.

Kažkur Pietų Meksikoje prieš tūkstančius metų gyvavusi toltekų tautelė garsėjo papročiais, tradicijomis, buvo gan toli pažengusi žmogaus dvasios pažinime. Toltekų išminties tyrinėtojas Don Miguel Ruiz knygoje „Keturios toltekų išmintis“ bando praskaidrinti drumzlino rudens pilkumą, besismelkiančią į mūsų širdis: „Didžiausia baimė  rizika būti gyvam ir atskleisti, kas iš tikrųjų esame. Žmonės būtent labiausiai bijo būti savimi. Mes išmokome gyventi savo gyvenimą, stengdamiesi tenkinti kitų žmonių poreikius. Išmokome gyventi pagal kitų žmonių pažiūras, nes bijome būti atmesti ir nepakankamai  geri kitiems.“