Politikos aktualijos

Dar apie Sausio 13-tosios įvykius

Ir vėl minime sausio 13-sios dienos įvykius.

Praėjo tiek metų, o tų dienų įvykiai iškyla atmintyje kaip nebylus paminklas mūsų tautos didvyriams…

Tą įsimintiną sausio 13-tosios naktį teko būti Sitkūnų retransliavimo stotyje. Tuo laiku aš dirbau radijo kompanijoje, kuri buvo gavusi leidimą vakarais iš Sitkūnų radijo stoties, trumpųjų bangų diapazone transliuoti radijo laidas visai Lietuvai.

Naktį, kai buvo užimtas Vilniaus televizijos bokštas, į radijo pultą atėjo stoties darbuotojas ir pranešė, kad tik čia – Sitkūnuose – liko vienintelis neužimtas trumpųjų bangų siųstuvas, galintis retransliuoti laidas į beveik visą pasaulį. Ir kol Sitkūnų dar neužėmė rusų tankai reikia kuo greičiau visam pasauliui pranešti, kad Lietuva yra okupuojama.

Radijo retransliavimo stotyje buvo jau susirinkę daug žmonių.

Ten esantys žurnalistai greitai sukūrė kreipimąsi į viso pasaulio geros valios žmones. Šį kreipimąsi išvertėme į anglų ir vokiečių kalbas. Jo skaityti prie pulto sėdo, mūsų radijo kompanijos darbuotojo draugė Sigutė MONKEVIČIŪTĖ.

Mano akyse ir šiandiena stovi šis vaizdas. Visiškai jaunutė, ypatingo grožio mergina, skaito pranešimą visam pasauliui apie tai, kad mūsų tautą traiško rusų tankai, kad aplinkui žūsta žmonės ir brutali ginkluota jėga bando sunaikinti mūsų jauną, trapią nepriklausomybę. Iš susijaudinimo pranešėjos dar vaikiški pirštai nervingai glamžo popieriaus lapus o jaudulio pilnas balsas vis kartoja ir kartoja baisią žinią lietuviškai, angliškai, angliškai, lietuviškai…

Į pultą prisigrūdo daug žmonių, atvedamas sužeistas visas kruvinas jau nukentėjęs nuo rusų agresijos žmogus. Mus pasiekia vis niūresnės žinios apie sužeistus ir žuvusius ir apie tai, kad rengiamasi pulti ir Sitkūnų retransliavimo stotį kaip paskutinį Lietuvos ruporą.

O šita mergaitė, nepaisydama jokių pavojų, siunčia pasauliui žinią, kad Lietuva dar gyva ir dar kovoja.

Ta naktį Sigitos MONKEVIČIŪTĖS balsas buvo paskutinė Lietuvos viltis. Ir pasaulis jį išgirdo. Šį pranešimą pasigavo kitos pasaulio radijo stotys. Man pačiam teko girdėti Sigitos balsą skambantį BBC radijo laidoje..

Praėjo daug metų. 2011 metais minint sausio įvykių dvidešimties metų sukaktį klausiausi Lietuvos radijo laidos apie tų dienų įvykius.

Laidoje dalyvavo eilę garsių politikų, žurnalistų, visuomenės atstovų. Ir negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Pasirodo, kad Lietuvos balsas, kurį išgirdo visas pasaulis, buvo ne Sigitos MONKEVIČIŪTĖS o kažkokios tetulės žurnalistės…

Tai netiesa. Labai yra negerai pasisavinti kitų, kad ir labai jaunų žmonių nuopelnus.

Aš kaip tu įvykių liudininkas, privalau pasakyti, kad pats tekstas buvo parašytas Sitkūnuose buvusių žurnalistų, o perskaitytas Sigitos MONKEVIČIŪTĖS.

Praėjus dvidešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos valdžia iš jaunų žmonių atėmė viską: teisę į nemokamą mokslą, darbą, net į Tėvynę. Šiuo metu jaunam žmogui įsidarbinti Lietuvoje ir gauti nors šiek tiek padoresnį atlyginimą nėra jokių galimybių. Atrodo, ką dar galima iš jų atimti ? Pasirodo galima – jų garbę ir atliktą žygdarbį. Ar ne dėl to, kaip anuomet gyvuliniai vagonai, taip šiomis dienomis lėktuvai bei autobusai pilnai prikimšti paliekančiųjų savo šalį .

Ir labai gaila, kad Lietuvoje liko tik demokratijos parodija. Kad ir kaip tauta pasirinktų, visada pirmose eilėse prie lovio atsiras kubilai ir kirkiliniai, kurie neaišku kam atstovauja – amerikonams, rusams, monopolistams – tik ne savo tautai.

Ir geria mūsų sielas, užsikasdami mūsų gyvenimais.

Nejučia gniaužiasi kumščiai ir galvoje sukasi senai girdėto eilėraščio žodžiai:

Lietuviai ko laukiat, begalit dvejoti

Juk Jųjų tik sauja, o mūs milijonai

Tiktai susitelkit…

Algimantas ZUBĖ yra partijos Tvarka ir teisingumas Kauno rajono Tarybos narys