Refleksijos: kelias, kurio nebepakartosime…
2010 09 04
Refleksijos: kelias, kurio nebepakartosime…
Juozas IVANAUSKAS
Lemtis pildosi mūsų neatsiklausdama, nepaisydama kelio ženklų – įspėjimų:
„Rūpestis padidint ūgio neįstengia. / Sielvartas iš naujo atveria žaizdas, / Nuo likimo bėgantis jo neišvengia, / Laimės ieškantis negali jos atrast. / Skrenda metai ir kaip paukščiai / Meta plunksnas-žmones nebūtin. / Pačiame gyvenimo ir laimės aukšty / Nejauku pažvelgt žemyn…“ (Vytautas Mačernis. „Žmogaus apnuoginta širdis“)
– Beje, o kaip vertinate visuomeninį judėjimą „Drąsiaus kelias“, kuris pasisavino jūsų amžiną atilsį brolio vardą?
- Man patinka panašūs judėjimai, tik aš labai nenorėčiau, kad mano brolio vardą nuvalkiotų. Pagrindinis dalykas yra tai, kad Drąsius mirė dėl to, kad jis kovojo už mergaitę. Tik dėl to jis buvo nužudytas. Čia yra pagrindinė esmė. Todėl aš nenorėčiau, kad į tą judėjimą jungtųsi žmonės, kurių tikslai yra visiškai kitokie, tarkim, politiniai.
Drąsiaus jau nebeprikelsime. Dabar pagrindinis tikslas – išgelbėti mergaitę. Todėl aš ir noriu, kad tam judėjimui vadovautų mano giminaičiai, kurie verkė dėl Drąsiaus ir kovoja dėl mergaitės, o ne kažkokie svetimi žmonės, kuriems svarbiausia patekti į valdžią. Iš Neringos Venckienės interviu LL
Rugsėjo 4 dieną Drąsiui Kedžiui būtų sukakę 38-eri…
Pakirsto pačiame jėgų žydėjime atletiško sudėjimo vyro, deja, jau penktas mėnuo nebėra gyvųjų tarpe. Dabar jau žinome, kad Drąsiui nepavyko išvengti tragiškos lemties, kurią pasirinko sąmoningai kovodamas už dukrelės išlikimą kreivųjų veidrodžių karalystėje.




























